„Daugybė moterų žino, ką reiškia netekti labai laukto vaikelio. Tačiau dažnai jų ši tema – tabu. Manau, reikia apie tai kalbėti. Jautriai ir šviesiai. Taip, kad netektį išgyvenusios nesijaustų vienišos“, – teigia savo skaudžią patirtį į knygos „Laiškai, kurių tu niekada negausi“ puslapius sudėjusi Živilė Galdikienė.
Živile, neseniai išėjo jūsų romanas „Laiškai, kurių tu niekada negausi“. Kokia gyvenimiška patirtis paskatino jį parašyti?
Šį romaną įkvėpė parašyti mano pačios skaudi istorija. Esu išgyvenusi vaikelio netektį. Daugybė moterų visame pasaulyje patiria persileidimą. Pas mus tai dažniausiai slepiama. Pati kalbėti tokia jautria tema galėjau taip pat ne iš karto, o prabėgus kuriam laikui, kai apsigydžiau sielos žaizdas. Tik tada, kai į savo situaciją galėjau pažvelgti kitu žvilgsniu, kilo mintis patirtį sudėti į knygą. Visgi tai nėra biografinė knyga. Tai romanas, kuriame – keturių moterų istorijos. Dvi šiuolaikinės ir dvi – iš praėjusio laikmečio.
Nors tai nėra atkartotos biografijos, jose yra tikrų faktų iš realių moterų gyvenimo. Knygoje yra ir mano prosenelės istorijos fragmentų. Ji buvo labai stipri moteris. Kai buvo sunku, stiprybės sėmiausi ir iš jos istorijos. Reikėjo laiko knygai subręsti. Turėjo praeiti treji metai, kad galėčiau apie savo patirtą skausmą prabilti viešai. Nors ir dabar kalbėdama šia tema galiu susigraudinti. Visiškai išgyti nuo tokios patirties, manau, neįmanoma. Lieka randas visam gyvenimui. Knygą rašiau norėdama, kad bent dalis visuomenės pažvelgtų į tokias skaudžias patirtis jautriau, pačių moterų akimis.
Šia tema mažai viešai kalbama. Jums teko išklausyti ne vienos moters, praradusios vaikelį, patirtį. Ką daugelis jų išgyvena?
Kadangi visos esame labai skirtingos, tai ir tas pačias situacijas išgyvename šiek tiek kitaip. Ir elgiamės nevienodai: vienos nori išsikalbėti, kitos užsisklendžia savyje, net jaučia tam tikrą gėdą. Visgi mus vienija tai, kad ši gyvenimo patirtis be skausmo nepraeina nė vienai. Man po persileidimo buvo labai sunku dorotis su savo jausmais, staiga užplūstančiomis emocijomis. Lyg tyčia, tuo pačiu metu laukėsi ir kelios mano pažįstamos. Stengiausi neparodyti savo išgyvenimų, juk kitos nėštukės buvo euforijoje, išgyveno pačius šviesiausius jausmus. Tuo metu aplink, regis, nemačiau nieko, tik besilaukiančias moteris.
Mūsų visuomenėje įprasta demonstruoti gražiąją savo gyvenimo pusę...
Taip, socialiniai tinklai mirga nuo sėkmingų ir gražių istorijų, o gyvenimo skauduliai dažniausiai nutylimi. Savo nesėkmes, taip pat ligas esame linkę slėpti net nuo artimiausių šeimos narių. Gaji nuomonė, kad tai, kas bloga, turime išgyventi vieni. Tarsi nepriimta gyventi turint problemų. Bet tai juk taip pat yra gyvenimas, kuriame apstu visko. Sunkumus lengviau išgyventi padeda psichologai, tačiau ne visi noriai į juos kreipiasi. Kartais vis dar galvojama, kad lankytis pas psichologą gėdinga, kad esi psichinis ligonis, jei kreipiesi į tokį specialistą. Nors didmiesčiuose situacija keičiasi į gera. Žmonėms vis svarbesnė tampa jų emocinė būsena, vis dažniau ieškoma psichologinės pagalbos.
Persileidimai – skaudi tema, visgi norisi apie ją kalbėti kiek įmanoma šviesiau. Kad vaikelio netektis mūsų visuomenėje užslėpta tema, supratau tai išgyvenusi. Buvau visiškai nepasirengusi tokiai patirčiai, medikai nesiūlė psichologinės pagalbos. Kai po persileidimo grįžau į darbą, kur dirbau teisininke, lyg tyčia, iškart susidūriau su piktu klientu, kuris negailestingai liejo susikaupusį įtūžį ant manęs be jokio pagrindo, o mano vidinės žaizdos dar buvo tokios atviros. Buvau itin pažeidžiama. Tada ėmiau kelti klausimus, ar tikrai noriu tokio gyvenimo, ar tai mano kelias, ar trokštu dirbti tokioje destruktyvioje aplinkoje? Patys klausimai diktavo atsakymus. Supratau, kad reikia išeiti iš darbo. Tad ilgai nesvarsčiusi taip ir padariau. Išėjau į niekur. Tiesa, labai palaikė vyras, tad vieniša nesijaučiau. Kurį laiką niekur nedirbau.
Gydėtės sielos žaizdas?
Mūsų visuomenėje dar gajus požiūris, kad kūnas gali sirgti, o siela ne. Bet reikia jausti tai, ką jaučiame, neturime apsimesti, kad nieko neįvyko, jei iš po kojų slysta žemė, neturime savęs apgaudinėti, kad viskas yra puiku, jei taip nėra. Taip, gyvenimas nestovi vietoje, juda į priekį, tačiau problemų ignoruoti nevalia. Man sunkiu metu labai padėjo kitų moterų, išgyvenusių persileidimą, atviros išpažintys. Tikros jų istorijos teikė stiprybės, nesijaučiau viena, gavusi tokį likimo smūgį.
