Kaip Čarlis turėjo nuotykių ir spalvų kupiną savo šokolado fabriką, taip Jolanta Rimkutė ir Ieva Ševiakovaitė turi savo „Studiją LT“. Vos peržengus Vilniaus senamiestyje įsikūrusios jaukios, nedidukės, bet itin ryškiaspalvės studijos slenkstį girdi kaip verda darbas – siuvimo mašina ūžia, kompiuterio klavišais kažkas groja elektroninių laiškų simfoniją, atkeliauja atvirlaiškiai, o dizainerės pluša besiruošdamos retrospektyviai savo darbų parodai „10 Tapatybės metų“.
Jūsų dėmesiui – J.Rimkutė ir I.Ševiakovaitė dalinasi mintimis apie „LT identity“ tandemo atsiradimą, kūrybines inspiracijas, ambicijas ir Lietuvos stiliaus unikalumą bei jo puoselėjimą ir apie tai, kodėl dizaineris nėra betmenas.
10 metų kuriate Lietuvos stiliaus identitetą, kaip, jūsų akimis, jis per tą laiką pasikeitė?
J.Rimkutė: Na, kai aš susipažinau su Ieva, prieš 15 metų. Jau nebe studentės, bet jaunos ir brandžios. Kūrybinių eksperimentų jau buvome atsikandusios ir turėjome nusistovėjusią kryptį, ir viena jų nuosekliai ėjome. Be to, nors ir labai sunku, pagaliau suderinome kūrybines ambicijas su poreikiu iš to gyventi.
I.Ševiakovaitė: Mes daugelį metų dirbome ir kitus darbus. Jolanta darbavosi teatre, aš siuvau uniformas ir kūriau kostiumus reklamoms. Mes užsidirbdavome pinigų tam, kad galėtume susitikusios suruošti kolekciją. Daug metų investavome ir sąlyginai neseniai tos investicijos ėmė atsipirkti. Staiga į mus ėmė kreiptis įvairios įmonės ne tam, kad stilizuotumėme drabužius pagal juos, o sukurtumėme jiems vardinį produktą.
J.Rimkutė: Iš tikrųjų, tik prieš porą metų tas persilaužimas ir įvyko, mūsų braižas tapo atpažįstamas tik po septynerių metų darbo. Parodoje mes būtinai eksponuosime tuos pavyzdžius, kaip kito mūsų braižas. Žinoma, parodysime ir visus mūsų kūrybinius-komercinius bendradarbiavimus su kitais kūrėjais.
Tad koks yra tas LT identity identitetas?
I.Ševiakovaitė: Kas gi tas šiuolaikinis Lietuvos identitetas? Ką kas žino apie Lietuvą? Na, tai krepšinis, cepelinai ir panašiai...
J.Rimkutė: Pirmoje kolekcijoje mes ypatingai bandėme panaudoti stereotipinius įsivaizdavimus apie Lietuvą. Na, pavyzdžiui, kas mes esame. To nereikia vengti, atvirkščiai, reikia pripažinti, ar tu nori su tais stereotipais gyventi, ar nori pamatyti, kad šalia to yra ir kitų klodų. O jau dabar aš ir vėl žinau mažiausiai tris temas, kurias reikėtų toliau įgyvendinti. Jeigu mada yra toks šiek tiek pop-artas – tarp meno ir popso – ir jei tu gali teisingas žinias perkelti į visiems suprantamą kalbą, tu išties vykdai labai svarbią misiją.
Esate dizainerių tandemas, o dizaineriai labai jau individualūs žmonės. Jūs ne tik kuriate kartu, jūs ir prekinį ženklą įkūrėte? Kaip jums pavyksta, liaudiškai tariant, „nesusipešti“?
J.Rimkutė: Oi, jau tai praeitas etapas (juokiasi). Jei iš tiesų, „LT identity“ yra dešimt metų, o mes kartu su Ieva dirbame net 15. Taigi mes kaip sena pora, man atrodo. Visi kampai jau nuglūdinti. Kita vertus, aš manau, kad tas lengvumas ar laisvumas yra tame, kad mes niekados viena kitai nesame davę įžadų, kad visą gyvenimą dirbsim kartu. Šalia to mes turime savo pasaulius, kuriuose veikiame ką norime.
Ar dažnai dirbant kartu tenka ieškoti kompromiso?
I.Ševiakovaitė: Aišku, dažnai. Būna vienai gimsta idėjos, būna kitai, būna, kad ir kartu kažką sugalvojame...
