Verslininkas Nielsas Peteris Pretzmannas: „Nebeapsisprendžiu: danas aš ar – lietuvis“

Nielsas Peteris Pretzmannas
Autorius: Dalia Musteikytė
Publikuota: 2018-10-21 14:36
Nielsas Peteris PRETZMANNAS (59) pokalbio pakviečia į ką tik atidarytą restoraną „Nineteen 18“ Vilniaus viešbutyje „Pacai“. Čia rengiamos gurmaniškos vakarienės, todėl rytą vaikšto tik darbuotojai. „Bus ramiausia“, – paaiškina šio ir kito čia esančio restorano „14 Horses“ bei baro „Sofija“ šeimininkas.

„Atvažiavau ir Lietuva mane „pagavo“, – šypsosi sėkmingą verslą Danijoje sukūręs Nielsas. Neseniai į Vilnių persikraustė ir jo duktė gimtinėje žinoma blogerė Nanna su šeima. Kita dukra Elisabeth ir sūnus Steffenas liko Danijoje. Su juo verslininkas neseniai keliavo į Singapūrą.

„Trisdešimt jam sukako prieš porą metų, bet taip ir nesugebėjome normaliai to atšvęsti. Man tuoj šešiasdešimt, pagalvojau: per abu – devyniasdešimt, paminėti turime. Singapūras puikus, ten būdamas negali patikėti, kad esi Azijoje. Kaip tik vyko lenktynės „Formulė 1“, tai buvo dar vienas argumentas keliauti“, – pasakoja sėkmingas investuotojas, bendrovės „Nordic Food Republic“, valdančios prabangiame „Pacų“ viešbutyje esančias maitinimo įstaigas, restoraną „Nord“, verslo centrus „B Nordic 26“, „Asgaard Keys“, šalia Ukmergės esantį ūkį „Farmers Circle“, vadovas. 

Su žmona Daiva jis augina jos Mantę ir Gytį, džiaugiasi penkiais savo anūkais. „Sakote, turtingas tėtis ir senelis? Nanna turi tris dukrytes, beje, gimus dvynėms, kurioms dabar šešeri, ir pradėjo rašyti blogą. Vyresnysis sūnus augina du vaikus. Yra dar viena dukra, tad niekada nežinai, kiek ko gyvenimas padovanos“, – juokiasi verslininkas.

Kokie vėjai jus atpūtė į Lietuvą?

Pirmąsyk atvažiavau prieš dvidešimt metų. Ilgai buvau sukęsis statybų versle, užsiėmiau medinių langų, durų gamyba. Visų keliai tada krypo į Italijos, Ispanijos, Jungtinės Karalystės rinkas, o vienas kolega ėmė ir pasiūlė: „Kodėl nepabandžius Vilniaus?“ Pamenu, buvo ruduo, rugsėjis. Atvažiavau ir tą miestą įsimylėjau. Nuo pirmų žingsnių susižavėjau spalvomis, architektūra. Pasijutau lyg mažoje Italijoje, nors tuo metu negalėjau sau paaiškinti, kodėl. Dabar jau žinau: juk didžiumą Vilniaus senamiesčio sukūrė italų architektai. 

Kadangi man čia patiko, ieškojau priežasčių sugrįžti. Be to, apsidairiau: jauni žmonės tikrai išsilavinę, tuomet, gal ir dabar, maždaug pusė jų studijavo aukštosiose mokyklose, o Danijoje tą daro tik 25 procentai. Pagalvojau, visi kelia IT verslą į Indiją, o kodėl to nepadarius Lietuvoje, juk daug ką galima daryti per atstumą? Perkraustėme mokėjimų skyrių į Vilnių, mūsų fabrikų gaminių ir užsakymų kainos buvo apskaičiuojamos čia. Net stebėjomės, kaip tai pasiteisino, nes, žinote, statybų versle paprastai būna daug chaoso, visi vėluoja, sąmatos skaičiuojamos savaitėmis, o kol dar langai klientą pasiekia! Mes kainas atsiųsdavome per parą. Lietuvoje pradėjome samdyti inžinierius, jie braižė, kūrė naujus gaminius. Aš čia nuolat važinėjau darbo reikalais iki 2010-ųjų. 

