Kelionė į Pietų Ameriką „Mamų radijo“ įkūrėjos Lauros Bagdžiūnaitės (25) gyvenimą pakeitė iš esmės. Tam, kad galėtų išvykti, ji buvo priversta mesti mėgstamą darbą, du mėnesius miegojo palapinėje arba ant svetimos sofos, o namo į Lietuvą grįžo su ant piršto žėrinčiu žiedu – kažkur tarp Argentinos ir Brazilijos jai pasipiršo mylimasis, sporto žurnalistas Šarūnas Mazalas (26). Nepamirštamos kelionės įspūdžiais L.Bagdžiūnaitė dalijasi su Žmonės.lt skaitytojais.
Į Pietų Ameriką L.Bagdžiūnaitė ir Š.Mazalas išvyko metų pradžioje, po lig šiol neaplankytą žemyną keliavo beveik du mėnesius. Per tą laiką pamatė daug: aplankė net penkias šalis – Braziliją, Argentiną, Paragvajų, Boliviją, Peru, savarankiškai susipažino su Lotynų Amerikos kultūra. „Lotynų Amerikoje mes užsiėmėme savišvieta“, – bendraudama su Žmonės.lt šypsosi Laura.
Sako, kelionės metu abu buvo tokie smalsūs, kad per visas atostogas beveik nerado laiko paatostogauti. „Keliaudami juokavome, kad jokios čia atostogos – vien darbas. Ant rankų pirštų galėtume suskaičiuoti tas dienas, kurias skyrėme vien atsipalaidavimui. Norėjome daug pamatyti, todėl neišvengėme lėkimo“, – tikina. Tačiau apie viską – nuo pradžių.
Kaip jie nukako į Pietų Ameriką?
Pasakodama apie nepamirštamą kelionę L.Bagdžiūnaitė tikina, kad jos idėja kilo Š.Mazalui. Ji neslepia: kol mylimasis svajojo, pati į jo užmojus žvelgė su šypsena. „Šarūnas – didis keliautojas. Jo svajonė buvo aplankyti Pietų Ameriką. Vis kalbėdavo, skaitydavo apie tuos kraštus knygas. Tik kol jis skaitė, aš neįsivaizdavau, kad tikrai ten galėtume išvažiuoti – nežiūrėjau labai rimtai...“ – pasakoja.
Rimtai nežiūrėjo, bet pinigus kelionei taupė. Juk santaupų vis tiek prisireiks, net jei jiedu ir neišskris... Tačiau vieną dieną Š.Mazalo svajonė pasirodė ranka pasiekiama – kodėl nepačiupti? „Vasarą Šarūnas paskelbė radęs labai gerą variantą – skrydį iš Ispanijos į Braziliją, o po to – iš Peru į Amsterdamą. Vienam žmogui tokie bilietai atsiėjo apie 430 Eur. Tai palyginti tikrai labai nedaug – būna, kad vien Europoje skrendant tenka šitiek mokėti“, – skaičiuoja.
Lėktuvų bilietus pora nusipirko be ilgų dvejonių. Visgi netrukus jiedu susidūrė su kita problema: o kaip į šį užmojį pažiūrės vadovai darbe? „Yra du variantai. Arba esi pasiryžęs grįžti „į niekur“, arba turi labai gerą darbdavį, kuris tave išleidžia. Vienam iš mūsų pasisekė, kitam – nelabai“, – sako Laura. Sukaupusi visą drąsą ji pasiryžo dėl nepamirštamų įspūdžių paaukoti darbą radijuje.
Gyvenimas kuprinėse
Penkios šalys mažiau nei per du mėnesius – rimtas užmojis, kai nori kiekvieną jų pažinti iš esmės. L.Bagdžiūnaitė neslepia – prieš išvykstant ją gąsdino viskas: svetima, nepatirta kultūra, didžiulis atstumas, kainos.
