„Jaučiausi gyvas lavonas“, – sako Sima Jakulevičiūtė. 24 metų modelis neseniai viešai papasakojo, kaip susirgo bulimija, anoreksija ir ortoreksija, paaiškino, kas jai padėjo žengti pirmą žingsnį ieškant pagalbos.
Suprasti akimirksniu
- Anoreksija – valgymo sutrikimas, kai žmogus sąmoningai sumažina ir/ar palaiko mažą kūno svorį. Ligonis jaučia patologišką baimę pastorėti, nėra patenkintas savo išvaizda, todėl badauja, piktnaudžiauja šlapimą varančiais, vidurius laisvinančiais, vėmimą skatinančiais medikamentais arba mankštinantis iki išsekimo.
- Ortoreksija – valgymo sutrikimas, kuriam būdingas obsesinis sveikos mitybos troškimas. Šis sutrikimas panašus į anoreksiją, bet pagrindinis skirtumas – kad anoreksija sergantis žmogus sutelkia dėmesį tik į svorį, o sergantis ortoreksija nori būti nepaveiktas išorinių veiksnių (chemikalų, maisto priedų ir t.t.).
- Sergantieji anoreksija mato iškreiptą savo kūno vaizdą, laikydami save storais ir pan. Sergantieji ortoreksija kovoja su pasibjaurėjimo ar užsiteršimo tuo, ką valgė, jausmu. Abu sutrikimai susiję su kontrole.
- Bulimija pasireiškia persivalgymo priepuoliais. Sergantis žmogus per trumpą laiką suvalgo labai didelį kiekį maisto ir šio proceso negali sukontroliuoti. Po persivalgymo kankina kaltės jausmas, o maistas dažniausiai išvemiamas, vėmimą sukeliant dirbtiniu būdu. Neretai kartu naudojami ir vidurius laisvinantys vaistai, laikomasi griežtos dietos, badaujama.
- Kaip ir sergant anoreksija ar ortoreksija, susidūręs su bulimija žmogus yra nepatenkintas savo išvaizda, kūno formomis, svoriu. Tokio žmogaus savivertė nulemta išorinės išvaizdos.
- Daugiau informacijos apie valgymo sutrikimus, jų simptomus, eigą, kur kreiptis pagalbos rasite ČIA.
„Sergančiajam reikia nežmoniško palaikymo, nes valgymo sutrikimai yra liga, nuo kurios jis pats nenori pasveikti. Todėl viena iš priežasčių, kodėl nusprendžiau viešai papasakoti savo istoriją – kad artimieji, kurie įtaria, jog jų mylimi žmonės serga, nebūtų abejingi.
Labai retas atvejis, kada sergantysis pats kreipiasi pagalbos, priešingai – jis jos nenori, atstumia visus, kurie ją siūlo“, – pasakojo bulimija, anoreksija ir ortoreksija susirgusi manekenė Sima, savo istoriją sutikusi papasakoti ir portalui 15min.
Jautė kaltę, kad valgo
Modelio karjerą Sima pradėjo prieš 10 metų. Tuomet vos 14-os sulaukusi kaunietė skrido į Niujorką (JAV). Sėkmė atėjo greit – išvaizdžiai merginai netrūko užsakymų, ji demonstravo garsių dizainerių kūrinius tiek ant podiumo, tiek ant garsiausių mados žurnalų viršelių.
Deja, po išoriniu blizgesiu slėpėsi sunkios patirtys – neseniai Simai buvo diagnozuoti net keli valgymo sutrikimai.
Apie tai kaunietė atvirai papasakojo ir socialiniame tinkle „Facebook“.
Žvelgdama atgal ji neslėpė, jog prieš susirgdama buvo atsidūrusi sudėtingame asmeniniame etape – vartojo kvaišalus, buvo užmezgusi žlugdančius santykius.
„Prieš susirgdama nejaučiau jokio palaikymo, gyvenimas buvo pasidaręs per sunkus. Man ilgą laiką buvo kalama į galvą, kad esu graži tik būdama plona, kad turiu valgyti labai mažai arba išvis nevalgyti. Tai nuvedė prie to, kad vieną dieną aš pasijutau kalta, kad valgau – pajutau didelę graužatį ir pagalvojau, kodėl gi man neišvėmus visko. Kai pirmą kartą „išsivalai“ (išsivemi – 15min), kelio atgal nebėra. Nežinau nė vieno žmogaus, kuris tik vieną kartą tai padarė... Kitą dieną jau buvo taip, kad dar prieš valgydama aš jau planavau, kaip vėl „išsivalysiu“. Labai greit pasikeitė mąstymas, nes supratau, kad galiu ne tik valgyti – galiu ir daug daugiau prisivalgyti, nes aš viską juk „išsivalysiu“. Taip viskas ir prasidėjo“, – prisiminė Sima.