Tada jau buvau pardavęs įmonę ir užmezgęs verslo ryšių su Vilniuje įsikūrusiais danais. Jie įtikino investuoti į automobilių parkavimo kompaniją. Ten sutikau ir dabartinę žmoną Daivą. Bendrą gyvenimą pradėjome gal praėjus dvejiems metams nuo pažinties, nes laikiausi principo, kad darbo ir asmeniniai santykiai niekaip nedera. Bet vieną dieną paklausiau savęs, kodėl taip užsispyrusiai laikausi šios taisyklės? Juk ta moteris – nuostabi. Jai, manau, iš pradžių nepatikau. Bet... pasikalbėjome ir susituokėme (šypsosi). Prieš šešerius metus persikrausčiau galutinai ir esu laimingas.

Ir niekada nesigailėjote?

Kiekvienoje šalyje gali rasti ir blogų, ir gerų dalykų. Tą patį pasakytume atvykę ir į Jungtines Valstijas, Rusiją – bet kur. Jaučiu, kad Lietuva, visa tai, kas vyksta čia, man net labiau patinka nei tie patys procesai gimtinėje. Danijoje mes turime visokių socialinių sistemų, tad žmonės tingi imtis verslų, bijo rizikuoti, sunkiai dirbti, nes ir praradę darbą bus apsaugoti.

Nuobodu?

Na... taip. Užtat Lietuvoje priešingai. Nėra priežasčių nemėginti ko nors nuveikti pačiam, jei tik nori susikurti geresnį, įdomesnį gyvenimą. Žinai, kad negausi pensijos, kuri atitiktų poreikius, todėl stengiesi šiandien, kad užsidirbtum senatvei.

Kodėl pasirinkote tokią rizikingą restoranų sritį?

Viskas prasidėjo dėl smagios priežasties. Žmona ėmė kalbėti, kaip svajoja turėti nedidukę kavinę, gyventi virš jos. Mane tas planas grąžino į 23-iuosius gyvenimo metus, kai nupirkau pirmą verslą – ūkį Danijos šiaurėje ir gyvenau virš jo biuro. Supratau, kaip tai blogai, nes dirbi septynias dienas per savaitę, po dvidešimt keturias valandas per parą, net sekmadienio rytais!

Nielsas Peteris Pretzmannas
Nielsas Peteris Pretzmannas

Pirmas žingsnis Daivos svajonės link buvo investicija į patalpas Trakų gatvėje, kur atidarėme restoraną „Dublis“. Apžiūrėjau: rūsys – su tokiomis aukštomis lubomis! Įsivaizdavau ten meno galeriją. Galvoju, gal ir ne pati protingiausia mintis sujungti restoraną su galerija, bet vis geriau, nei gyventi ten, kur darbo vieta (juokiasi). Dabar „Dublis“ uždarytas, galvojame apie kitą jo koncepciją.

Kaip jums pavyko į naujųjų restoranų veiklą įtraukti garsųjį Clausą Meyerį, vieną iš geriausių pasaulio restoranų sąrašuose pirmąsias vietas užimančio „Noma“ įkūrėjų?

Jis, žinoma, garsiausias kaip „Noma“ įkūrėjas, bet didžiausias Clauso pasiekimas – tai, kad Danijoje atidarė daugybę valgyklų, kurios kasdien pamaitindavo 25 tūkstančius žmonių. Mane tai įkvėpė naujai pradžiai.

Kai „Dublyje“ pakeitėme šefą, norėjau, kad atvyktų vienas kulinaras iš Niujorko, bet Clausas jį įkalbėjo likti. Pasakiau sūnui: jei jau negavome šefo, gal galime užmegzti ryšį su pačiu Meyeriu? Prašiau, kad papasakotų jam apie mūsų restoranus, jų kryptis, panašias į tas, kurių jis laikėsi Danijoje. Ir Clausas susidomėjo! Niujorke su juo kalbėjausi pusantros valandos. Kartais, kai tikrai noriu, žmones galiu gretai įtikinti (juokiasi). Diskusijos su „Pacais“ truko pusmetį. Kiek žinau, viešbučio vadovams patiko mūsų siekis tyrinėti, plėtoti naująją baltišką virtuvę ir siūlyti svečiams. Juk viešbutyje daug turistų, užsieniečių, kurie nori prisiliesti prie ko nors vietinio ir įdomaus.

