Exhomosovieticus žemėje randasi vis daugiau drąsių, netipiškai mąstančių ir nebijančių to parodyti žmonių. Šviežiausia mėsa supermamoms, Stepfordo moterims & Co – nebijantys pasakyti, kad nesvajoja susilaukti vaikų. O tada tik spėk gaudyti. Kokioje nors kolegijoje vadybos diplomą įgiję, Egipte ir Turkijoj atostogavę, Paulo Coelho laisvalaikiu skaitantys netrunka paskelbti nuosprendžio: TAI – BAISUS EGOIZMAS.
Juk susilaukti vaikų – reiškia įspausti žymę pasaulio veide, pratęsti giminę, įprasminti dviejų žmonių meilę.
Mašos išmintimi bei savo pabiručių nuotraukomis socialinius tinklus bombarduojantys, anoniminėse komentarų zonose purvais besidrabstantys suglumsta: „Taigi leliukai tokie faini! Kaip galima jų nenorėti?“ Jei prekybos centre tądien negauta trijų dešrų už dviejų kainą, reakcija gali būti dramatiškesnė: „Meluoja šita savanaudė k**šė! Tai su ja joks normalus vyras nenori turėt vaiko!“
Negali nesutikti, tiesos yra. Vaikai iš tiesų yra labai mieli, nuoširdūs, maži žmonės. Savi vaikai – jokiais mielumo balais nevertintinos būtybės. Tą pačią minutę, kai tampi mama, supranti, jog nuo šiol dėl savo vaiko gerovės esi pasiryžusi viskam. Ir tas jausmas yra pats egoistiškiausias pasaulyje!
Kalkite mane – įžūlią pienburnę – prie kryžiaus, bet... ne nenoras, o noras susilaukti vaikų yra egoizmo viršūnė.
Kalkite mane – įžūlią pienburnę, gyvenime tik serialų kūrėjo žmona sugebėjusią tapti, – prie kryžiaus, bet... ne nenoras, o noras susilaukti vaikų yra egoizmo viršūnė. Ne tie, kurie garsiai padvejoja, o tie, kurie nori ir gimdo vaikus, yra didieji egoistai.
Ar gali dėl savęs padaryti ką nors didingesnio, nei susilaukti savo vaiko? Ar įmanoma pamyluoti savo ego švelniau nei į pasaulį atvedant naują gyvybę? Ar galime kam nors būti didesni autoritetai nei savo vaikams? Galų gale, ar galime kam nors labiau paaiškinti, kaip reikia gyventi?
Sutuoktinius, draugus, kolegas galime pasirinkti. Kokie bus mūsų vaikai, pasirinkti negalime. Bet jie bus MŪSŲ, jie turėtų būti kaip MES, jie turės MUS gerbti, mylėti, senatvėje prižiūrėti. Vaikai – mūsų kūnas ir kraujas, jie – mažosios mūsų savybių ir genų kopijos, jie – mūsų prasmė gyventi, nes kai mirsim mes, gyvi liks jie. Kaip galima nenorėti vaikų?!
Spaudimas susilaukti vaikų Lietuvoje – su davatkiškumo tvaiku, tačiau tai yra globalus reiškinys, kurio padariniai jaučiami visame pasaulyje. Laimei, vis daugiau autoritetingų žmonių ryžtasi apie tai kalbėti.
Amerikiečių žurnalistė, rašytoja MeghanDaum šviežiausioje savo knygoje „Selfish, Shallow, and Self-Absorbed: Sixteen Writers on the Decisions Not to Have Kids“ pateikia keliolikos pripažintų rašytojų nuomones apie bevaikio gyvenimo pasirinkimą. Nors knygos pavadinimas sufleruoja, jog vaikų nesusilaukę lyg ir turėtų pripažinti esantys savanaudiški, paviršutiniški ir egocentriški, kalbama plačiau ir giliau.
Pasirinkimo laisvė – prigimtinė žmogaus prerogatyva, ir kaip galime rinktis, ką studijuoti, taip galime rinktis, ar norime susilaukti vaikų.
Ne visus Dievas drėbė iš to paties molio, ne visiems tėvystė yra gyvenimo prasmė, ne visiems pilnatvę suteikia klegantys mažyliai. Pasirinkimo laisvė – prigimtinė žmogaus prerogatyva, ir kaip galime rinktis, ką studijuoti, taip galime rinktis, ar norime susilaukti vaikų.
Aš renkuosi viena, jis – kita, tačiau klausimas „Kuris – tas, kuris nenori vaikų, ar tas, kuris jų nori, – yra didesnis egoistas?“ išlieka. Aš manau, kad egoistiški iš prigimties esame visi – ir bevaikiai, ir auginantys vaikus, tačiau tą pačią minutę, kai tampama tėvais, kai kurių egoizmas ima keroti šviesos greičiu.
Jiems, žinoma, rodosi, jog viskas daroma dėl vaikų, betgi iš tiesų viskas daroma dėl savęs.
Gražūs rūbeliai, madingi batukai, naujausi žaislai – visa tai skirta pačių tėvų malonumui. Mažam berniukui nusispjaut, ar jo kelnės iš naujos kolekcijos, ar pusbrolio išaugtinės. Mažai mergytei gražiausia lėle gali tapti ne tobulų formų barbė, o kreivai močiutės pasiūta skudurinė Onutė. Tai tėvams smagu savo berniukus kirpti kaip Beckhamą, mergaites rengti kaip princeses. Tai tėvams smagu pirkti naujausius žaislus, nes galbūt vaikystėje tokių patys norėjo, o gal tiesiog jiems patinka pirkti.
Vaikui išaugus iš kūdikiško amžiaus, prasideda dar egoistiškesnis periodas – džiaugsmas savo genofondu. Pirmieji išmokti eilėraštukai, dainelės... „Mano mažius jau eiles deklamuoja, skaičiuoja! Jis toks ne pagal amžių protingas!“
Tačiau visai tai – palyginti niekis. Aš irgi didžiuojuosi, kad mano dvimetis sūnus moka visas spalvas pasakyti angliškai, suskaičiuoti iki dešimt. Net pagaunu save prašančią jo dainuoti ir skaičiuoti prie svečių. Laimei, greitai atsikvošiu ir atsikabinu nuo vaiko.
Daug liūdniau, kai vos ėmęs kalbėti vaikas tampa neišsipildžiusių tėvų lūkesčių įkaitu. Fotosesijos, baletas, krepšinis, muzikos mokyklos, šokiai, renginiai, viešumas. Vargšai vaikai imami štampuoti pagal lietuviškų specialybių TOP 10.
Iš tiesų gaila man tų mažų, iš reklamų besišypsančių mergyčių, pridažytų ir aprengtų kaip mini koketės. Gaila ir tų berniukų, prakaitą liejančių krepšinio aikštelėj (nors galbūt jie mieliau su mama keptų sausainius), nes, tėvų įsitikinimu, auga naujasis Sabonis. Gal ir auga. Tačiau atėjus laikui vaikai patys susivokia, kokiu keliu nori eiti. Tėvai turi padėti tą kelią surasti, po to – jo nepamesti.
Tik nesupraskite manęs klaidingai. Egoizmas – ne koks debilizmas. Nesmerktina sudievinti savo vaikų, gal tik neteisinga.
Būtų galima vardyti toliau, tačiau išeitų pasaka be galo. Turiu tokią tetą, kuri savo vienturčiu sūnaitėliu taip didžiuojasi, tiek apie jį šneka, kad su ja tiesiog daugiau nėra apie ką kalbėtis. Ir visai nesvarbu, kad tas jos gražusis, protingasis sūnelis – į ketvirtą dešimtį įkopęs, vienišas, išlepęs, nuobodus senbernis.
Žinoma, tai, ką perskaitėte, yra kraštutinumai. Ne visi į juos puola. Ir ačiū Dievui – taip pasaulis balansuoja ir neperžengia beprotystės ribos.
Tik nesupraskite manęs klaidingai. Egoizmas – ne koks debilizmas. Nesmerktina sudievinti savo vaikų, gal tik neteisinga. Nes būtent tie, kurie garbindami savo vaikus puola į kraštutinumus, dažniausiai ir pradeda mėtyti akmenis į tuos, kurie drįsta pasakyti, kad gal visai nenori turėti vaikų.
Tai še akmuo atgal. Jūs su savo nupopintais vaikučiais esate dvidešimt tūkstančių kartų didesni egoistai už tuos, kurie tėvais būti nesvajoja.
O dabar einu nufilmuosiu, kaip mano mažius šoka lambadą ir įkelsiu į feisbuką. Dedu galvą – nė vienas jo bendraamžis taip nemoka.