#liekamnamie: fotografė Neringa Rekašiūtė pradėjo kolekcionuoti „karantininius“ sapnus

Neringa Rekašiūtė/ Asmeninio albumo nuotr.
Autorius: Gabrielė Valaitytė
Publikuota: 2020-03-19 20:22
„Žmonės yra linkę dalintis sapnais, tačiau vyrauja nuomonė, kad kitiems jie nėra įdomūs. Galbūt taip ir yra, nes sapnus reikia iškoduoti, o tam reikalingi tam tikri raktai, įžvalgos, susidomėjimas“, – teigia fotografė ir rašytoja Neringa Rekašiūtė, per karantiną sumaniusi surengti neeilinę akciją – ji pradėjo kolekcionuoti žmonių sapnus.

Sapnus visi norintys Neringai gali siųsti nurodytu elektoriniu paštu, o menininkė visiems atsiuntusiems garantuoja anonimiškumą. „Sapnų medžiagą naudosiu tik meninio projekto vystymui ir kūrimui“, – sako ji. 

Ši idėja menininkei negimė spontaniškai, prieš penketą metų, studijuodama, Neringa rašė darbą sapnų tema. 

Neringa Rekašiūtė/ Asmeninio albumo nuotr.
Neringa Rekašiūtė/ Asmeninio albumo nuotr.

„2015-aisiais universitete šiuolaikinių sociologijos teorijų kursui rašiau darbą apie sapnų sociologiją. Nustebinau savo pasirinkimu ir dėstytoją, ir kursiokus, ir save pačią. Rašto darbą parašiau labai gerai, gavau dešimtuką. Tačiau nesinorėjo tuo ir baigti, todėl jau tada per socialinius tinklus paskelbiau, kad renku sapnus. Prašiau sapnuotojų atsiųsti labiausiai jiems įsiminusius, pasikartojančius. Visgi, kažkaip trūko aiškumo ir rėmų mano užmanymui, nesugalvojau, ką galėčiau daryti su tais sapnais, kaip juos įvilkti į meninės raiškos formą. Idėja taip ir liko neįgyvendinta.

Na, o dabar yra toks sociologiškai įdomus laikas tyrinėti sapnus, tad prasidėjus karantinui, vėl prisiminiau šį savo užmanymą.

Pati rašau karantino dienoraštį sociologės Mildos Pivoriūtės tyrimui, kuriame, beje, gali dalyvauti visi – kviečiu ją susirasti socialinėje erdvėje. Būtent pradėjusi rašyti dienoraštį, visų pirma apibūdinau savo praeitos nakties sapnus. Tada man ir toptelėjo, kad dabar ir reiktų įgyvendinti šį seną užmanymą.

Labai keistas sutapimas, bet prieš mažiau nei mėnesį, The New Yorker išspausdino straipsnį apie vokietę žurnalistę, kuri prieš II pasaulinio karo pradžią, jau nacistinėje Vokietijoje, rinko žmonių sapnus. Skaitydama juos, negalėjau patikėti, kaip pranašiškai žmonės matė ateitį. Viename sapne, moteris regėjo laikrodžiais ir juvelyrika nuklotą tuščią, snieguotą kelią…“, – pasakoja N. Rekašiūtė.

Apie sumanymą Neringa viešai paskelbė prieš tris dienas ir jau yra gavusi apie 40 sapnų.

„Žmonės yra linkę dalintis sapnais, tačiau vyrauja nuomonė, kad kitiems jie nėra įdomūs. Galbūt taip ir yra, nes sapnus reikia iškoduoti, o tam reikalingi tam tikri raktai, įžvalgos, susidomėjimas. Nubudusiame gyvenime dažniausiai neturime laiko tuo užsiimti, sapnus pasiliekame sau arba savo terapeutui.

Beje, nereikia prisiminti viso sapno, aiškaus jo siužeto. Galima dalintis tik fragmentais, jausmu, su kuriuo atsikeliate.

O tai, kas gims iš visos šitos sapnų duomenų bazės, dar nežinia. Galbūt vaizo įrašas arba gyvas performansas, gal fotografinis projektas. Šiuo metu noriu tyrinėti tuos sapnus, išsirašyti pasikartojančius motyvus, ieškoti simbolių. Tai mane ir nuves ten, kur turiu nueiti“, – sako fotografė.

Neringa Rekašiūtė/ Asmeninio albumo nuotr.
Neringa Rekašiūtė/ Asmeninio albumo nuotr.

