Vasario 4 dieną muzikinis portalas manoMUZIKA.lt švenčia 10-ąjį gimtadienį. Išskirtinio turinio portalo įkūrėjas, buvęs prezidentės Dalios Grybauskaitės patarėjas komunikacijos klausimais, o šiuo metu užimantis Baltijos šalių korporatyvinių reikalų vadovo pareigas kompanijoje „Philip Morris International“ Liudas Zakarevičius (37) džiaugiasi sukaktimi ir su Žmonės.lt skaitytojais dalijasi neįkainojama patirtimi.
Ją atspindi ne tik darbas prezidentūroje, bet ir per dešimtmetį aprašytos pasaulio muzikos naujienos, sugulusios į daugiau kaip 12 tūkstančių straipsnių ir interviu su ryškiausiomis scenos žvaigždėmis.
Liudai, jūsų įkurtas portalas manoMUZIKA.lt švenčia 10-ąjį gimtadienį. Papasakokite, kaip viskas prasidėjo.
Viskas vyko labai natūraliai. Daugiau kaip prieš dešimtmetį turėjau blogą, kuriame rašydavau apie savo muzikinius atradimus, koncertus ar paprasčiausius muzikinius potyrius. Mačiau, kad mano bičiulis Dominykas daro visiškai tą patį. Todėl kartą susitikome ir nusprendėme, kad užuot turėjus dvi skirtingas platformas – daug prasmingiau turėti vieną. Metėme savo tinklaraščius ir sukūrėme manoMUZIKA.lt.
Norėjome, kad žmonės atrastų tokius vardus kaip „Bon Iver“, „Wild Beasts“, „Elbow“ ar „Fink“.
Negalvojome apie lozunginę ambiciją – kaip tapti populiariausiais ar skaitomiausiais. Tiesiog norėjome, kad tai taptų namais muzikai, kurios negrodavo tuometinės populiariausios Lietuvos radijo stotys ir apie kurią nerašydavo populiariausi to meto portalai.
Norėjome, kad žmonės atrastų tokius vardus kaip „Bon Iver“, „Wild Beasts“, „Elbow“ ar „Fink“. Tada tai buvo vadinama nišine muzika, o būtent jai mes ir siekėme suteikti Lietuvos saulės sparnus.
Patyliukais svajodavome, kad muzika besidomintys žmonės galėtų dėti lygybės ženklą tarp frazių „gera, kokybiška, dėmesio verta muzika“ ir „manoMUZIKA.lt“. Ir tai, matyt, buvo didžiausia mūsų ambicija. Taip šalia straipsnių apie naujas dainas, vaizdo klipus ar albumus, atsirado kitokio turinio. Nuolat važinėdavome į koncertus įvairiuose pasaulio miestuose, todėl šalia koncertų recenzijų ėmėsi rastis interviu su įvairiausiais pasaulio atlikėjais.
Per dešimtmetį šalies melomanams dovanojome išskirtinius interviu su tokiais muzikantais kaip Michaelas Kiwanuka, Alt J, „The XX“, „M83“, „Editors“ ir galybe kitų. Žinoma, nepamiršome ir mūsų šalies muzikos padangės – rašome ne tik apie tai, kas vyksta čia, bet ir bandome tam tikra prasme „suarchyvuoti“ šalies muzikos istoriją. Skaitytojai gali atrasti išsamius interviu su tokiomis grupėmis kaip „Kardiofonas“, „Bovy“, L+, „Exem“ ir kitais.
Visgi, ar jums pavyko įgyvendinti tą ambiciją?
Faktas, kad vasario 4 dieną mums sukanka 10 metų, matyt, įrodo, kad esame gerame kelyje. Kita vertus, mes mėgaujamės savo veikla. Nereikia pamiršti, kad tai visada buvo idėjinis portalas. Čia rašantys žmonės negauna jokių pajamų. Taigi, ši simboliška, bet mums labai brangi sukaktis, yra geriausias įrodymas, kad idėjinė veikla, nenešanti jokių pajamų (o priešingai – atimanti laiką, kurio mums visiems labai trūksta) gali išlikti netgi dešimtmetį.
Kiek žmonių prisideda prie portalo turinio kūrimo?
Šiuo metu pagrindinį naujienų turinį kuria 6 žmonės – Evelina, Ignas, Inga, Toma, Žymantė ir aš. Beje, portalo dėka susipažinę Ignas su Inga sukūrė šeimą. Taigi, graži idėja sujungė du muziką beprotiškai mylinčius žmones (šypsosi).
Apskritai portale per 10 metų yra rašę per 30 žmonių. Dalis jų pabandydavo, įsikibdavo ir po kurio laiko paleisdavo (nėra lengva rašyti vien tik idėjos vardan). Kita dalis vis dar kartkartėmis parašo. Tačiau dabartinis 6 autorių kolektyvas idėjos įsikibęs laikosi jau ne vienerius metus.
Didžioji dalis portalo autorių jau toli gražu nėra paaugliai – turime šeimas, vaikus, rimtus darbus, pomėgius. Todėl pusvalandis savaitgalį ar ilgiau nemiegota naktis šiokiadieniais – tai mūsų dešimtmečio kasdienybė.
Per 10 manoMUZIKA.lt gyvavimo metų – publikavome daugiau kaip 12 tūkstančių straipsnių. Manau, kad tai šį tą taip pat pasako.
O kokia yra jūsų asmeninė sąsaja su muzika?
Nuo pat pirmų gyvenimo dienų muzika buvo mano geriausia draugė ir viena didžiausių gyvenimo meilių. Iki šiol ryškiai atsimenu paauglystės metus, kai savaitgalius leisdavau prie radijo imtuvo fiksuodamas „Radiocentro“ Lietuvos TOP 20 ir radio stoties M1 TOP 40. Vėliau į šią savaitgalio būtinybę įsijungė ir MTV. Turėdavau specialius sąsiuvinius, kuriuose viską kruopščiai rašydavau, klijuodavau iškarpas. Tuo metu man tai buvo ypatingai svarbu.
Mano paauglystėje muzikinio skonio formuotojai būtent ir buvo minėtos dvi radijo stotys. Taigi, tuo metu, kai bendraamžiai laiką skirdavo krepšiniui arba futbolui, mano gyvenimo karalienė buvo muzika. Taip pat esu baigęs „Ąžuoliuko“ muzikos mokyklą, o „Ąžuoliuko“ chore dainavau nuo 1989-ųjų iki pat 2014-ųjų.
Na, o vėliau muzika taip pat niekur nedingo. Dar studijų metais vedžiau laidas įvairiose radijo stotyse (pradžioje „Kelyje“, vėliau – „Radiocentre“ ir „Zip FM“), šalia to dar kurį laiką dirbau muzikos ir teatro agentūroje. Taigi, muzika buvo ir vis dar yra šalia.
Muzika lydėjo nuo mažens, tačiau gyvenime pasirinkote visai kitą sritį – komunikaciją. Ar nebuvo minčių gyvenimą sieti tik su muzika ir paversti tai pragyvenimo šaltiniu?
Sunku pasakyti. Manau, kad gyvenime tiesiog yra per daug įdomios veiklos, kad galima būtų susikoncentruoti tik į vieną sritį. Turbūt todėl galiu save vadinti gan laimingu žmogumi – visada dariau tai, kas man įdomu, todėl jokia veikla man neteikė kančios.
Nuo pat mažų dienų esu „knygų žiurkė“. Labai mėgstu skaityti. Todėl universitete baigiau filosofijos bakalauro studijas. Kas skaitančiam žmogui gali būti įdomiau? Vėliau baigiau sociologijos ir komunikacijos integruotas magistro studijas. Greta muzikos nuo pat mokyklos laikų domėjausi tiek politika, tiek ir viešaisiais ryšiais. Beje, magistrinį darbą pasirinkau rašyti būtent į vieną visumą sujungdamas visus savo pomėgius – muziką, komunikaciją ir politiką.
Taigi, visada vienu užpakaliu norėjau apsėsti daug kėdžių. Tačiau kažkuriame gyvenimo etape, supratau, kad nenoriu, jog muzika taptų pagrindiniu mano veiklos objektu. Muzika yra mano akla meilė – myliu ją be išskaičiavimo, todėl ir turiu ją taip, kaip turiu. Esu labai laimingas dėl jos vaidmens ir vietos mano gyvenime.
Esate tikras melomanas. Vis dėlto, labiau klausotės užsienio kūrėjų ar lietuvių muzikos?
Manau, kad per pastarąjį dešimtmetį Lietuvos muzikos scena taip išaugo, jog nebūtų sąžininga brėžti ribos ir sakyti, kad štai čia yra užsienio atlikėjas, kuris yra daug geresnis, o čia – Lietuvos. Bet kuris populiariosios muzikos žanras Lietuvoje yra užpildytas nuostabiais atlikėjais. Netgi išskirti vieną favoritą yra labai sudėtinga.
Paauglystę išgyvenau tais laikais, kai esminis klausimas mokykloje ir kieme buvo: kas kietesnis – Egis ir SEL ar Andrius Mamontovas ir FOJE? Visada buvau pastarosios stovyklos šalininkas. Turėjau visus FOJE ir solinius Andriaus Mamontavo kūrybos albumus ir, žinoma, mokėjau dainas mintinai. Kiek vėliau likimas mus su Andriumi suvedė, tad pastaruosius penkerius metus padedu jam viešųjų ryšių ir komunikacijos klausimais.
Kurį lietuvių atlikėją ar grupę vertinate labiausiai?
Kalbant apie dabartinį savo lietuviškų favoritų sąrašą, be Andriaus Mamontovo ir „Foje“, drąsiai įtraukčiau ir galybę kitų. Galiu minėti praktiškai nesustodamas – nuo Giedrės Kilčiauskienės, „G&G Sindikato“, „Golden Parazyth“ ar „ba.“ iki „Keymono“, „Happyendless“, „Daddy Was A Milkman” ir daugybės kitų.
Muzika yra mano akla meilė – myliu ją be išskaičiavimo.
Beje, jaunoji mūsų populiariosios muzikos atstovų karta – irgi neįtikėtinai džiugina. Nuo „Free Finga“ iki „Jauti“, nuo „Kabloonak“ iki „FC Baseball“. Taigi, matyti Lietuvos muzikos evoliuciją ir dabartį yra nuostabi patirtis bei tikras malonumas – nepaisant to, kad esame sąlyginai nedidelė šalis, turime labai daug gražios, geros, kokybiškos ir įvairios muzikos, kuria galime didžiuotis.
Ilgus metus dirbote prezidentės Dalios Grybauskaitės komandoje. Ką reiškia dirbti su gerbiama šalies vadove?
Tai buvo labai įdomi, įtempta, nelengva, atsakinga ir, svarbiausia, velniškai prasminga veikla. Dirbti šaliai, kurią myli, ir lyderiui, kuriuo beatodairiškai tiki – idėjinė prabanga kiekvienam. Nedaugeliui tai pasitaiko, todėl dar kartą galiu prisipažinti, kad esu laimingas žmogus.
Dešimtmetis darbo Dalios Grybauskaitės komandoje man buvo ne tik milžiniška patirtis, bet ir puiki mokykla, kurios niekada nepamiršiu. Profesine prasme tai buvo turbūt vienas įdomiausių dešimtmečių, apie kuriuos tik galima svajoti.
Galbūt kažko pasisėmėte iš šios stiprios asmenybės?
Galybės dalykų. Tai išskirtinė asmenybė – ryžtinga, išmintinga, reikli sau ir kitiems, kompetentinga ir labai profesionali. Kiekvieną dieną mokiausi iš jos.
Nebuvo sunku suderinti svarbias pareigas ir tuo pačiu portalo priežiūrą?
Nepaisant to, kad tai nėra lengva, per dešimt metų tiesiog įpranti prie kitokios kasdienybės. Suvoki, kad naktimis mažiau miegosi ir dažnai neturėsi pietų pertraukos, nes tiesiog reikės „užmesti akį ir ausį“ į muziką.
manoMUZIKA.lt – tai laisvalaikis, hobis ir meilė. Dėl jos negali kentėti darbas, pagrindinė veikla ar šeima. Tačiau visi mes esame žmonės – visiems be išimties reikalinga atokvėpio akimirka. Vieniems tai papildoma miego minutė, kitiems tai pasivaikščiojimas, tretiems – filmas ar meditacija. Mums, šiuo atveju, ta atokvėpio akimirka – muzika ir informacija apie ją.
