Simonos Burbaitės patirtis modelių atrankose Kinijoje: nepagražinta realybė

Simona Burbaitė Kinijoje / Asmeninio albumo nuotr.
Simona Burbaitė Kinijoje / Asmeninio albumo nuotr.
Šaltinis: Žmonės.lt
2015-12-30 11:13
AA

Modelis Simona Burbaitė prieš pat šventes grįžo iš Pekino – čia mergina bandė savo laimę modelių atrankose. Tiesa, paaiškėjo, kad ne viskas rožėmis klota. Simona asmeniniame tinklaraštyje papasakojo savo nepagražintą patirtį ir gerokai anksčiau pasibaigusią kelionę.

Kartais taip nutinka, kad gyvenime ne viskas vyksta kaip planuojame. Todėl ir mano kelionė į Kiniją iš 2 mėnesių sutrumpėjo iki 2 savaičių ir jau prieš šventes grįžau į Lietuvą.

Didžiausią įtaką mano sprendimui grįžti anksčiau padarė siaubinga oro tarša Pekine, nes tik man atvykus jau antrą dieną mieste buvo paskelbtas „raudonasis“ parengties lygis – Pekino ekologijos centro stebėsenos duomenimis, pavojingų kietųjų dalelių koncentracija ore viršija Pasaulio sveikatos organizacijos rekomenduojamąją normą 20 kartų. O sveikata man yra brangiau už viską!

Bet apie viską nuo pradžių…

Simona Burbaitė su bičiule / Asmeninio albumo nuotr.

Niekas nenutinka be priežasties. Nors ir trumpesnė, nei buvo planuota, ši kelionė man suteikė neįkainojamos patirties, kuria noriu pasidalinti su Jumis. Viena tokių – modelių atrankos (kastingai) Kinijoje. Ir dabar, kai įspūdžiai šiek tiek susigulėjo, galiu ramiai papasakoti, kaip iš tikrųjų atrodo Azijoje dirbančių modelių gyvenimas.

Tačiau prieš pradėdama savo istoriją, noriu pabrėžti, kad tai yra mano asmeninė patirtis. Kitoms merginoms modelio darbo ir rutinos išgyvenimai Kinijoje gali būti visai kitokie, todėl nieko, ką pasakosiu, netaikau bendrai visiems esantiems ir dirbantiems modeliams Azijoje.

Man labai patiko mano draugės Jurgitos parodyta nuotrauka, kai dar buvau Kinijoje, kurioje vaizduojama, kad modelio darbas yra tarsi svajonių darbas (ar bent jau taip gali įsivaizduoti kiti). Draugai galvoja, kad modeliai maudosi piniguose. Tėvai galvoja, kad mes pozuojame kaip lėlytės ir mumis yra pasirūpinta kaip superžvaigždėmis. Visuomenė, galvoja, kad sergame anoreksija. Modelių agentūros galvoja, kad nuolatos valgome mėsainius ir storėjame. O mums pačioms atrodo, kad esame TOP modeliai. Tačiau iš tiesų realybė kai kuriems modeliams yra visai kitokia…

Sėdime ant žemės belaukdamos savo eilės kastinguose, o gyvenimo sąlygos (modelių apartamentai) visai nelepina. Apie pastaruosius pažadu skirti atskirą įrašą tinklaraštyje.

Jei taip trumpai apžvelgiant modelių atrankų rutiną Kinijoje, tai dažniausiai atrankos prasidėdavo anksti ryte (vairuotojas specialiu autobusiuku mane ir kitas agentūros merginas bei vaikinus pasiimdavo nuo sutartos vietos) ir diena baigdavosi labai įvairiai. Kastingų per dieną turėdavome nuo 2 iki 6–8 ir, kaip jau buvau rašiusi kažkuriame poste, kelionės laikas iki atrankų irgi užtrukdavo priklausomai, koks eismas gatvėse. Na ir aišku, kiekvieną dieną naujos vietos, todėl niekada nežinodavau, kur keliausiu ir ką pamatysiu. O pamatyt teko tikrai nemažai…

Būdavo ir taip, kad iki galutinės kastingo vietos tekdavo praeiti nemažai šiukšlynų ir purvo.

Simona Burbaitė su bičiule / Asmeninio albumo nuotr.

Modeliams sudarytos sąlygos atrankų vietose irgi dažniausiai nedžiugindavo. Atvykus į kastingą tekdavo palaukti savo eilės šaltose patalpose kartu su kitomis merginomis, o vieno kastingo metu užėjus į WC vaizdelis, švelniai tariant, šokiravo (kaip kad matote nuotraukoje apačioje). Ir čia jau nesvarbu, kuriai Pekino agentūrai bepriklausytum – visos juk važiuojame beveik į tas pačias atrankas, tik gyvenimo vieta ir apartamentai skiriasi. Pajuokaudama sakau, kad tai ir yra tikroji kiniškoji Pekino mados industrijos aplinka – purvas, nešvara, šiukšlės ir šaltis (žiemos metu).