J.Rimkutė: Būna, kad abiems nėra jų (juokiasi)... iš tikrųjų, per dešimt metų dar įvyko ir tai, kad mes buvome laisvos kūrėjos, o šiuo metu mes jau turime savo įmone, kuri gyvuoja ilgą laiką. Turim ir savo darbuotojus. Taigi daug ką reikia derinti su tomis individualiomis ambicijomis.
Kaip vieną iš savo prerogatyvų jūs įvardijate „tradicijos atvirai dalintis idėjomis, mokytis kurti ir dirbti komandoje ugdymas“. Kaip šio tikslo siekiate?
I.Ševiakovaitė: Visų pirma reikia pasirinkti tinkamus žmones, nes vieni gali dirbti komandoje, o kiti – ne. Per tuos dešimt metų daug visokių žmonių dirbo su mumis – vieni vos vieną kolekciją, o kiti ilgiau – ir pamatai kas gali ir nori.
J.Rimkutė: Aišku, aš matau tą tendenciją, kad viskas pasikeitė. Juk akademijoje (Vilniaus dailės akademijoje – aut.past.) mes buvome mokomi būti individualistais. Dabar matau, kad ir akademijoje, ir bendrai mokymuose atsiranda tokia tendencija, kad komandinis darbas yra daug našesnis. Todėl, galbūt visiems ir buvo keista, kad mes šitiek metų dirbome duetu. Pozicijų pasiskirstymas visuomet bus produktyvesnis.
Ar nėra sunku ar bent sunkiau nei, pavyzdžiui, dirbti vienam ir pačiam būt atsakingu?
J.Rimkutė: Bet kokią temą pasiėmus ją pirmiausiai išsianalizuoji. Tarkim tautiniai motyvai – imame pagarbą kažkokiai tradicijai, dizainerio misija yra tai pritaikyti kasdieniniam vartojimui, aš manau. Mes bandome tuos dalykus suderinti. Yra kitas niuansas, mes labai puikiai suprantame – tu vienas negali padaryti, neužteks jėgų. Yra daugybė dalykų, kuriuos geriau padarys kiti. Tu negali būti toks universalus savo išsilavinimu, kad galėtume viską aprėpti. Jei tektų į dizainerį sudėti visas jam reikalingas charakteristikas versle, aš jį pavadinčiau, nežinau, Batmanu. Ir tai, čia tik be meninio talento taip jį pavadinčiau.
Tačiau visi nori lygiuotis į kokį nors „vyresni brolį“ gyvenantį Vakaruose, kitais žodžiais tariant – seka užsienio mados tendencijas ir it kokie mankurtai nepaiso savo tautinio identiteto. Nebuvo baisu, kad niekas jūsų nesupras?
J.Rimkutė: Gal šiuo atveju mes su Ieva nesiginčijome tikrai niekada. Aš labai gerai atsimenu, kuomet mes ne kaip „LT-Identity“, o tiesiog į teatrą nešėm savo drabužius ir sakėm: „Na, čia jau tikrai niekas mūsų nesupras“. Bet tai net ne pirmas kartas buvo, kuomet mes taip svarstėm. Tačiau esmė yra ta, kad tuo pačiu žinai, jog iškėlei sau tikslą ir jo sieki. Žinoma, per tiek laiko išmokome ir kito dalyko – visiems tu neįtiksi. Ir nereikia...
I.Ševiakovaitė: Trumpiau tariant, darėm tai ką norėjom. Ir tikrai negalvojome ar visiems įtiksime, ar ne visiems
Jūs išskirtinį dėmesį skiriate drabužių tautiniams motyvams. Kodėl pasirinkote juos? Kaip nusprendėte pasirinkti būtent šiuos raštus ir tokią stilistiką?
J.Rimkutė: Mintis paprasta, gal pasikartosiu, bet mes labai anksti gavome tą patirtį, kuomet su Ieva išvažiavome į stažuotę Paryžiuje. Mes supratome vieną labai aiškų dalyką – tu pasauliui esi įdomus tuo, iš kur tu esi ir tavo braižas įdomus tiek, kiek tu esi unikalus. Kuo toliau, tuo labiau matai, kad privalai suderinti du nesuderinamus dalykus – lokalumą ir globalumą. Turi galvoti globaliai, bet semtis žinių iš savo lokalios vietos. Kūrėjas turi pripažinti sau, kad jo šaknys gali būti jo kūrybinis įkvėpimas. Labai sąmoningai. Tuomet, galbūt ir įvyko tas mūsų apsisprendimas. Be to, jautėsi, kad yra poreikis. Iš principo norėjome tokio pozityvaus, linksmo, šmaikštaus požiūrio, ar ne Ieva?