Bijodami milžiniškų išlaidų, L.Bagdžiūnaitė ir Š.Mazalas nusprendė kelionės metu taupyti. Taupė taip smarkiai, kaip retas išdrįstų: išvyko vien su kuprinėmis ant pečių, nerezervavo nė vieno viešbučio – apsisprendė gyventi palapinėje, kai kur – pas vietinius, rastus per „CouchSurfing“.
„Į tas kuprines sutalpinome, galima sakyti, visą savo gyvenimą – palapinę, būtiniausius drabužius, šaukštą, šakutę. Taip keliauti pigiau, be to, esi laisvesnis – vieną naktį gali nakvoti jaunimo nakvynės namuose, kitą – palapinėje kempinge“, – svarsto Laura.
Gerai, kad kraudamiesi daiktus įsimylėjėliai perdėm neužsisvajojo apie kaitrią Pietų Amerikos saulę ir dangaus žydrynę – įsimetė ir vieną kitą šiltesnį drabužį. Prisireikė: karščiai ten lepino vos pora savaičių. „O tada prasidėjo lietingasis sezonas. Kaip lijo, kaip šalta buvo! O mūsų kuprinėse – marškinėliai, maudymukai, jokių striukių... Pusantro mėnesio pravaikščiojau vienomis treninginėmis kelnėmis, abu su Šarūnu džemperių nenusivilkome. Taip laukiau, kada grįžusi į Lietuvą apsivilksiu suknelę“, – juokiasi L.Bagdžiūnaitė.
Sako, būtent dėl to, kad išvažiavo „aklai“ ir tik su kuprinėmis, tolimąjį žemyną ir pamatė tokį, koks jis yra iš tiesų, – visai ne rojus žemėje. „Taip, keliaudama į Lotynų Ameriką tikėjausi kažko egzotiško – pajūrio, palmių ir taip toliau. Bet visi lūkesčiai labai greit išsisklaidė. Iš tiesų tas kraštas visai ne toks. Na, nebent gyveni viešbutyje ant jūros kranto ir pro langą matai baobabus. Bet tai nėra tikroji Pietų Amerika“, – pasakoja Laura.
Šokiai Brazilijos karnavale
L.Bagdžiūnaitės ir Š.Mazalo lėktuvas nusileido Brazilijoje, čia jiedu praleido bene dvi savaites. Nuo pat pradžių pora keliavo su knyga rankose: domėjosi istorija, kultūra, tradicijomis, lankytinais objektais.
Vos atvykus į Braziliją Laurai visų pirma į akis krito skurdas – anot jos, žmonės čia gyvena labai vargingai, verčiasi sunkiai, bet iš visų jėgų. „Mūsų dideli miestai nežavi, nors užsukome ir į juos. Visgi Brazilijoje stengėmės važinėti po kaimelius. Tokius, kur su vietiniais susikalbėsi tik ispaniškai, bet savo akimis pamatysi tikrąją šalies kultūrą. Kad išsiverstų žmonės ten daro bet ką“, – priėjo prie išvados.
Ketinančius čia atostogauti Laura iš anksto įspėja – nesitikėkite serviso, kokybės, patogumų. „Europoje nueini į kavinę ir žinai, kad tau bus suteiktas servisas. O ten kavinėje sėdi mama ir vaikas – šeimininkai. Vaikas priima užsakymą, o mama virtuvėje ką nors pagamina. Namų sąlygomis. Pradžioje mus tai stebino, bet vėliau pripratome“, – pasakoja.
