Aišku – po lova. Tą žino visi vaikai, suaugusieji, vaikystėje gąsdinti tamsa, ir maestro Stephenas Kingas, pusę amžiaus rašantis baisiausias istorijas pasaulyje ir pažįstantis tas pabaisas akis į akį.
Siaubo karalius, kaip jį vadina žurnalistai, baimės anatomiją nagrinėja daugiau kaip 50 knygų. Tiesa, ne visos jos – siaubo romanai: Kingas rašė ir rašo fantastiką, mistiką, net poeziją, dramas ir komiksus. O jo memuarai „On Writing“ („Apie rašymą“) – ne tik autobiografija, bet ir vadovėlis teksto žmonėms.
Stehpenas galėtų laisvai būti ezoterikų ir parapsichologų guru. Ir – idealus sielos gydytojų pacientas, nes jo paties gyvenimo istorija – tiksli iliustracija, kas išeina iš vaiko, kuris neturėjo gimti, kurio tėvas tiesiog išėjo iš namų, kai sūnui buvo dveji, ir kuris vaikystėje matė, kaip po traukiniu palindo kiek trejais metais vyresnis žaidimų draugas, o kruvino kūno likučiai jo akyse buvo sukrauti į baltinių krepšį. Vaikis tuomet kelioms dienoms prarado amą, o paskui ištrynė iš atminties košmarą. Bet pasąmonėje liko samprata, kad mirtis – negailestinga ir kažkokia... neestetiška. Kaip ir skurdo baimė ir baimė būti paliktam. Pagardinkite sudėtingą mirties ir nerimo kokteilį alkoholiu, narkotikais ir nuskausminamaisiais (jau vaikystėje jis labai daug sirgo, o medicina anais laikais nebuvo itin humaniška: kai kurie gydytojai net tikėjo, kad vaikai iki septynerių nejunta skausmo – tokia jų nervų sistemos ypatybė), pabarstykite lakia fantazija ir gausite kelią, kuriuo ateinama iki tokių bestselerių, kaip „Švytėjimas“, „Žalioji mylia“, „Kerė“, „Mizerė“.
Sąrašas išties begalinis ir nuolat pildomas, nes garbusis autorius, kuriam rudenį sukaks septyniasdešimt, darbštus kaip rašomoji mašinėlė. Kaip ir režisieriai, vis ekranizuojantys maestro knygas. Bet eiti tuo keliu reikia pašaukimo, talento, ryžto, nevilties ir net beprotystės. Kitaip jis gali gauti ne literatūros (parduoda daugiau bemaž 400 milijonų jo knygų vienetų) ir kino šlovę, o į beprotnamį ar priklausomybių kliniką.
Tėvas išėjo degtukų
Būsimojo rašytojo vaikystė būtų gera medžiaga psichoterapeutams, ypač prijaučiantiems ezoterikai. Pradėkime nuo to, kad – medikų diagnoze – jo motina Nellie Ruth Pillsbury išvis negalėjo turėti vaikų, taigi su vyru Donaldu, buvusiu prekinio laivyno kapitonu, nusprendė įsivaikinti. Taip 1945 m. šeimoje atsirado pirmagimis Davidas. O po poros metu Nellie netikėtai pastojo – beprotiškam savo džiaugsmui ir... sutuoktinio nusivylimui: jis nusprendė, kad žmona visą gyvenimą melavo.
Tai buvo baisiau nei mirtis ar skyrybos – juk visi žino, kad nuo gerų žmonų ir gerų vaikų vyrai ir tėvai nebėga.
Pakeitęs darbą – išėjęs iš laivyno ir tapęs „Electrolux“ dulkių siurblių komivojažieriumi, Donaldas pradėjo keliauti po Ameriką ir vis labiau tolo nuo šeimos. Melagė žmona ir du vaikai jam tiesiog... nebepatiko. O galiausiai vieną balandžio vakarą vyras išėjo penkioms minutėms nusipirkti cigarečių – ir dingo, palikęs žmoną, du vaikus ir krūvą neapmokėtų sąskaitų. Tai buvo baisiau nei mirtis ar net skyrybos – juk visi žino, kad nuo gerų žmonų ir gerų vaikų vyrai ir tėvai nebėga.