Vidinį skausmą reikia išgyventi. Panašaus likimo moterims taip pat patarčiau neužgniaužti išgyvenimų, išjausti jų visą kaleidoskopą, kalbėtis su supratingais ir jautriais žmonėmis. Manau, tokių visada yra šalia, tik reikia apsidairyti. Labai gaila, kad tokiais atvejais niekas nekalba apie problemos psichologinę pusę. Juk tokiu skaudžiu metu moteris jaučiasi tokia nelaiminga, nevisavertė. Viena mano bičiulė, patyrusi kelis persileidimus, sulaukė skaudaus klausimo iš vyro: „Tai kas su tavimi negerai?“ Arba būna, moterys sulaukia raginimų nesureikšminti tokių „smulkmenų“, nors joms iš skausmo plyšta širdis. Juk kiekviena, kai tik pastoja, jau tampa mama. Ir ja lieka visą gyvenimą. Net jei praranda vaikelį.
Tad sunkiu metu ypač reikalinga artimųjų pagalba?
Taip, esu dėkinga saviems už palaikymą. Sunkiu gyvenimo momentu atradau geriausias savo vyro savybes. Jis traukė mane iš gilios duobės, kaip tik galėjo. Bet ne visiems vyrams pavyksta suprasti moterų išgyvenimus. Be to, ne visada artimieji tokiose situacijose žino, kaip elgtis, kokius žodžius parinkti. Tokiu atveju labai padeda specialistai. Ir pati privačiai lankiausi pas psichologę. Ji pasiūlė įprasminti netektį, sugalvoti vaikeliui vardą, uždegti žvakutę. Simboliškai atsisveikinau su juo ir net neįtariau, kad po širdimi jau spurda antrasis. Simboliška – išlydėjusi ir paleidusi pirmąjį vaikelį, iškart gavau dovanų antrąjį.
Kaip jautėtės per antrąjį nėštumą?
Jaučiau įtampą. Prieš kiekvieną suplanuotą vizitą pas gydytoją būdavo neramu: ar viskas gerai, o jeigu vėl pasikartos toks pat scenarijus? Pirmuosius mėnesius buvo ypač sunku. Visiškai nusiraminti negalėjau visą nėštumo trimestrą. Turbūt nė vienai persileidimą patyrusiai moteriai nėra paprasta be menkiausios įtampos išnešioti kitą vaikelį.
Kartais sulaukiu ir anoniminių laiškų iš moterų, kurios dėkingos už tai, kad kalbu šia tema. Yra tokių, kurioms persileidimą teko išgyventi net keliolika kartų. Tai tik rodo, kokia stipri moters psichika, kad emociškai tiek galėtų ištverti ir neprarastų vilties, jog vieną dieną vis tiek nusišypsos laimė susilaukti taip trokštamo vaikelio. Negalinčios pastoti ar išnešioti kūdikio moterys sulaukia ir užgaulių žodžių. Žmonėms dažnai stinga jautrumo. Ilgą laiką vaikelio negalinčios susilaukti poros labai dažnai patiria dėl to spaudimą. Bet niekas nepasigilina į priežastis, nors dažniausiai vaikų neturima ne dėl to, kad jų nenorima.
Kokie jausmai užplūdo, kai pirmąkart ant rankų paėmėte savo dukrelę, kurios su tokiu jauduliu laukėte?
Žiūrėjau į ją kaip į didelę dovaną. Visgi ir gimus vaikeliui įtampos nestigo, nuolat sekdavau, ar viskas gerai, ar normaliai kvėpuoja... Dabar mano vyresniajai dveji metukai ir keturi mėnesiai. Be to, ji turi sesutę – mūsų namuose krykštauja ir keturių mėnesių mažylė. Esame labai laimingi tėvai. Laukdamasi pagrandukės jaučiausi geriau, tačiau negalėčiau pasakyti, kad nebuvo jokios įtampos. Mūsų patirtys vis tiek apie save primena. Net ir dabar augindama dvi mergaites visada mintyse turiu pirmąjį vaikelį ir vadinu save trijų vaikų mama.
Mano patirtis mane paskatino į gyvenimą pažvelgti kitomis akimis. Net buvo kilusi mintis įsidarbinti savanore jaunimo linijoje. Bet šiuo metu auginu dvi mažas dukreles, tad tam būtų sunku rasti laiko. Bet gal prie šios minties grįšiu vėliau.
Kaip sekėsi išėjus iš darbo ieškoti naujo?
Išėjusi iš senojo darbo, sulaukiau ne vieno įdomaus pasiūlymo. Nusprendžiau išbandyti savo jėgas tarptautinėje kompanijoje, kitoje srityje. Pokyčiai gyvenime yra gerai. Dirbdama naujoje vietoje ir patirdama gerokai mažiau streso pastojau antrąkart ir sėkmingai išnešiojau savo vaikelį. Augindama dukrelę laisvu laiku ir knygą rašiau (šypsosi). Kai paauginsiu mergaites, vėl sugrįšiu į darbą.
Kas šiandien jums atrodo didžiausia gyvenimo laimė?
Didžiausia vertybė – šeima ir artimieji. Kai visiems gerai, ir pačios pasaulis atrodo stabilus. Kai išėjau iš darbo, ypač aiškiai susidėliojau prioritetus. Karjera, profesiniai pasiekimai toli gražu atsidūrė ne pirmoje vietoje. Matyt, stabtelėjimas, kad ir per skaudžią patirtį, man buvo reikalingas. Tikiu, kad kiekvienas gauname pamokų, kurias turime išmokti.