Kad nėra paprasta surasti mažus puikių produktų gamintojus, įsitikinau dar Danijoje, nors jų tikrai netrūksta! Bet kita problema: ūkininkas gali tiekti tobulas morkas tris dienas per savaitę, o paskui jos kelis mėnesius tiesiog nebeauga. Tas pats su mėsa ir kitais būtinais dalykais. Mintis auginti ir tiekti produktus patiems atsirado beveik kartu su restoranais. Prieš dvejus metus sugalvojome kurti ekologinį ūkį – jis jau veikia netoli Ukmergės. Restoranai ir ūkis glaudžiai susiję, šefai turi įkvėpti auginti tai, ko jiems labiausiai reikia.

Kodėl pasirinkote lietuvišką ir skandinavišką virtuvę, o ne populiarią Viduržemio jūros ar kokią kitą?

Grįžkime prie Clauso Meyerio filosofijos, kad šiandien populiariausias maistas kitoks nei prieš dvidešimt metų – daug skanesnis, šviežesnis. Danijoje ir Švedijoje naujoji Šiaurės šalių virtuvė atsigręžė į savo identitetą. Tas pats vyksta ir Lietuvoje. Žmonėms svarbu tai, kas esame, ką galime sukurti patys. Ir tuo turime didžiuotis. Matote, sakau „mes“, nes jau nebeapsisprendžiu, danas aš ar – lietuvis (juokiasi). Kulinarijoje juntama tendencija sukurti ką nors savito, tikro, ne tik kopijuoti kitus. Sovietmečiu viskas buvo niveliuota, tarsi metama į vieną katilą, atgavus nepriklausomybę, lietuviškai virtuvei didžiulę įtaką darė užsienis. Juk paprasčiausia „nusirašinėti“: o, italų, prancūzų, skandinavų virtuvės – jėga! Dabar viskas pasikeitė.

Dėl to ir įsteigėte savo ūkį?

Kai buvau mažas, tėtis turėjo ekologinį ūkį. Nenaudojome chemikalų, trąšų. Laikėme arklius, vištas, kiaules, karves, auginome grūdus – viską, ką buvo įmanoma išgauti iš šešių hektarų žemės. Septyniolikos prižiūrėjau trisdešimt karvių ir tiek pat prieauglio. Dirbau be laisvadienių. Karvei juk nepasakysi: „Palauk iki vakaro.“ Keldavausi penktą. Viskas buvo puiku, bet jaučiausi vienišas. Įsivaizduokite, septyniolika, reikia viso pasaulio, o kasdien pamatai viso labo paštininką. Daugiau – nieko. Suvokiau, kad noriu socialinio gyvenimo. Atsitiktinai tapau... staliumi. Tėvai rekonstravo namą, vyrui, kuris dirbo su medžiu, reikėjo padėjėjo. Tuos darbus dirbau ir kai baigėme remontuoti tėvų namą.

Baltijos šalys, manau, turi saugoti ne tik kalbas, bet ir savo peizažą, tai, ką unikalaus gamina. Juk, žiūrėkit, kokias gėrybes išsaugojusios Ispanija, Italija, nes brangina tradicijas, dalykus, kuriuos darė šimtus metų.

Ekologiškų produktų turgelis „Pacų“ kieme – jūsų idėja?

Taip, jis toks kaip Danijoje, kur žmonės eina su krepšiu, dedasi, ko reikia, paskui atsiskaito. Gal pagrindinė mintis ir yra pasitikėjimas pirkėjais, kad sumokės už viską, ko prisirinko. Turgelyje viskas – iš mūsų ūkio.

Danijoje dar turite verslo reikalų?

Ten yra šiek tiek nekilnojamojo turto, viena įmonė, iš dalies ir lietuviška, taip pat – nuosavi miškai.

Daug veiklos dviem rankoms ir vienai galvai. Kaip ilsitės?

Labai gerai miegu. Pradėjęs pirmą verslą, negalėjau užmigti: sukosi idėjos, ką galėčiau pagerinti, pakeisti. Pasakiau sau: turi du kelius – arba imi miegoti, arba meti verslą. Nuo kitos dienos miegojau kiečiausiai – matyt, bijojau prarasti laisvę turėti savo kompaniją. Kartais turi save įtikinti, paprievartauti, pasirinkti, kas svarbiausia.

Jūsų vaikai padeda rūpintis verslu?

Nanna tvarko mūsų Danijos ir Lietuvos socialinius tinklus, užsiima reklama, augina vaikus, sūnus Danijoje turi savo įmonę, rūpinasi mano reikalais ten, jaunesnioji dukra pamišusi dėl žirgų. Užsiėmę esame visi. 

Naujausi straipsniai