„Performa“ projekto kūrėjai paruošė septynių kompozicijų premjeras: „Laukiame potyriams smalsių žmonių“

„Performos“/Asmeninio archyvo nuotr.
Autorius: Žmonės.lt
Publikuota: 2019-02-22 12:40
„Performa“ – tai Lietuvoje ir pasaulyje labai retos šiuolaikinės akademinės muzikos programos, skirtos būtent styginių duetui. Septynių naujų „Performos“ kompozicijų autoriai – šiuolaikines performatyvumo formas autentiškai nagrinėjantys, nacionalinei ir tarptautinei auditorijai žinomi kompozitoriai.

Tarp kompozitorių tokie veidai kaip Lina Lapelytė, Andrius Maslekovas, Dominykas Digimas, Arturas Bumšteinas, Julius Aglinskas, Rūta Vitkauskaitė ir Mykolas Natalevičius. „Performoje“ savo vaizdo interpretacijas pristatys videomenininkas Kornelijus Jaroševičius, vizualiojo meno kūrėja, fotografė Lauryna Narkevičiūtė. „Performos“ scenovaizdį kuria Rokas Valiauga. Kalbamės su dviem šio projekto kūrėjais – violončelininku Arnu Kmieliausku bei vizualiojo meno kūrėja Lauryna Narkevičiūte.

Kaip gimė šio projekto idėja?

Arnas: Galbūt nuskambės per paprastai, tačiau viskas prasidėjo nuo to, kad mums su Lora kaip ansambliui pritrūko repertuaro. Kartu grojame jau seniai, o kūrinių smuikui ir violončelei bagažas nėra perpildytas, tad nusprendėme iniciatyvos imtis patys. Abu mėgstame šiuolaikinę muziką, naudoti performatyvumo elementus muzikiniame atlikime (Lora visai neseniai susilaukė pasisekimo su kitu performatyvaus meno projektu „This order goes wrong“, rodomu „Menų spaustuvėje“). Taip pat stengiamės propaguoti lietuvišką muziką, todėl sprendimas suburti lietuvių kompozitorius naujų kūrinių „kalvei“ kilo labai natūraliai. Gavome paramą iš kultūros tarybos tarpdisciplininio meno projektui, susisiekėme su jaunosios kartos lietuvių kūrėjais ir užsakėme jiems po kūrinį.

„Performos“/Asmeninio archyvo nuotr.
„Performos“/Asmeninio archyvo nuotr.

Šiuo metu muzikos padangėje galima sutikti įvairiausių stilių ir pakraipų. Ar yra kokia nors visus šio projekto kūrinius vienijanti gija?

Arnas: Iš pradžių siekėme, jog visi kūriniai būtų dedikuoti Lietuvai ar kaip nors su ja susieti, tačiau galutiniame rezultate tik vienintelis A. Maslekovas paskyrė savo kompoziciją Mikalojaus teptukui. Visi kiti panašūs gal tik tuo, kad yra parašyti lietuvių, na, ir kad mes juos atliksime (juokiasi). Jeigu rimtai, tai visi kompozitoriai yra vadinamosios jaunosios kartos – iki keturiasdešimties – pastebime, jog kūriniuose nagrinėjamos temos mums patiems yra įdomios ir aktualios, ko galbūt ne visada gali sulaukti kolaboracijoje su kur kas vyresnio amžiaus kūrėjais.

Taip pat svarbus mums aspektas yra gyva kolaboracija. Gavę naują partitūrą mes patys kaip atlikėjai dažnai turime daug idėjų ir pasiūlymų kompozitoriui ir labai džiaugiamės, kad šį kartą visi yra labai atviri diskusijoms, pasirengę ieškoti geriausio sprendimo kartu. Jaučiamės atradę daug muzikinių bendraminčių.

Nepaisant to, kad darbo procesas buvo sklandus, galbūt buvo linksmų, kurioziškų nutikimų?