Vaikams Nellie pasakojo, kad tėtį pagrobė marsiečiai. Tačiau ir ji pati, ir visi aplinkui žinojo, kad Donaldas laimingas ir sveikas gyvena gretimoje valstijoje, su jauna žmona iš Brazilijos ir keturiais vaikais... Neištvėrusi apkalbų moteris pasiėmė sūnus ir išvažiavo iš mažo miestelio Skarboro laimės ieškoti. Devynerius metus ji su vaikais blaškėsi po Ameriką – dirbo kambarine pigiuose viešbučiuose, kepė pyragėlius pakelės užkandinėse, po dvi pamainas iš eilės lenkė nugarą skalbykloje. O vakarais dar rasdavo jėgų paklausyti radijo humoro laidų su savo berniukais, papasakoti linksmų istorijų ir palošti kortomis.
Permainingo optimizmo pakako devyneriems metams (kartkartėmis, kai emocinių ir finansinių išteklių pritrūkdavo, ji palikdavo vaikus kuriai nors iš savo seserų) ir galiausiai Nellie grįžo į Skarborą prižiūrėti senstančių tėvų. Namai, kuriuose šeimininkavo senatvė ir senatvinė silpnaprotystė, slėgė jų gyventojus. Pinigų vėl beviltiškai trūko – šiek tiek primesdavo tetos, jos atveždavo ir lagaminus senų drabužių Davidui ir Stephenui.
Pats rašytojas vadina vaikystę miglotu peizažu, iš kurio tai šen, tai ten kyšo kreivi prisiminimų medžiai. Ir atrodo, kad jie nori tave sučiupti ir gal net praryti. Tad vos išmokęs skaityti dievino pasakojimus apie gyvuosius mirusiuosius ir maniakus. Baisūs monstrai buvo keistos ramybės šaltinis – pamanyk, mama pyksta ir nelaiminga, pamanyk, ant nosies stori akiniai, nėra nei pinigų, nei tėvo, tačiau bent jūrų pabaisos tavęs nepersekioja!
Galiausiai Stephenas pradėjo kurti istorijas apie žmogžudystes ir katastrofas – paties sukurtame pasaulyje su košmarais susidoroti buvo lengviau. Už kiekvieną istoriją mama mokėdavo po dvidešimt penkis centus, gyrė ir ragino rašyti toliau. Vėliau, jau vyresnėse klasėse, jis pardavė klasiokams siaubo istoriją pagal Edgaro Poe apsakymą „Šulinys ir švytuoklė“ ir uždirbo devynis dolerius. Bet įsikišo direktorius, pareikalavęs nutraukti neteisėtą komercinę veiklą ir pareiškęs, kad jau jo mokykloje niekas nerašys apie žalias smegenis, ištryškusias ant asfalto. Nenuostabu, kad Kingas šventai tiki, jog mokykloje negali būti nieko gero. O ir „Kerės“ fabula įkvėpta jo klasės draugių istorijų – pats Stephenas, nors akiniuotas botanikas, pernelyg tvirtas, kad iš jo tyčiotųsi.
Velniop kritikus
Pradedantis komercinis rašytojas pinigus grąžino, bet visam gyvenimui suprato, kad kritikai nieko neišmano apie tai, ko nori skaitytojas. O pastarasis norėjo žalių smegenų ant asfalto ir, svarbiausia, buvo pasirengęs už tai mokėti! Vaikinas nedelsdamas parašė dar dvi istorijas apie vaiduoklius, abi slapta išplatino mokyklos kieme ir gavo bemaž dvidešimt dolerių. Paaiškėjo, kad iš rašymo galima jei ir ne pragyventi, tai bent prisidurti.