I.Ševiakovaitė: Turbūt tuomet, kai mes pradėjome judinti visą tą lietuviškumo temą, susidūrėme su tokiu negatyvu atspalviu: jeigu darai kažką lietuviško, tai būtinai senamadiško ir nelabai įdomaus. Todėl pirmajai kolekcijai mes sąmoningai pasirinkome visiškai kitas ir ne lietuviškas spalvas, labai ryškias...
J.Rimkutė: Kodėl ne lietuviškas? Jos lietuviškos, bet nėra įprastos lietuvio akiai. Mūsų kolekcijos kostiumai buvo itin ryškus, spalvoti. Pavyzdžiui, pirmoje kolekcijoje vyravo lininis audinys, bet jis kitoks nei visiems buvo įprasta. Iki tol ši medžiaga buvo naudojama daugiausiai folkloro estetikos rėmuose.
Tai nėra pirmoji jūsų paroda. Kodėl nusprendėte surengti būtent savo kūrybos dešimties metų parodą?
J.Rimkutė: Pirmiausiai, labai ačiū ir labai smagu, kad mes ją darysime akademijoje. Sakyčiau, labai simboliška, kad po tiek metų grįžti į vieną taškų, kur tave suformulavo, kažkaip subrandino. Kitas dalykas – žinia jaunai kartai, kad reikia siekti savo braižo ir neprarasti jo gyvenant mažoje šalyje, kur turi būti itin universalus ir įtikti kūrėjams. Nors procesas ir nėra greitas, bet pravartu neprarasti savęs. Tai net pavyzdys ir užsakovams, kad jie įžiūrėtų kūrėjo darbų profilį ir reikalautų pagal galimybės.
Manau, tikrai neeksponuosite visų savo sukurtų aksesuarų, drabužių, namų apyvokos daiktų. Kokiais kriterijais remiantis atrinkote dėmesio verčiausius eksponatus?
J.Rimkutė: Pirmiausiai, tai norėjome paminėti visus, kurie su mumis kūrė.
I.Ševiakovaitė: Taip, parodyti visą „LT identity“ kūrybinę komandą, kas su mumis dirbo. Tai nebuvome tik mes dvi. Matysis visos pavardės.
J.Rimkutė: Kitas atskaitos taškas, iš ko ir gimė „LT identity“ – mada. Taigi mada taip pat labai turi daug kriterijų. Mes naudojome piešinius, tad mes skirsime jiems atskirą ekspoziciją. Manau, bus apie 10 skirtingų autorių darbų. Prie mados visuomet buvo ir yra įdomu fotografijos. Vėl gi turėsime atskirą fotografijos ekspoziciją.
I.Ševiakovaitė: Drabužiai, kurie yra labiausiai atpažįstami, kaip mūsų prekės ženklas, iš kiekvienos kolekcijų. Būdingi būtent tai kolekcijai. Tačiau svarbiausia ką mes norime parodyti – komercinį mūsų bendradarbiavimą su įvairiomis įmonėmis. Sakykime, kad iš šios „Lithuanian Vodka Auksinės“ degtinės apipavidalinimo, kuris gavo aukščiausią įvertinimą, taip pat ir kelios detalės, atskiri daiktai, bet jų nėra daug.
Iki parodos taip pat rengiate konkursą: visi norintys gali atsiųsti nuotraukas, kuriose užfiksuoti jūsų drabužiais/aksesuarais pasipuošę žmonės iš „aukščiausių kalnų ir giliausių uolų“. Papasakokite daugiau apie šį sumanymą.
J.Rimkutė: Facebook.com svetainėje mes turime savo paskyrą, kurioje dalinamės naujienomis ir bendraujame su gerbėjais. Visuomet labai smagu gauti nuomones ir įvertinimus. Kuomet kuri, visuomet nori, kad tai būtų dėvima ir matoma. Mes jau seniai prašėme, kad žmonės siųstų nuotraukas ir dalintųsi, nes mums atgaiva sielai matyti dėvimus mūsų sukurtus daiktus. Taigi mes nusprendėme, kad metas atsidėkoti savo gerbėjams. Žmonėms, atsiuntusiems nuotraukas, kuriose kažkas dėvi mūsų drabužius, įteiksime prizus.
O dabar pats laikas prisiminti kolekcija, nuo kurios ir prasidėjo „LT identity“ bumas. 2010 metais „Mados infekcijoje“ pristatyta kolekcija „Obsceniška“: