Spektaklis – tai ne vien aktoriai ir režisierius. Lietuvos nacionaliniame dramos teatre nuolat dirba per 170 žmonių. Jie kasdien prisideda prie spektaklių „gimimo“, jų rodymo ir kitų svarbių teatro veiklų. Lietuvos nacionalinis dramos teatras kartu su portalu Žmonės.lt pristato trumpų filmuotų portretų ciklą „Teatro žmonės“, kurį sukūrė jauna kino menininkė Elena Kairytė. Šį kartą pasakojame apie LNDT šviesų operatorių Joną Kairį.
Projekto „TEATRO ŽMONĖS“ reportažus kiekvieną pirmadienį galite rasti portale Žmonės.lt. Pristatome jums antrąją pažintį su Jonu Kairiu – Lietuvos nacionalinio dramos teatro šviesų generolu.
Jonas Kairys Lietuvos nacionaliniame dramos teatre – jau 11 metų. Dirbti čia Jonas vaikystėje nesvajojo, nors ir dažnai vaikščiojo į spektaklius su mama. Į teatrą jis atėjo iš visai kitos srities – kulinarijos ir tikina, kad kai nori, gali išmokti visko.
„Virėju dirbau ir Lietuvoje, ir užsienyje. Islandijoje dirbau įmonėje, kur reikėjo ruošti maistą statybininkams. Per dieną pagamindavau 400 patiekalų“, – atsimena Jonas, visai atsitiktinai kulinariją iškeitęs į spektaklius. Teatre jis atsirado pakviestas pažįstamo apšvietėjo.
„Kai atėjau į teatrą, dirbome su analogine apšvietimo sistema, po to buvo pereita prie skaitmeninių sistemų. Dabar visų spektaklių šviesas reguliuoja žmogus, sėdintis prie kompiuterio“, – sako Jonas. Žinoma, prieš spektaklį dirba kur kas daugiau žmonių – vyksta lempų montavimas, fokusavimas, pasirengimas.
Kiekvienas šviesos operatorius turi spektaklius, prie kurių įprastai dirba. Tad jei esate buvę LNDT spektakliuose „Chaosas“, „Pirmapradis“, „Ledo vaikai“, „Voicekas“, „Kuprelis“, „#beskambučio“, „Laimingasis princas“ ar „Trijulis aukštyn kojom“ – didelė tikimybė, kad matėte Jono „valdomas“ scenos šviesas. Tiesa, spektaklio šviesų išdėstymą turi išmanyti dar bent vienas žmogus, kad ligos ar kitu nenumatytu atveju galėtų pakeisti pagrindinį šviesų operatorių.
Jonas pasakoja kaip elgiasi, kai reikia dirbti prie nežinomo spektaklio: „Su Aisčiu, irgi šviesų operatoriumi, turėjome dirbti prie spektaklio „Gyvūnas (Ku Kū)“ Radviliškyje. Aš buvau tik matęs tą spektaklį, o Aistis net nebuvo jame buvęs, tai jis sėdėjo prie pulto ir perjunginėjo apšvietimą, o aš sėdėjau šalia prie kompiuterio, žiūrėjau spektaklio vaizdo įrašą iš Vimeo.com ir sakiau, kam jis turi ruoštis, kaip kas keisis. Būna ir taip“, – šypsosi Jonas.
Kad vyras turi menišką gyslelę išduoda jo ektravagantiška barzda ir šukuosenos. Vieną kaselę, sako, auginantis jau tiek laiko, kiek dirba teatre, o plaukus nustojo kirpti, kai išsiskyrė su mergina, dirbusia kirpėja. Vaikystėje Jonas lankė Mikalojaus Konstantino Čiurliono menų mokyklą. Grojo (ir dabar kartais groja) saksofonu, mėgsta improvizuoti. Yra dirbęs ir didžėjumi.
Teatre jam labiausiai patinka tuomet, kai reikia kažką sukurti, sugalvoti ką nors naujo, nors tokios progos pasitaiko retai – šviesų dizainą kuria šviesos dailininkai, bet kartais kūrybos tenka ir Jonui, tarkim per „Versmės“ skaitymus ar kitus renginius.