Pirmieji oficialūs honorarai nebuvo fantastiški – Stephenas, tada Meino universiteto studentas, per metus gaudavo porą ar trejetą šimtų dolerių. Kingas rimtai baudėsi važiuoti į Vietnamą rinkti medžiagos rimtai knygai, bet Nellie pasakė, kad tik idiotai rašo karines knygas, remdamiesi asmenine patirtimi, ir bedė pirštu į jo septynių dioptrijų akinius.
Studentas Kingas ne tik gilinosi į anglų literatūrą (rūkė žolę, reikalavo mylėtis, o ne kariauti, ir rašė apsakymus). Jis dar ir įsimylėjo protingą filologę, apdovanotą turtingu žodynu, rašiusią sudėtingas poemas ir besirengusią tik juodai. Rašytojo bendraamžė Tabitha Spruce 1971 m. sutiko tapti ponia King ir jie lig šiol yra kartu. Ne, ji netapo klasikine gera žmona – Tabitha viso labo žmogaus teisių aktyvistė, filantropė, aštuonių romanų autorė, trijų Kingo vaikų motina ir jo griežtas angelas.
Būtent Tabitha ištraukė iš šiukšlių dėžės minėtosios „Kerės“ rankraštį ir įtikino vyrą jį užbaigti. Nebuvo paprasta – šeimoje jau augo du vaikai, kurie nuolat sirgo, Stepheno dėstytojo atlyginimo neužteko net sumokėti už telefoną. Kaip kadaise jo mama, Kingas naktimis įsidarbino skalbykloje. Įstaiga aptarnavo miesto ligoninę ir kruvinos paklodės bei maišai nieko nestebino. Stepheno porininkas buvo berankis – neteko jų neatsargiai elgdamasis su lyginimo presu.
Gyvybės kaina
Kingas uždirba dešimtis milijonų dolerių ir per vienuolika metų parašo tiek, kiek kiti nepajėgtų per tris gyvenimus.
Kingas uždirba dešimtis milijonų dolerių ir per vienuolika metų parašo tiek, kiek kiti nepajėgtų per tris gyvenimus. Bet pamažu kūriniai, kaip tie medžiai iš jo vaikystės prisiminimų, ima ryti kūrėją. Kingas tampa vis piktesnis ir irzlesnis. Pradeda nekęsti savo ekranizacijų, nors visada žavėjosi kino magija, ypač „Švytėjimo“, kurį laiko savo nelaimių kvintesencija ir priežastimi. Nusiperka apleistą Viktorijos laikų namą Meino užkampyje, Bangore, nurodo aptverti jį tvora, papuošta šikšnosparnių figūrėlėmis, ištisas dienas neišeina iš kabineto ir beveik nustoja kalbėtis su žmona ir vaikais.
Miega kabinete, rytą pradeda nuo kokaino su viskiu ir sėda prie kompiuterio. Lūžio tašku tapo „Tominokeriai“ – kai autorius, baigęs romaną, išvažiavo susitikti su leidėju, žmona surinko į didžiulį maišą alaus skardines, viskio butelius, tablečių dėžutes, kokaino atsargas, marihuanos suktines. Pasikvietė draugus ir kai garbinga kompanija sulaukė šeimininko, išvertė visą šitą turtą ant kilimo. Ir iškėlė ultimatumą – arba jis liaujasi žudęs save, arba ji pasiima vaikus (pametinukams Naomi ir Josephui tuo metu buvo 17 ir 15, jaunyliui Owenui – dešimt) ir išeina.
Stephenas mylėjo savo talentą ir rašymą. Tačiau mylėjo ir šeimą. („Žmonės klausia, kaip sugebu tiek parašyti. Paslaptis paprasta: aš vis dar gyvas ir turiu žmoną.“) Ir siaubingai bijojo mirti. Kelerius metus, padedamas medikų, Kingas kovojo su priklausomybėmis ir išravėjo visas. Deja, nukentėjo ne tik jos – kai visiškai švarus autorius sėdo prie kompiuterio, paaiškėjo, kad prieš akis – vėl ta pati siena. Profesionalumas ir įgūdžiai liko ten, kur buvę – Kingas vis dar labai, nepaprastai geras ir darbštus rašytojas. „Nereikalingi daiktai“ – romanas, parašytas jau atgimusio autoriaus, „Dolores Kleiborn“, „Žalioji mylia“, „Purpurinė Roza“ ar „Kaulų maišas“, juolab – „Ponas Mersedesas“, „11/22/63“ – visiškai kitokie nei svaigiojo dešimtmečio tekstai. Nė kiek ne blogesni – tiesiog kito ritmo.