Įspūdingas poros potyris Brazilijoje – apsilankymas kasmet viso pasaulio dėmesį sutraukiančiame karnavale. Tiesa, planuodami kelionę jiedu stengėsi šios atrakcijos išvengti, bet... nutiko kaip visada: „Pirkdami bilietus į Braziliją labai nenorėjome, kad mūsų viešnagės laikas ten sutaptų su karnavalo – tada juk kainos šokteli ir iki penkių kartų! Aišku, radę pigius lėktuvo bilietus šį norą pamiršome. Vėliau tik žiūrime – tai žinoma, kad skrendam per karnavalą... Nenorėdami papuolam. Likimas viską sudėliojo taip, kad tokio reginio nepraleistume.“
Karnavalas L.Bagdžiūnaitei ir Š.Mazalui labai patiko. Tik, anot Lauros, daug kas ten lieka „už kadro“: „Tai, ką mato žiūrovai, tikrai yra labai įspūdinga. Gera nuotaika, samba, figūringos moterys įspūdingais kostiumais... Pasaka. Į visa tai beprotiškai daug investuojama, karnavale dalyvauja nepaprastai daug žmonių. Bet tai, kas lieka „už kadro“, primena Jūros šventę Klaipėdoje – didžiulė minia, visi atsineša alkoholio ir baliavoja iki ryto. Aišku, ir tai yra smagu. Net mes su Šarūnu kartu su visais pašokome.“ O vietinių šokius Laura galėtų tik girti ir girti... „Jiems, matyt, įgimta gerai judėti“, – svarsto.
Visgi įspūdžiai iš Brazilijos karnavalo neprilygsta tiems, kuriuos pora patyrė išvydę Igvasu krioklius. Milžiniškas gamtos stebuklas jungia Braziliją ir Argentiną, stovint prie jų, anot L.Bagdžiūnaitės, žemė iš po kojų slysta.
„Kriokliai didelį įspūdį paliko ne tik todėl, kad man ten pasipiršo. Tai įspūdingas reginys – apie 300 natūraliai susiformavusių milžiniškų, pasakiško grožio krioklių tikrai atima žadą. Žiūri į juos ir galvoji, kad jei netyčia slysteltum, vanduo tave tiesiog prarytų. Stovėdamas supranti, koks menkutis esi, koks trapus tas gyvenimas. Gamta tikrai visagalė“, – svarsto ji.
Jokio tango Argentinoje
Pabuvę Brazilijoje Š.Mazalas ir L.Bagdžiūnaitė pasuko Argentinos link. Čia taip pat praleido porą savaičių, per kurias stengėsi pamatyti kuo daugiau tikrojo vietos gyvenimo.
Sako, čia irgi kitaip, nei daugelis įsivaizduoja, – gatvėse neskamba tango muzika, niekas nejuda šokio ritmu. „Matyt, tango žmonės ten šoka kitose vietose, nei kad mes apsilankėme. Buvo net kiek apmaudu – prieš kelionę lankėme salsos pamokas. Galvojome, keliaudami taip pašoksime pagal Lotynų Amerikos ritmus! Bet neteko, turbūt, nėsyk – tik kartą kažkur gatvėje radome šiokią tokią progą... Sakiau, jau viskas – dabar tikrai pasikraipysime. Tai šiek tiek pasimaivėme“, – pasakoja L.Bagdžiūnaitė.
Nors nei tango, nei salsos nepašoko, lietuviai Argentinoje spėjo pabūti net keliose tradicinėse šventėse. „Jie linksminasi, šoka pagal tokią muziką, kuri man priminė tikrą lietuvišką estradą. Pradžioje keista, bet vis tiek smagu“, – įspūdžiais dalijasi Laura.
O kaip su kitomis argentinietiškomis tradicijomis? „Sakoma, kad lankantis Argentinoje tiesiog būtina paragauti vietinio vyno ir kepsnių. Dėl vyno sutinku – skanus, geresnis nei kitose aplankytose šalyse. Bet kalbant apie kepsnius... Ir Lietuvoje esu ragavusi skanesnių – įspūdžio nepadarė. Galvojome, gal mes prie tokių tiesiog nepratę? Bet ilgainiui pasidavėme – tiek to, gal tų skaniųjų ir nesuradome“, – sako ji.