N. Rekašiūtė įžvelgia ir teigiamą karantino pusę. Ji šį laikotarpį vadina vertybių išsigryninimu. 

„Manau, kad tikrai gali. Vokietijoje karantiną paskelbė iki birželio mėnesio, manau, kad pas mus jį irgi pratęs daug ilgesniam laikui. Čia beveik jokių abejonių nėra. Iš dvasinės pusės, jaučiu, kad planetai reikėjo šito sustojimo dar labiau negu pačiai žmonijai. Lyg Žemė būtų atradusi būdą, kaip išsivalyti nuo viso to vartojimo, teršalų, nuodų ir pastatyti mus visus į vietą. Šis laikas puikiai atskleidžia, kad mes nieko nekontroliuojame, kad gyvenome savo didybės iliuzijoje, savo nepaliaujamo ekonomikos augimo vizijoje.

Vakar išėjau pasivaikščioti į parką. Pakeliui praėjau lauko reklamą, siūlančią atsinaujinti garderobą pavasariui ir sužydėti. Šyptelėjau, nes taip makabriškai viskas atrodė.

Kai nėra kam pasirodyti ir turi būti namie, ar labai svarbu tie nauji „skudurai“? Kai pavasarį gali tekti praleisti bute, ko pasiilgsim labiausiai? Tikrai ne išpardavimų ar naujų kolekcijų, o žydinčių medžių, tyro oro, tyvuliuojančio vandens ir vienas kito! Viskas tampa gryna lėtume. Dabar visi labiausiai nori būti sveiki ir apsaugoti mylimus žmones.

Šis virusas neturi veido, neturi rasės, lyties ar nacionalinės tapatybės, jis yra žmonijos bendras priešas. Ir mes visi kartu turim jį nugalėti. Perskaičiau šiandien, kad kinai siuntė medicininę įrangą italams, o ant dėžių užrašė eilutę iš antikinės poemos: „Mes esame tos pačios jūros bangos“. Beveik pravirkau“, – pasakoja Neringa.

 

Neringa Rekašiūtė/ Asmeninio albumo nuotr.
Neringa Rekašiūtė/ Asmeninio albumo nuotr.

N. Rekašiūtė Žmonės.lt skaitytojams įvardijo ir tris patarimus, ką naudingo galima nuveikti karantino laikotarpiu:

„Pirmas – veskite karantino dienoraštį. Dabar gali atrodyti, kad nieko gero nevyksta, bet vėliau, po metų ir daugiau, skaitysite savo dienos potyrius, mintis ir jausmus ir tikrai galvosite, kokį nerealų laiką išgyvenote.  Ši praktika padeda nusiraminti, ant popieriaus pamatyti užrašytas savo chaotiškas mintis, kurias lengviau sau iššifruoti. Taip pat rašydami galit aprašyti sapnus ir atsiųsti juos man.

Antras – praktikuokite dėkingumą. Sakykite ačiū viskam, kas atrodo savaime suprantama – stogą virš galvos, maistą, kad ir koks jis būtų lėkštėje, mylimus žmones, kurie yra sveiki, savo pačių sveikatą. Dėkokite kasdien, po kelis kartus, pavyzdžiui, ryte ir vakare. Tegu tai tampa įpročiu, jis pravers ir pasibaigus virusui.

Trečias – pailsėkite. Dabar gali norėtis žiūrėti daug serialų, filmų, skaityti knygų, išmokti kalbą ir panašiai. Šis polėkis suprantamas, bet jis tiesiog pakaitalas mūsų greitam gyvenimui, kuris buvo prieš karantiną. Duokit sau laiko nieko neveikti, nieko nesimokyti, nieko neskaityti. Tiesiog ramiai pabūti kambaryje. Man pačiai šis punktas yra sudėtingiausias.

Jau šeštadienį, kai dar nebuvo paskelbtas karantinas, likau namie ir su televizija kalbėjau per skype, o ne gyvai, iš studijos. Nešiau ryškinti juostelę, kurią turėjau palikti autobusų stotelėje, o pinigus pervesti banko pavedimu. Taip pat, paskatinta draugo iš Irano, pradėjau poezijos iššūkį Instagram paskyroje – skaitau savo poeziją ir skatinu kitus dalintis“. 

Jeigu norite savo sapnais su Neringa pasidalinti ir jūs – siųskite juos paštu: neringarekasiuteinfo@gmail.com.

Naujausi straipsniai