Automobilis žudikas
Dar labiau tą ritmą išmušė 1999 m. vasaros pradžioje nutikusi avarija: rašytoją, ėjusį kelkraščiu netoli namų, partrenkė automobilis. Vairuotojas Bryanas Edwinas Smithas prisiekinėjo tik akimirkai nusisukęs sutramdyti šuns, gulėjusio ant užpakalinės sėdynės ir besikėsinusio suėsti mėsą. Bet to pakako, kad nevaldomas automobilis parblokštų rašytoją – smūgis teko iš nugaros. Smithas net manė pervažiavęs briedį ir tik pastebėjęs kruvinus akinius ant savo dodžo kapoto suprato, kad nutiko kažkas baisaus.
Per dešimt dienų Kingui prireikė penkių operacijų. Trisdešimt siūlių galvoje; dešimtyje vietų sutriuškintą dešinę koją pavyko išgelbėti per stebuklą. Sulaužyti aštuoni slanksteliai, pažeistas dešinysis plautis, nuplėšta pakaušio oda. Namo jis grįžo it gipsinė statula, negalėjo nei vaikščioti, nei sėdėti, nei – atleiskite – nueiti į tualetą: skausmai buvo nežmoniški.
Vairuotojas, kurio kraujyje nebuvo aptikta draudžiamų medžiagų, pusmečiui sėdo už grotų – avarija pripažinta netyčine. (Sutapimas ar mistika, bet 2001 m. rugsėjo 24 d., per Kingo gimtadienį, Bryanas buvo rastas negyvas savo namuose. Mirties priežastis – narkotikų perdozavimas. Po avarijos buvo praėję dveji metai.)
Toks „apvaizdos kerštas“ nepalengvino rašytojo likimo. Jis, buvęs narkomanas, gavo milžiniškas nuskausminamųjų dozes. Vaistai bent trumpam numalšindavo skausmą, tačiau vėl prasidėjo haliucinacijos. Ligoninėje jis susapnavo, kad Tomas Gordonas, jo vieno romano herojus, išžudė jo šeimą. Viskas atrodė taip tikra, kad Kingas prašė slaugytojos paskambinti Tabithai ir įsitikinti, kad namiškiams viskas gerai...
Rašytojo nurodymu automobilį žudiką už 1500 dolerių nupirko jo patikėtiniai (formaliai dėl to, kad pamišę fanatai nesugalvotų jo parduoti ebay). Dodžas virto metalo laužu senų automobilių kapinėse, nors Kingas norėjo surengti viešą egzekuciją: sudaužyti mašiną beisbolo lazdomis – ir pelną skirti labdarai. Tačiau, kaip prisipažino pats, kai jo nebeliko, pasijuto ramiau.
Fizinė negalia, alinantys košmarai, kosminės neteisybės jausmas varė iš proto. 2002 m. Stephenas, įpratęs gyventi tekstais ir tekstuose, pareiškė daugiau neberašysiąs. Pažadas galiojo trejus metus – 2010 m. išėjo „Vaikis iš Kolorado“, iki šių dienų – dar daugiau kaip dešimt romanų. Maža ką prižada tie rašytojai – sakykim, kai Donaldas Trumpas tapo prezidentu, Kingas prisiekė pasitrauksiąs iš virtualios erdvės ir galbūt net emigruosiąs į Kanadą. Tiesa, po dviejų savaičių į internetą grįžo ir niekur neišvažiavo. O ir kam jam Kanada – juk turi savo paties išgalvotą miestą, kuriame vyksta daugelio Kingo romanų veiksmas. Ir visada gali sugalvoti dar vieną alternatyvią realybę. Ir prileisti į ją žmonių ir pabaisų.