Labiausiai porai apmaudu, kad neapsilankė Buenos Airėse – buvo visai ne pakeliui... „Atstumai ten – milžiniški. Dažniausiai mes keliaudavome autobusais, naktimis. Ilgai važiuodavome – ir po 12, ir po 14 valandų, kad tik sutaupytume... Aplankyti Buenos Aires buvo tiesiog labai per brangu“, – apgailestauja.
Paragvajaus skurdas
Lygindama Braziliją ir Argentiną Laura sako, kad šios dvi šalys – panašios. Sutampa tradicijos, gyventojai vienodų bruožų. O štai Paragvajus skiriasi: „Kai iš Argentinos atvykome į Paragvajų, tada skirtumą pajautėme iškart – tai labai neturtinga šalis. Toks jausmas, kad ten viskas taip, kaip Lietuvoje buvo prieš 30 metų... Prastai apsirengę, skurdžiai gyvenantys, vargiai besiverčiantys žmonės.“
Sako, turizmas šalyje neklesti. „Prieš atvykdami domėjomės, ką pamatyti Paragvajuje. Tiesą sakant, perskaitėme, kad aplankyti nelabai ir yra ką... Bet jeigu norite pamatyti, kaip iš tiesų gyvenama Pietų Amerikoje, ten nuvažiuoti reikia. Mes pamatėme – patyrėme lengvą šoką“, – reziumuoja.
Ilgai Š.Mazalas ir L.Bagdžiūnaitė Paragvajuje neužsibuvo. Apsistojo pas vietinius, rastus „CouchSurfing“ sistemoje. Pora džiaugiasi, kad žmonės geri, draugiški pasitaikė – papasakojo apie šalies kultūrą, tradiciją, buitį. „O mes sėdim, klausom ir galvojame – kaip gerai, kad gimėme Europoje. Mums gyventi daug paprasčiau“, – tikina Laura.
Žadą atimantis Bolivijos nacionalinis parkas
Iš Paragvajaus L.Bagdžiūnaitė ir Š.Mazalas patraukė Bolivijos link. Sako, čia kaip ir Paragvajuje, – vargas, skurdas, nešvara. „Pradžioje jaučiausi labai keistai, nes visi sutikti žmonės buvo arba be dantų, arba su labai sugedusiais. Ėmėme domėtis. Išsiaiškinome, kad medicininės paslaugos šalyje tiesiog beprotiškai brangios – pasirūpinti savo sveikata žmonės neišgali“, – apgailestauja Laura.
Viešnagės Bolivijoje metu pora sužinojo ir apie kitas šalyje klestinčias problemas: „Šeimos ten augina labai daug vaikų. Nesvarbu, žmogus pagyvenęs ar jaunesnis, visad apsuptas vaikų. Jokios informacijos apie kontracepciją, apsisaugojimą. Matėme net šokiruojančią reklamą: nufotografuota vaikais apsikrovusi mergina, o ant nuotraukos parašyta „pagalvok, ar nori taip gyventi“. Vaikų ten gimsta labai daug, tik jų likimas neaiškus... Vos prieš kelias savaites pagimdžiusios moterys su kūdikiais jau sėdi ir prekiauja turguje – paprasčiausiai nėra kitos išeities, jei nori išgyventi.“
Vis dėlto priešingai nei Paragvajuje, Bolivijoje, anot L.Bagdžiūnaitės, pažiūrėti yra į ką. Kvapą gniaužia nacionalinis šalies parkas, kuriame jiedu praleido net kelias dienas. L.Bagdžiūnaitė pasakoja, kad nors parkui ir skyrė daug laiko, viso vis tiek nespėjo apžiūrėti, anot jos, pamatyti šį gamtos stebuklą tiesiog būtina.
