LNK televizijos „Žinių“ vedėja Lina Kairytė savo parą dalija į dvi dalis: septynias valandas per dieną ji – kompetentinga „Žinių“ redaktorė ir vedėja, likusias – rūpestinga pusės metų mažylio Kasparo mama. Su žinoma moterimi kalbamės apie motinystės ir profesinius iššūkius, taip pat apie svajones.
Ar visuomet norėjote tapti žurnaliste? O gal vaikystėje turėjote kitokių svajonių?
Vaikystėje turėjau daug svajonių. Vienu metu buvo labai populiaru studijuoti teisę – ir aš svajojau tapti teisėja arba advokate. Pasižiūrėjau „Ligoninės priimamąjį“ – norėjau būti medike. Įvairių norų buvo nemažai, juk vaikystėje ir reikia daug svajoti, plačiai žvelgti į pasaulį.
Mintis tapti žurnaliste gimė devintoje klasėje, kai sumąsčiau, kad noriu dirbti radijo stotyje. Tą po metų ir dariau – vienoje Panevėžio radijo stotyje penktadieniais po pamokų vedžiau laidą apie lietuvišką muziką, vėliau per vasaros atostogas rengiau ir skaičiau trumpąsias žinias. Taip išsigrynino mano noras rinktis žurnalistiką.
Kas jūsų profesijoje įdomiausia, o kuri darbo dalis jums visai nepatinka?
Visada būna tam tikrų nematomų darbo pusių. Tiesiog geriau matoma šviesioji žurnalistų darbo pusė ir daugumai žmonių atrodo, kad 18.30 val. rodomų „Žinių“ vedėja ateina į darbą valandą prieš „Žinias“, išsirenka suknelę, nueina į grožio kabinetą nusigrimuoti ir atsisėda paskaityti mintinai išmokto teksto. Tačiau yra ne taip – darbas trunka gerokai ilgiau. Be to, dirbame septynias dienas per savaitę. O juodoji darbo televizijos „Žiniose“ pusė yra ta, kad mums nėra šventinių dienų, Kalėdų, Naujųjų metų, Velykų. Dirbame slankiuoju grafiku ir tuomet, kai šeimos susirenka prie šventinių stalų, kuris nors iš mūsų komandos turi dirbti.
Labiausiai darbe pakeri dinamiškumas: kasdien naujos temos, nauji skandalai, naujos žvaigždės ir nauji nuopuoliai, pergalės ir pralaimėjimai. Darbas „Žiniose“ kasdien primena gero serialo seriją: griūva ir kyla kortų nameliai, kovos dėl postų arba sostų...
Kuo jums patiko darbas radijuje?
Darbą radijuje baigiau prieš trylika metų, todėl nelengva prisiminti visų detalių. Tuo metu dirbau pramoginio žanro laidose ir labiau už jų turinį man įsiminė tai, kaip beprotiškai sunku būdavo keltis. Mano eteris prasidėdavo 6 val. ryto, tad 4 val. (vėliausiai – 4.30 val.) turėdavau keltis ir važiuoti į darbą, o tai reiškia, kad beveik visada tamsoje. Esu pelėda, todėl pirmas tris savaitės dienas dar būdavo įmanoma atsikelti, o nuo ketvirtadienio, skambant žadintuvui, man byrėdavo ašaros ir galvoje būdavo vienintelė mintis – „už ką man tai?“ (juokiasi).
Ar dirbant tiesioginiame eteryje pasitaikė kurioziškų situacijų?
Kuriozų tiesioginiame eteryje tikrai pasitaiko, nes nėra kur pasislėpti. Į rimtą bėdą nesu pakliuvusi. Per „Žinias“ kartą yra iškritęs auskaras – vaizdas neypatingas, bet garsas buvo žvėriškas. Radijuje esu netikėtai pradėjusi žagsėti apžvelgdama spaudą.