Arnas: Iškart prisimenu pirmąją repeticiją su kompozitoriumi Bumšteinu. Jis į ją atėjo be natų, tačiau atsinešė keletą garsiakalbių įrašams paleisti. Tuo metu repetavome Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro patalpose ir auditorijoje stovėjo senoviniai, iš medžio blokelių sukalti natų stovai. Repeticijos metu patogumo dėlei į juos ir įkišome garsiakalbius. Visai neseniai norėjome patvirtinti koncertui reikalingos technikos sąrašą ir iš A. Bumšteino sulaukėme pageidavimo atvežti būtent minėtus natų stovus – jam jie labai patikę ir nieko kito jis nenorįs naudoti. Taigi šiuo metu didžiausias mano galvos skausmas, kaip iš LVSO pasiskolinti tuos nelemtus natų stovus!

Lauryna, esate šio projekto vizualiosios dalies kūrėja, pakomentuokite plačiau, koks yra jūsų vaidmuo ir su kokiais iššūkiais susidūrėte kūrybiniame procese?

Lauryna: Artėjantis koncertas – tai vaizdo ir garso projekto pirmoji dalis. Vėliau ketiname surengti parodą, kurioje eksponuosime mano kurtus darbus, o šalia jų bus galimybe pasiklausyti jau įrašytų atitinkamų kūrinių. Kompozitorių sukurti kūriniai man buvo atspirties taškas, tačiau svarbi viena detalė – vizualus komponavau nė karto negirdėjusi muzikinių kompozicijų, vien tik turėdama prieš akis būsimos koncepcijos aprašymą.

Esu ne kartą kūrusi apipavidalinimą įvairiems muzikiniams projektams ir visada proceso metu daug klausau pačios muzikos, stengiuosi atrasti tą specifinę emociją ar nuotaiką, tad šį kartą darbo principas buvo labai neįprastas. Kurdama vizualųjį meną pateikiau savitą aprašomo kūrinio interpretaciją, tačiau scenoje mano darbus savaip interpretuos vaizdo ir šviesų menininkas Kornelijus Jaroševičius – tokiu būdu sukursime nenutrūkstančią grandinę, turint omenyje, kad Arnas bei Lora grodami taip pat viską pateiks per savo prizmę.

Vizualas „Virš jūros lygio“ – R. Vitkauskaitės kūriniui
Vizualas „Virš jūros lygio“ – R. Vitkauskaitės kūriniui

Kaip įdomu – kompozitoriaus kūrinio konceptas tampa įkvėpimu visai meninei grandinei. Ar nebuvo šoko galiausiai išgirdus jau sukurtus kūrinius? Kaip patys kompozitoriai reagavo į tokį jų kūrinio praplėtimą?

Lauryna: Tiesą sakant, specialiai nesistengiu sudalyvauti kiekvienoje repeticijoje. Keletą kūrinių jau girdėjau, tačiau manau, jog visai kitaip jų klausau, kai žinau, kokį vizualą jam sukūriau, – smegenys automatiškai ieško panašumų ir analogijų. Kartais tą pačią emociją galima sukurti pasitelkiant visiškai skirtingas išraiškos priemones, be to, nemanau, kad vizualioji dalis turi tobulai sutapti su muzikine – juk tai mano interpretacija, o ne iliustracija.

Arnas: Kompozitoriai kol kas Laurynos kurtus vaizdus matė tik žiniasklaidoje. Beje, iš Artūro Bumšteino sulaukėme skeptiškos reakcijos, nes jo praktikoje yra pasitaikę, kad video projekcijos jo kūriniui buvo pritaikytos neatsiklausus ir visiškai neatitiko koncepcijos, tačiau sužinojęs, jog tai bus ne banalūs filmukai, bet profesionalios menininkės kurti skaitmeniniai paveikslai, davė sutikimą tokiam „suporavimui“. Koncertas mums bus įvykis, kur pirmą kartą visi susitiksime ir suvoksime, ką iš tikrųjų pavyko sukurti. Nekantrauju pats ir neabejoju, jog taip pat jaučiasi kiekvienas projekto dalyvis.

Arnai, ne paslaptis, jog Lora yra jūsų sesuo, o Lauryna – sužadėtinė. Kokie privalumai, o gal ir sunkumai dirbant su artimiausiais žmonėmis?