Pirmuosius ligos simptomus Sima sako pajutusi prieš pusantrų metų.
„Pirmiausia man, kaip ir sakiau, pasireiškė bulimija, ja sirgau gal kokius 3–4 mėnesius. Organizmui priprantant prie išsivalymo, man išsivystė anoreksija, dėl kurios galiausiai ir kreipiausi į Valgymo sutrikimų centrą (Vilniaus miesto psichikos sveikatos centro Valgymo sutrikimų centrą – 15min) – gydžiausi stacionare, vėliau dienos centre“, – pasakojo pašnekovė. Galutinė diagnozė, anot jos, buvo ortoreksija – valgymo sutrikimas, kuomet pacientas maistą skirsto į sveiką ir nesveiką, bijo valgyti.
Simos nuomone, liguistas požiūris į maistą atsirado ne dėl to, kad dirba mados industrijoje.
„Galiu padėkoti savo genams, kad esu liekna ir man niekada neteko girdėti pastabų dėl svorio, nors kitoms manekenėms išsakomų pastabų tikrai buvo – girdėjau tai“, – pasakojo dešimt metų mados industrijoje dirbanti kaunietė.
Nors apie bulimiją ir anoreksiją ji buvo girdėjusi, tuo metu, kai susirgo pati, asmeniškai su tuo nebuvo susidūrusi: „Artimoje aplinkoje niekas nesirgo (arba aš to nežinojau). Ir net nebuvau tuo domėjusis ar ką nors skaičiusi. Tiesiog man pačiai atėjo mintis, kad galiu „išsivalyti“. Norėjau tai padaryti, nes ta graužatis dėl maisto buvo tokia stipri, kad tiesiog nebegalėjau to pakelti. Tam tikra prasme tai buvo apsivalymas, atnešdavęs palengvėjimą.“
Atradusi būdą, kaip „valdyti“ maistą, kad pavalgius neužgriūtų kaltės jausmas, Sima sako, kad kurį laiką jautėsi neblogai. Tačiau po kurio laiko tai nebepadėjo: „Aš vis tiek jaučiau nežmonišką graužatį, kad valgau, ir pati sugalvojau, kad maisto reikia atsisakyti visiškai arba bent jau mažinti jo kiekį. Tuo metu man nebeišeidavo išsivemti...“.
„Tai buvo sunkiausias žingsnis, kokį esu padariusi“
Sergantieji anoreksija gyvena iškreiptų veidrodžių karalystėje. Nepaisant to, kad svoris nukrenta iki kritinės ribos, save jie suvokia kaip „per storą“ – taip jaučiasi, mato, girdi replikas.
„Anoreksija – jutimo, suvokimo ir matymo sutrikimas. Pakinta suvokimas ir matymas, kas tau yra „stora“ ir „liesa“. Niekuomet neužtenka tam tikro skaičiaus ant svarstyklių ar vaizdo veidrodyje. Aš lygindavausi, žiūrėdavau į veidrodį, kasdien po kokius 5 kartus lipdavau ant svarstyklių. Bet kad sergu, supratau tik tuomet, kai dirbdama Milane iš agentūros atstovų išgirdau: „Važiuok namo – esi per plona.“
Mados industrijoje dirbu jau dešimt metų ir net neįtariau, kad modelis gali būti per liesas. Po to, pamenu, grįžusi namo pagalvojau, kad galbūt aš sergu, kad gal man reikėtų kreiptis į specialistus. Bet aš taip bijojau ir nenorėjau, kad galiausiai nieko nepadariau“, – prisiminė Sima.
Mergina sako, kad pasąmonėje ji turbūt suvokė, jog priėjo ribą, bet pokyčiams buvo per silpna – bijojo prarasti tariamą saugumą: „Visi valgymo sutrikimai susiję su saugumo jausmu, jie tampa tavo identiteto dalimi. Todėl kažką keisti (pvz., ieškoti pagalbos) - reiškia prarasti saugumą.“
Sima atvira – sprendimą dėl gydymo priėmė tik dėl didžiulių mamos pastangų.
„Grįžusi į Lietuvą aš dar kurį laiką laikiausi sau įprastų dalykų, t.y. nevalgiau. Bet kai pasidariau tokia silpna, kad alpdavau, negalėjau pakilti iš lovos, mama įkalbėjo kreiptis pagalbos ir atsigulti į ligoninę. Nuo grįžimo iš Milano buvo praėjęs mėnuo. <...> Čia yra labai didelis mamos indėlis – jeigu ne ji, sesė ir draugas, aš nemanau, kad būčiau kreipusis pagalbos. Tai buvo sunkiausias ir baisiausias žingsnis, kokį esu padariusi“, – neslėpė jauna moteris.