Kas yra didžiausias jūsų darbo kritikas?
Nuo pat pradžių buvau ir esu pati didžiausia savęs kritikė. Pasibaigus „Žinioms“, tol, kol važiuoju namo, turiu apie 20 min. sau, kurias praleidžiu apgalvodoma, ką padariau gerai, ką galėčiau daryti geriau. Nuolat seku pasaulio naujienų, žinių tarnybų darbą ir stebiu, kaip žengia pirmyn žinios, jų pateikimas, reporterių darbas, vizualiniai sprendimai. Stengiuosi eiti su tais, kurie diktuoja madas, nes jų žiniasklaidoje taip pat yra.
Kaip sekasi darbą derinti su motinyste?
Man pačiai kartais atrodo, kad tai nesuderinama, bet pavyksta (šypteli). Buvau užsibrėžusi, kad tikrai grįšiu į darbą anksti ir nesilaikysiu lietuviškų standartų. Lietuva yra bene vienintelė šalis, kurioje galima taip ilgai būti motinystės atostogose. Iš dalies tai suprantama, nes pas mus nėra reikalingų socialinių paslaugų tam, kad mama galėtų greitai grįžti į darbą. Lietuvos moterys paliktos situacijoje „pasidarykite pačios“.
Pirmus metus jos niekaip nėra skatinamos grįžti į darbą. Kol kas man pavyksta suderinti darbą ir motinystę artimųjų dėka: tuo metu, kai dirbu, sūnų prižiūri mano mama arba gyvenimo vyras. Su vyru per daug nediskutavę sutarėme, kad atsiradęs vaikas nėra tik mamos reikalas – abiem šeimos nariams pridera auginti, prižiūrėti, ugdyti, kiek tik galima daugiau prisidėti. Ir dabar, praėjus trims mėnesiams nuo tada, kai grįžau į darbą, streso jau nebejaučiu, viskas savo vėžėse ir belieka tik rasti kuo daugiau laiko vaikui. Laisvesnę savaitę bandau sūnui maksimaliai kompensuoti darbe prarastą laiką.
Ar susidūrėte su neigiamu visuomenės požiūriu dėl to, kad taip anksti grįžote į darbą?
Į akis niekas nesakė, kad elgiuosi neteisingai, bet tendencingų klausimų sulaukiu nemažai: „Ar dar maitini?“, „Kaip vaikutis išgyvena be mamos?“ ir pan. Su vyrais išvis jokios diskusijos apie tai nėra. Moteris dažniausiai kritikuojama kitų moterų. Apskritai mūsų šalyje daug nusistatymo, išankstinio požiūrio, kad galima tik taip, o ne kitaip, ir tas, kuris elgiasi kitaip, papuola po kritikos lavina. Net spaudoje matome to perdėto susirūpinimo, pašiepiamą prasmę įgijusios supermotinystės, todėl moterys, kurios anksti grįžta į darbą, vengia apie tai pasakoti.
Politikės tą galėtų puikiai daryti, rodydamos savo pavyzdžius. Šiuo metu Seime turime dvi neseniai pagimdžiusias ir į parlamentą grįžusias politikes – konservatorę Agnę Bilotaitę ir liberalę Viktoriją Čmilytę-Nielsen, bet apie tai jos nėra linkusios kalbėti. Visuomenės požiūris kritiškas ir vargu ar politikai imsis ryžtingų pokyčių šioje srityje tam, kad ir gimstamumas didėtų, ir moterys iš darbo rinkos neiškristų. Veikiausiai tą įvairiomis skatinimo programomis turėtų daryti į ateitį žvelgiantis verslas. O nauda iš to visiems: moteriai, nenorinčiai išpulti iš darbo rinkos, darbdaviui, nenorinčiam prarasti darbuotojos, valstybei, kuri turi rimtų demografinių ir su moterų skurdu susijusių problemų.
Kokia dienos dalis, ritualas jums labiausiai patinka?