Arnas: Su Lora groju jau išties seniai, nors dažnai nesutariame, turime susikūrę savotišką sistemą, kaip neleisti pykčiams pastoti kelio progresui. Esame pasidalinę veiklos sferomis – aš esu linkęs daugiau dėmesio kreipti į techninius atlikimo aspektus, Lora labiau rūpinasi visuma ir interpretacija. Esu įsitikinęs, jog diskusijos tik praturtina galutinį rezultatą – jeigu abu matom, kad nepasiteisina pirminis sprendimas, visada šalimais turime dar bent keletą. Iš aršių meninių diskusijų mokame labai greitai sugrįžti į šiltą kasdienį bendravimą. Štai su Lauryna tai yra pirmasis rimtas darbas ir pradžių buvo kiek sunkiau atskirti darbą ir santykius. Reikėjo sąmoningai stengtis neužkrauti vienas kito nereikalingais darbais, namuose sugebėti pailsėti, o ne toliau tęsti kalbą darbiniais reikalais. Pastarojo dalyko vis dar nesijaučiame įvaldę.

Lauryna: Visų pirma, jaučiu didžiulę atsakomybę prieš mylimus žmones, dėl to kartelę savo darbui užkeliu iki maksimumo. Esu atsakinga ne tik už skaitmeninius paveikslus, bet iš apskritai už visą projekto vizualinę dalį – plakatus, žiniasklaidą, socialinius tinklus. Šis projektas apima daug sričių, daug menininkų, todėl didelė dalis sėkmės yra gera darbų koordinacija.

Pykčiai dažniausiai kyla iš noro apkaltinti kitą, kodėl kažko nepadarė ar padarė per daug, tačiau tuo pačiu metu mes ir mokomės kaip suvaldyti savo emocijas, kad jos netrukdytų bendrai pasiruošimo tėkmei. Pastebėjau dar vieną momentą – kai aš turiu svarbų projektą ir dėl jo patiriu didelį stresą, Arnas mane nuramina, ir atvirkščiai – kai Arnui sunku, aš tampu jo globėja, o dabar abu kartu liūdim ir džiaugiamės, ir tai labai suartina.

Vizualas „Hydrargyrum“ – A.Bumšteino kūriniui
Vizualas „Hydrargyrum“ – A.Bumšteino kūriniui


Kokio klausytojo ar žiūrovo laukiate PERFORMOJE?

Arnas: Dėl šio klausimo ilgai ginčijomės su seserimi. Iš pradžių pagrindinė mintis buvo pritraukti jaunus žmones, sudominti juos šiuolaikine muzika, tačiau ilgainiui nusprendėme, jog mūsų projekte kiekvienas gali rasti įkvėpimą – galbūt kažką sujaudins muzika, kam muzika visai nepatiks – galbūt „užkabins“ paveikslai, kitus gal paveiks bendra vyksmo atmosfera. Be to, tiek visi muzikiniai kūriniai, tiek vizualai tarpusavy yra labai skirtingi, nuo kinematografiškų iki aštrių ir disonansiškų, tad tikimės rasti atgarsį kuo įvairiausių žmonių sielose. Labiausiai laukiame atvirų žmonių, smalsių atradimams ir potyriams, o kokybę ir nuoširdų įsijautimą mes garantuojame.

Kokie tolimesni šio projekto planai?

Arnas: Kaip minėta, planuojame kiek vėliau atidaryti parodą, kurioje pagrindinis dėmesys bus skirtas paveikslams. Taip pat ketiname išleisti natas, kūrinių įrašus publikuoti Spotify platformoje. Rinksimės tokias medijas, kuriose galėtų kartu gyvuoti muzika bei vizualika, nepaisant to, kuri bus svarbesnė, o kuri antrame plane. Tikiu, jog žmogaus suvokimas labai skiriasi priklausomai nuo to, ar girdi gyvai atliekamą muziką ir fone mato paveikslą, ar žiūri į paveikslą ir ausinėse girdi muziką – šį fenomeną ir norime giliau tyrinėti. 

Naujausi straipsniai