Ką sakyti, kokius žodžius pasirinkti turėtų artimieji, norintys padėti valgymo sutrikimų kamuojamam žmogui? Pasak Simos, jai padėjo nuolatinis artimųjų palaikymas.
„Anoreksija ir kiti valgymo sutrikimai yra kalorijų skaičiavimas. Man padėjo nuolatinis artimųjų kalimas į galvą, kad aš esu daugiau nei skaičiai, kalorijos ar išvaizda. Taip pat priminimas, kad aš galiu gyventi, kad aš galiu ne tik pavalgyti, bet ir šokti, džiaugtis, dainuoti. Sakyčiau, kad didžiausias priešnuodis šitai ligai yra meilė. Jos sergančiam žmogui reikia be galo daug“, – pasakojo Sima.
Didžiausias priešnuodis šitai ligai yra meilė. Jos sergančiam žmogui reikia be galo daug.
Pasak jos, sergantieji anoreksija savo galvoje nuolat girdi „balsą“, kurį vadina „Ana“. „Tu nuolat esi pokalbyje su ta Ana, girdi ne savo, bet jos mintis. Anoreksija yra ne tik valgymo sutrikimas – Ana mintyse tau kalba apie visą „netikusį“ tavo gyvenimą: kad tu „neturi draugų“, „kad esi niekam tikęs“, „tau niekas nesiseka“. Kai tau kas nors iš šono sako, kad tu esi šaunuolė, kad tu gali, kad tau seksis – tai yra didžiausias priešnuodis Anai“, – apie vidinius sergančiųjų dialogus pasakojo sveikimo kelyje esanti Sima.
Pasak jos, nemaža dalis ligonių, kovojančių su valgymo sutrikimais, net ir žengusios pirmą žingsnį, antro nepajėgia atlikti. „Daug merginų užsiregistruoja į ligoninę, bet neatvyksta... Tokiu metu joms be galo svarbūs artimieji, kurie turėtų paraginti nebijoti, kreiptis pagalbos į Valgymo sutrikimo centrą“, – iš savo patirties kalbėjo Sima.
Lūžis įvyko po gydytojos žodžių
Prisimindama pirmąsias dienas ligoninėje, Sima sako jautusi didžiulį pasipriešinimą – savaitę nevalgė. „Atsiguliau mamos įkalbėta, bet priešinausi – bijojau priaugti svorio, nenorėjau pasveikti. Pakeisti požiūrį padėjo gydytojos žodžiai, kad darydama save nelaimingą, nelaimingais paverčiu ir aplinkinius. Tai apvertė mano mąstymą. Pagalvojau, kad to nenoriu, pagalvojau, kad tai yra taip nesimiška – man patinka dalintis džiaugsmu! Nuo tos dienos pradėjau valgyti ir stotis ant kojų“, – prisiminė jauna moteris.
Valgymo sutrikimai, anot Simos, iš žmogaus atima be galo daug – tik sergantieji to ilgai nesupranta.
„Merginos apgaulingai tiki, kad jos numes svorio, nebeturės pilvo, taps gražesnės, sulauks sėkmės. O realybė tokia, kad, sergant anoreksija, pilvai atrodo dar labiau išsipūtę, pvz., kaip badaujančių vaikų. Tu netenki ne tik svorio, bet ir plaukų, nagų – viso išorinio grožio; darbo, draugų, ryšio su šeima, nes bijai ir neturi jėgų išeiti iš namų... Tas suvokimas, kad aš tiek daug netenku, mane turbūt ir pažadino“, – sakė Sima.
Anot moters, žmonės, kurie nesusidūrę su valgymo sutrikimais, klaidingai galvoja, kad sergantieji nejaučia alkio ir gali lengvai atsispirti maistui.
„Tiesa tokia, kad jauti nežmonišką alkį. O organizmas toks, kad net negali miegoti, ką jau kalbėti apie normalų funkcionavimą. Aš pradėjau nebesiorientuoti aplinkoje, pamiršdavau dalykus, kasdien alpdavau – sako, kad sergantis anoreksija jaučiasi kaip „gyvas lavonas“, tai aš taip ir jaučiausi“, – apie ligą kalbėjo kaunietė.
Šiuo metu Sima sveiksta, tačiau supranta, kad tai – tik ilgo kelio pradžia. „Aš nemanau, kad kada nors gyvenime išdrįsiu užlipti ant svarstyklių. Tam aš jaučiu net ne baimę, bet didžiausią fobiją. Kol kas vis dar graužiuosi, kad valgau. Apskritai valgyti pradėjau tik išmetusi visus veidrodžius ir svarstykles – mano namuose jų nėra. Kiekvieną rytą aš sau kartoju: „Sima, tu turi išgyventi, nes nori gyventi.“