Galiu pasakyti, kas nepatinka (juokiasi). Rytas tikrai nėra mano dienos metas, esu visiška pelėda. Anksčiau, kai neturėjau sūnaus, mano rytai būdavo lėti, su ilgais pusryčiais, ilgu spaudos skaitymu, laidų peržiūrėjimu. Dabar jie prabėga nepastebimai, nors prasideda dviem valandomis anksčiau.
O ką mėgstate veikti laisvalaikiu?
Mano laisvalaikis dabar pavogtas (šypsosi). Jis, mano darbas ir didžioji meilė šiuo gyvenimo tarpsniu yra vaikas – visa skiriu jam. O anksčiau laisvalaikis buvo ir, neabejoju, greitai vėl bus labai įvairus – nuo sporto iki pasyvaus knygų skaitymo, naujausių, pasaulinės šlovės sulaukusių serialų žiūrėjimo, spontaniškų kelionių, malonaus bendravimo su artimais mylimais žmonėmis. Ir dabar labai mėgstu namuose priiminėti svečius, gaminti maistą. Jau nuo ketvirtadienio mūsų namuose prasideda mažasis savaitgalis ir dažnai šurmuliuoja žmonės.
Ką dažniausiai gaminate?
Man patinka virtuvėje eksperimentuoti, kad stovėjimas prie viryklės būtų ne monotoniškas darbas, o laisvalaikis, pramoga, smegenų atpalaidavimas. Pati valgau viską, bet stengiuosi būti išranki kokybei – renkuosi geresnės kokybės, brangesnius produktus. Mėgstu sezoninę virtuvę: pavasarį ir vasarą valgau daug žalumynų, šaltuoju metu renkuosi įvairius šakniavaisius, jautieną, žuvį, krevetes, austres. Negaliu be picų ir makaronų. O šiaip mėgstu sakyti, kad laikausi Viduržemio jūros dietos (šypsosi).
Kokioje labiausiai įsiminusioje kelionėje esate buvusi?
Manau, tokia kelionė man dar prieš akis. Noriu labai daug ką aplankyti: Australiją, Naująją Zelandiją, dar kartą sugrįžti į Škotiją. Kai pastarojoje buvau prieš kokius šešerius metus, tinkamai neįvertinau šalies gamtos grožio. Galbūt dėl to, kad keliavome po klasikinę Angliją ir, staiga pervažiavus į Škotiją, man savotiškai pritrūko tos įspūdingos urbanistikos. Norėčiau dabar kitomis akimis pamatyti nuostabią Škotijos gamtą.
Kokios charakterio savybės jums padeda, o kokios kiša koją?
Padeda mokėjimas įsiklausyti, gebėjimas greitai perprasti žmones, užsispyrimas ir aplinkos vertinimas, o trukdo impulsyvumas.
Trumpa dosjė
Gimimo data. 1984 m. sausio 30 d.
Zodiako ženklas. Vandenis.
Mėgstamiausia spalva. Spalvotas gyvenimas – juodi drabužiai.
Akių spalva. Melsva.
Svajonių šalis. Nėra.
Geriausia perskaityta knyga. Gabrielio Garcíos Márquezo „Šimtas metų vienatvės“.
Žaviausia epocha. Amerikietiškasis Mid century.
Prietaras. Geriau gailėtis ne to, ko nepadarei, bet to, ką padarei.
Naminis gyvūnas. Joks.
Autoritetas. Neturiu.
Kasdienis ritualas. Trys puodeliai kavos ryte.
Koks gyvūnas būtumėte? Pavojingas ir gražus, gal jaguaras.
Kas yra romantika? Vienas kito supratimas be žodžių.
Didžiausia baimė. Negalvoju apie blogus dalykus, todėl tokios įvardyti negaliu.
Mėgstamiausias metų laikas. Vasara.
Erzinanti žmonių savybė. Davatkiškumas.