„Buvo laikas, kai labai savimi nepasitikėjau, todėl atsisakydavau gerų pasiūlymų. Bet įveikęs vidinius demonus užsiauginau pasitikėjimą savimi ir dabar iš gyvenimo imu viską, ką jis pasiūlo“, – sako radijo, televizijos ir renginių vedėjas Timūras Augucevičius.
Balandžio 18-ąją minėjome Pasaulinę radijo mėgėjų dieną. Ką jums reiškia ši diena?
Tokią dieną tikrai smagu stabtelėti ir atsigręžti atgal, peržvelgti, ką per tą laiką radijuje išėjo nuveikti, kaip pavyko paaugti. Jame praleisti ketveri metai – ne taip ir mažai (šypsosi). Turiu prisipažinti, kad darbas radijuje – pati mėgstamiausia mano veikla. Šioje vietoje labiausiai galiu tobulėti. Be to, čia viskas vyksta labai greitai – pravedei laidą ir, žiūrėk, jau sulaukei komentarų. Mane labai žavi ir galimybė improvizuoti.
O kaip reaguojate į kritiką?
Na, džiaugiuosi, kad daugiau sulaukiu pagyrų. Kritikos strėlės daugiausia skrieja pakeitus seną laidos vedėją, prie kurio žmonės jau įpratę. Klausytojai ypač sunkiai susitaiko su tokiais pokyčiais. Jie įpranta prie vieno žmogaus ir kai jį pakeičia kitas, nesvarbu, kaip jis veda laidą, vis tiek nėra toks geras, koks buvo prieš jį. Bet kai tai supranti ir būtent dėl to sulauki kritikos, stipriai neišgyveni. O jei klausytojai pataiso kažką ne taip pasakius, tiesiog padėkoju. Man labai patinka, kad žmonės dabar daugiau rašo ir pagiriamųjų laiškų. Tai, žinoma, motyvuoja. Džiugu, kad pritraukiame ir pozityviai mąstančius klausytojus.
Kaip pats paaugote per tuos ketverius metus, dirbdamas šį darbą?
Ši veikla suteikė pasitikėjimo savimi ir ramybės. Pamenu, kai tik pradėjau dirbti, nejauki būdavo kiekviena pauzė eteryje. Dabar taip nebėra – suprantu, kad pauzė neretai būna svarbesnė ir svaresnė nei išsakyti žodžiai. Įgijau užtikrintumo ir drąsos. Šios savybės padeda ir dirbant televizijoje. Be to, išmokau mėgautis šia akimirka.
Iš ko labiausiai mokėtės ir vis dar mokotės?
Dažniausiai mokausi iš kitų žmonių klaidų. Kad taip mokytis geriausiai, supratau dar vaikystėje. Visada klausydavausi radijo ir mėgdavau kabinėtis prie laidų vedėjų. Dabar stengiuosi eteryje vengti to, kas mane patį erzindavo.
Kaip jums atrodo, koks yra geras radijo laidų vedėjas?
Geriausias radijo laidų vedėjas yra tas, kuris nesistengia atrodyti geresnis, nei yra iš tikrųjų, kuris neapsimetinėja ir yra tikras. Klausytojai labai greitai atsirenka, kuris yra tikras, o kuris ne. Man atrodo, kad geras laidų vedėjas turi būti ir emociškai stabilus, įveikęs vidinius demonus. Aišku, būti įsitempusiam nėra gerai, nes klausytojas tai iškart pajunta. Svarbu būti užtikrintam, bet nepasipūtusiam. Šį darbą lengviau bus dirbti, jeigu būsi disciplinuotas, punktualus: radijo eteryje juk nebūni vienas – už tavęs yra ir daugiau žmonių, kurių klausytojas negirdi. Be to, svarbu būti savikritiškam. Taip pat kiekvienas radijo laidų vedėjas turi susitaikyti su tuo, kad visiškai klaidų jis neišvengs. Mes visi klystame. Reikia mokėti iš to pasijuokti ir išsiugdyti įprotį klaidas paversti privalumais. Tai mums, lietuviams, ne visada paprasta, nes ilgą laiką buvome auginami taip, kad bijojome suklysti, nusišnekėti, blogai pasirodyti.
Kuriozų radijo eteryje tikriausiai neišvengia nė vienas vedėjas?
Be abejo. Pats kaip kuriozą galėčiau įvardyti vieną atvejį radijo eteryje, kai buvau paprašytas pavaduoti kolegą. Laidą pradėjau kaip visada – žvaliai, energingu balsu, nes kiekvienas eteris man – šventė. Ir še tau, kad nori, – dėl savo linksmumo sulaukiau kritikos iš vienos klausytojos. Ji paskambinusi ėmė berti priekaištus dėl to, kad esu linksmas. Buvau toks nustebęs, kad šį įvykį drąsiai vadinu kuriozu.
Esate ne tik radijo ir televizijos laidų vedėjas, bet ir redaktorius, operatorius, montuotojas, garso režisierius, renginių vedėjas. Ar sąmoningai siekiate kuo daugiau išmokti, ar taip aplinkybės vis susidėlioja, kad dirbate tiek skirtingų darbų?
Gebėti daryti kuo daugiau man visada atrodė savaime suprantamas dalykas. Mano tėtis daug visko mokėjo, jis visiems viską taisydavo, remontuodavo, tad natūralu, kad ir aš galvojau, jog reikia mokėti daryti kuo daugiau. Taip pat bet ko imdamasis noriu tai daryti maksimaliai gerai. O kai pradedi gilintis į naują veiklą, pasidaro įdomu. Tiesa, anksčiau dirbdavau gana įdomiai – kaip žmogus orkestras: vienas pats galėdavau ir televizijos programos scenarijų pasirašyti, ir pasifilmuoti, ir susimontuoti laidą. Žinoma, nusivarydavau nuo kojų. Tada supratau, kad ilgai taip netempsiu, tad sumažinau darbų apimtis. Bet įgyta patirtis labai praverčia, dėl jos man žymiai lengviau dirbti televizijoje. Nors kartais būna ir sunkiau, kai pamatau, kad kažkas dirba ne taip, kaip reikia, kaip norėčiau.
Ko naujo šiuo metu mokotės?
Šiuo metu esu įnikęs į statybos darbus. Kadangi su šeima prieš metus įsikėlėme į kotedžiuką, darbų nestinga. Daug ką darau savomis rankomis. Kadangi esu baigęs dailės ir darbų pedagogiką, man daug kas aišku, įrankius valdyti moku. Žinoma, iš naujo gilinuosi į statybos darbų sritį. Man ypač malonu, kad darbus darau savomis rankomis. Sunkiausias darbas, kurį teko atlikti, – susiklijuoti šešiakampes plyteles. Jas išsirinkau kaip klientas, o paskui buvo sunku rasti meistrą, kuris tokias sudėtų.
Pasirodo, šešiakampes plyteles suklijuoti žymiai sunkiau nei įprastas. Teko pasiraitoti rankoves ir išmokti pačiam. Taip pat susimeistravau visus vonios baldus, laiptus. Liko pabaigti kai kuriuos apdailos darbus. Dabar oras vis labiau šyla, tai galėsiu daugiau pasidarbuoti. O rezultatas visada priklauso nuo to, koks būna požiūris į darbą. Jeigu nori gilintis ir išmokti kuo geriau daryti naujus dalykus, viskas pasiseka. Ta pati taisyklė galioja bet kurioje profesinėje srityje.
Kurioje iš visų veiklų yra daugiausia iššūkių?
Tikriausiai didžiausi – televizijoje. Dabar dirbu kanale „2TV“. Nemažai iššūkių naujoje laidoje „Duok paskambint“, į kurią kviečiame garsius žmones ir krečiame įvairiausias išdaigas. Radijuje užtenka gerai kalbėti, o atrodyti gerai nebūtina, tad ir iššūkių mažiau. Televizijoje matosi viskas ir turi būti visu šimtu procentų pasiruošęs. O didžiausiu komplimentu vadinu, kai mano darbo neišmanantis žmogus pasako, kad ir jis galėtų tokį patį dirbti, kad iš šalies atrodo, jog darbas pasidarė lengvai. Tada žinau, kad viską padariau labai gerai.
Teko išbandyti ir aktoriaus profesiją – esate vaidinęs seriale ir dviejose komedijose. Ką davė ši patirtis?
Aktorystė man buvo ypač miela. Toje srityje – dar daugiau iššūkių. Mokiausi, kaip filmavimo aikštelėje reikia dalytis gera energija su kitais, sklandžiai dirbti drauge. Panašių dalykų reikia ir darbuojantis radijuje bei televizijoje. Taigi mano veiklos labai gražiai viena su kita susipina.
Esate iš žmonių, kurie, sulaukę naujo pasiūlymo, dažniausiai sako „taip“?
Jau apie šešerius metus visada sakau „taip“! Ir mano močiutė tokia buvo – visur eidavo, dalyvaudavo, nepraleisdavo galimybių. Jei jau tave kviečia, vadinasi, esi reikalingas ir gali toje srityje kažką įdomaus nuveikti. Bet turiu pripažinti, kad anksčiau esu praleidęs nemažai gerų progų. Tokių klaidų stengiuosi nebekartoti. Kiekvieną galimybę reikia išnaudoti tinkamai, nes viskas vieną dieną baigsis ir liksi tik su prisiminimais. Gavęs naują pasiūlymą, niekada negalvoju, pavyks ar ne. Jeigu imsi ir daug svarstysi, galiausiai nepasiryši naujiems iššūkiams.
Bet juk yra ir kita medalio pusė – ar itin daug dirbdamas nepervargstate?
Man darbas patinka ir mėgstu užsiimti ne viena veikla. Bet taip, kartais patenki į emocinę duobę ir jauti, kad virš galvos dėl darbų gausos, pervargimo jau ima kauptis debesys. Žinoma, ateina laikas, kai reikia pasikrauti bateriją. Bet džiaugiuosi, kad man pavyksta ją pakrauti ir nuo naujo darbo.
Kaip tada ilsitės?
Dabar mano poilsis – meistrystė. Žiemą smegenys labai išsivalydavo kasant sniegą lauke. Nukasdavau ne tik nuo savo, bet ir nuo kaimynų kiemo. Kartais atsijungti padeda ir „Playstation“ žaidimai. O pastaruoju metu jaučiu didelį norą pažvejoti.
O kaip leidžiate laiką su šeima?
Kadangi kiekvienas iš mūsų turime savų norų ir interesų, tai laiko su šeima nelabai vadinčiau poilsiu. Tai labiau buvimas su šeima – juk būdamas kad ir vaikų parke nelabai pailsėsi, turi būti budrus (šypsosi).
Esu didelis atostogų nemėgėjas. Rimtai, man atostogos nepatinka. Smagiausia yra laukti atostogų. Tada kažką planuoji, fantazuoji. Pačios gražiausios atostogos – mano galvoje, o kai jau jos prasideda, įsijungia laikmatis ir pradedu skaičiuoti, kiek liko iki atostogų pabaigos (juokiasi). Be to, man nėra malonus jausmas žinoti, kad leidžiu pinigus, bet nieko neuždirbu. Visgi dabar, kai karantinas užsitęsė tiek laiko ir buvo labai daug rutinos, jau gal ir gerai būtų paatostogauti (šypsosi).
Kaip manote, ar, norint gyvenime daug pasiekti, labiau reikia sunkiai dirbti, ar užtenka, kad šypsotųsi sėkmė?
Manau, kad sėkmės gauna kiekvienas žmogus. Nė vienas negali skųstis, kad nesiseka. Tiesiog manau, kad kai kurie žmonės praleidžia geras progas, o jų, neabejoju, pasitaiko visiems. Jei tik nori geriau gyventi, privalai kabintis į kiekvieną galimybę. Taigi iš pradžių, kai ją gauni, gali sakyti, kad tau sekasi, bet paskui jau reikia įdėti daug darbo, kad kažką pasiektum. Pirmiausia turime save ugdyti. Vėliau pamatai, kad ir darbai lengviau pasidaro, per trumpesnį laiką išmoksti nuveikti daug daugiau. Taigi sunkiausias darbas – susitarti sau savimi.
Kas gyvenime jums yra svarbiausia?
Manau, kad svarbiausias dalykas – sveikata. Kad ir pats būčiau sveikas, ir mano artimieji. O mano troškimai paprasti: norėčiau, kad prie namų nenukirstų pušaičių, kad gražiai pavyktų sumeistrauti terasą, kad degalai stipriai nebrangtų. Grandiozinių tikslų neturiu, bet dėl to gyventi tik paprasčiau. Kažkoks protingas žmogus yra pasakęs, kad greičiausias kelias į nusivylimą – didžiulės viltys. Tad gyvenu šiuo momentu ir džiaugiuosi dėl to, kas vyksta dabar, taip pat išnaudoju pasitaikančias progas.
Žurnalą „Ji“ galite užsiprenumeruoti, daugiau informacijos ČIA.