Kolekcionuojate vinilines plokšteles. Ar namuose turite paskyręs joms ypatingą vietą?
Vinilinės plokštelės mano gyvenime atsirado ne taip jau seniai. Ilgą laiką save galėjau vadinti kompaktinių diskų vartotoju. Jų mano namuose yra tikrai nemažai. Seniai neskaičiavau, tačiau manau, kad jų skaičius jau prieš kurį laiką viršijo pusantro tūkstančio.
Net ir remontą namuose darydami žinojome, kad svetainėje turi atsirasti specialios lentynos mano muzikai – kompaktiniams diskams ir vinilams. Tačiau jie nėra vieninteliai atributai, kurių turiu daug. Šalia jų yra ir muzikinė literatūra: knygos ir, pavyzdžiui, daugiau kaip trisdešimtmetį leistas muzikinis žurnalas „Q“.
Auginate trejų metų dukreles dvynukes. Galbūt ir jose pasiejote meilę muzikai?
Turbūt būtų egoistiška siekti, kad jos mylėtų ir klausytų tai, ką myli ir ko klauso jų tėtis. Manau, kad jos formuos savo muzikinį skonį pačios. Jeigu galėsiu padėti tai daryti – be jokios abejonės mėgaučiausi šia galimybe.
Visgi, šiandien jų gyvenime muzikos tikrai daug. Namuose ji skamba nuolat. Man patinka, kai jos klausia: tėti, kas dainuoja šitą dainą?. Taip aš joms galiu papasakoti, kas yra „Oasis“, „Fink“, „Pink Floyd“, „Bon Iver“, „Bonobo“ ar „M83“.
Galų gale, kam aš kažkada paliksiu tuos tūkstančius kompaktų, vinilų ir knygų, kurias per gyvenimą būsiu sukaupęs...
Važiuodami į darželį automobilyje klausomės Vytauto Kernagio. Savaitgalį pusryčiaudami – senos „Keistuolių teatro“ spektaklių muzikos. Jos jau moka Lietuvai itin svarbias atgimimo dainas, tokias kaip „Dieve, laimink Lietuvą“ ar Kipro Mašanausko „Lietuva“. Taigi, mes, kaip tėvai, stengiamės sukurti joms gerą muzikinę ekosistemą, o ar tai virs į meilę muzikai – matysime.
Bet prisipažįstu – aš tikrai norėčiau, kad joms muzika būtų svarbi. Galų gale, kam aš kažkada paliksiu tuos tūkstančius kompaktų, vinilų ir knygų, kurias per gyvenimą būsiu sukaupęs... (šypsosi)
Kaip spėjate suderinti darbus ir šeimyninį gyvenimą?
Nespėju, bet vis dar bandau (juokiasi). Nepaisant to, kad iki žingsnio į penktą dešimtį liko ne tiek ir daug, vis dar noriu nuveikti galybę dalykų. Noriu gerai dirbti, būti geras tėtis bei geras vyras, perskaityti daug knygų, pamatyti daug koncertų, pasimėgauti saulėlydžiu, pervažiuoti daug pasaulio šalių, prisidėti prie Lietuvos gerovės ir nuveikti dar daugybę kitų dalykų. Taigi, vis dar esu jaunatviškas maksimalistas, kuris nori gyvenimą išnaudoti įvairiausiomis kryptimis.
Galbūt turite svajonių, susijusių su dešimtmetį švenčiančiu portalu?
Labai norėčiau kada nors parengti interviu su grupės „Oasis“ nariu ir pagrindiniu dainų autoriumi Noeliu Gallagheriu, JAV kino režisieriumi Davidu Lynchu ir buvusiu Amerikos prezidentu Baraku Obama. Tačiau puikiai suprantu, kad yra svajonių, kurioms nebūtinai lemta išsipildyti...