Simona Burbaitė su bičiule / Asmeninio albumo nuotr.

Toliau kalbant apie kastingų eigą, tai merginos iš įvairių agentūrų arba grupėmis iš tam tikrų agentūrų yra išrikiuojamos į eilę prieš klientą, o šis savo ruožtu jau renkasi ir sprendžia, kurios yra tinkamiausios reklamuojamai prekei, drabužiui ar filmuojamai reklamai ir panašiai – priklauso kokio tipo darbui atranka organizuojama.

Simona Burbaitė su bičiule / Asmeninio albumo nuotr.

Atrinktoms merginoms (dažniausiai atsirinkdavo apie 10, o iš tų 10 atsirenka tinkamiausią darbui) neretai tekdavo tam tikrus drabužius matuotis vietoje (primenu, jog beveik visada atrankų vietose būdavo labai šalta). Kitas Azijos mados industrijos perliukas – pozavimas kastingų metu, kai pozas turi keisti kas sekundę, o klientas filmuoja tave su telefonu ar fotoaparatu. Kartais net nefilmuoja, o tiesiog žiūri, kaip tu pozuoji ir turi įsivaizduoti, jog pozuoji kamerai (tada jautiesi kiek keistai). Todėl savo pozas turi mokėti atmintinai, kad net pakelta vidurį nakties supozuotum tobulai. STRIKE A POSE, kitaip sakant.

Simona Burbaitė su bičiule / Asmeninio albumo nuotr.

O jei atranka vyksta fashion show, tada merginoms išdalinami numerėliai ir po vieną žengiame tarsi podiumu prieš klientą/klientus po kelis kartus su aukštakulniais. Apie gautą darbą dažniausiai sužinodavome per kelias dienas.

Kadangi kinai geromis manieromis tikrai nepasižymi, tad ir kiniškoje mados industrijoje pagarbos modeliui nedaug (na, nebent labai pasiseka). Taip, mes jiems atrodome kaip stebuklai. Taip, jie nuolat kartoja, kokios mes gražios. Taip, jie negali atitraukti nuo mūsų akių ir prašo fotografuotis. Ir taip, mes jiems visos atrodom vienodos (na gal tik plaukų spalva skiriasi). Nes dažnai, kai vykdavo kastingai, klientas būdavo toks pasimetęs, kad tik sukdavo ratus aplink mus ir filmuodavo savo iphone bei prašydavo vaikščioti pirmyn ir atgal kokius 20 kartų, o galų gale pasirenka tą merginą, kuri paskutinė atėjo į kastingą (nes ją, matyt, geriausiai įsiminė).

Simona Burbaitė su bičiule / Asmeninio albumo nuotr.

Taip pat kastingų metu turi būti pasiruošusi, kad į tave kokį tūkstantį kartų kinai baksnos ir rodys pirštu, lieps pasisukti, apsisukti, nužiūrinės nuo galvos iki kojų, aptarinės veido formą, nosies ilgį, akių didumą, lūpų storumą. Ir apskritai visą kūną. Man tik atvykus į Pekiną, mano agentūra išmatavo viską, kiekvieną mano kūno centimetrą – net riešo plotį, ir įdavė man lapą, kuriame surašyti visi mano matmenys. Prisipažinsiu, buvo įdomu sužinoti, kokio ilgio yra mano kojos dalis nuo kelio iki pėdų, arba ta rankų dalis nuo alkūnės iki riešo…

Kiekvieną dieną tam tikra prasme modelis turi save „parduoti“ iš naujo ir iš naujo. Modelis turi nenusivilti, jei kartais šiandien kastingo metu išgirsta  NE, nes klubai per platūs, nes veido forma ne tokia ar plaukai per ilgi. Kiekvienoje profesijoje yra savi pliusai ir savi minusai, todėl arba išmoksti su jais susitvarkyti, arba ši profesija ne tau. Modeliai privalo apsišarvuoti didžiule kantrybe ir sveiku protu, jei nori pasiekti karjeros aukštumų. Modelio darbo kasdienybė tikrai nėra „nieko neveikti“ ir „būti tik gražiai“. Iki tų tūkstančių visų įsivaizduojamų pinigų ir galutinio rezultato mes turime nueiti nelengvą kelią.

Bet kokiu atveju man kiekviena kelionė, kiekvienas kastingas, kiekviena fotosesija, kiekvienas sutiktas žmogus yra tarsi neįkainojama patirtis. Už kurią aš esu labai dėkinga! Ir kaip jau sakiau dar įrašo pradžioje, kiekviena mergina turi savo asmeninius išgyvenimus, susijusius su modelio darbu, tad jokiu būdu savo patirties netaikau bendrai visiems modeliams ir darbams bei kastingams Kinijoje.

Kitame savo tinklaraščio įraše, kaip ir žadėjau, būtinai parodysiu, kokiomis sąlygomis man teko gyventi dvi savaites Pekine. Pažadu, bus įdomu.