„Leidomės į keturių dienų turą po nacionalinį Bolivijos parką. Jis beprotiškai didelis, dalis parko yra Čilės teritorijoje. Vaizdai šokiruoja: nuo kaimų, kuriuose gyvena dešimt nieko neturinčių žmonių, iki šimtų tūkstančių flamingų viename būryje, įvairių spalvų lagūnų, geizerių. Galiausiai viskas baigiasi neaprėpiamo masto druskų lygumomis. Ten kad ir kur pažvelgtum, matai arba dangų, arba baltą baltą žemę. Nerealu, kaip gamtoje gali susiformuoti tokie dalykai. O kiek tokių dalykų pasaulyje mes dar nesame matę?“ – svarsto ji.
Bolivijoje pora spėjo ir šiokių tokių suvenyrų, į kuprines telpančių, įsigyti – nusipirko megztinių iš lamų vilnos. „Ten jie labai populiarūs – visi turistai su tokiais vaikšto, kiekvienam kampe parduoda. Galvojome, jau mes šitų tai tikrai nepirksime – nebūsime tokie, kaip visi. Bet kai Bolivijoje pasidarė gana šalta, o turguje sutikta moteriškė tuos megztinius labai maloniai siūlė, pasidavėme. Ir visai gerai jie atrodo!“ – juokiasi Laura.
Per brangus Maču Pikču
Paskutinė L.Bagdžiūnaitės ir Š.Mazalo kelionės stotelė – Peru. Daug aplankyti šioje šalyje pora nesuspėjo, bet svarbiausią pamatė: prieš kelionę namo spėjo užsukti į Maču Pikču – Andų kalnuose esančią senovės inkų tvirtovę, kuri buvo atrasta tik 1911-aisiais.
„Lotynų Amerikoje tai – pagrindinė vieta, kurią tiesiog būtinai turi pamatyti. Pagundai neatsispyrėme ir mes, tačiau lūkesčių nepateisino – pasirodė toks išpūstas turistinis reikalas... Aišku, jiems irgi reikia užsidirbti, bet kainos vietoje nežmoniškos. Bandėme skaičiuoti – vienos dienos kelionė abiem atsiėjo apie 300 Eur. Net pavalgyti ten vienam žmogui kainuoja mažiausiai 29 Eur – žmonės daro verslą“, – sako Laura.
Ji neneigia – pažiūrėti ten yra į ką, gražu, bet kelionės metu patyrė ir didesnių įspūdžių: „Abu su Šarūnu nusprendėme, kad daug įspūdingiau ten tiems, kurie išties gerai išmano actekų, majų ir inkų istoriją – žinoti tik tiek, kad griuvėsiai atrasti prieš šimtmetį, negana. Be to, pasigedome autentikos. Kai vaikščiojome po nacionalinį Bolivijos parką, žinojome, kad viskas čia žmogaus nepaliesta, todėl įspūdinga. O Maču Pikču... Tiesiog labai brangi atrakcija. Bet gal mes tiesiog per mažai domimės istorija?“
Pamatę viską, ką norėjo, Laura ir Šarūnas išvyko namo. Žinoma, ne tuščiomis: draugams ir artimiesiems nupirko tradicinių saldainių, gaminamų iš kokos lapų – tų pačių, iš kurių gaminamas kokainas. „Bijojome tokius saldainius vežti per sieną, juolab keliaujant per tiek daug šalių. Bet vietinės bobulytės ramino – sakė, jokių narkotikų iš tokių saldainių nepagaminsi, taigi ir jaudintis nėra ko – galima ramiai krauti į kuprines“, – dabar jau užtikrintai tikina Laura.
Sugrįžo laimingi
L.Bagdžiūnaitė ir Š.Mazalas išskrido žiemą, o namo grįžo sušilus, pavasarį. Abu vieningai sutaria – buvo verta keliauti: pamatė ne tik lig šiol nematytus kraštus, bet ir geriau pažino vienas kitą.
„Sako, kad jei nori pažinti žmogų, reikia išvykti su juo į kelionę. Ir patys aptarėme: mes ryžomės tokiai išvykai, per kurią visko galėjo nutikti – į skirtingas puses buvo galima patraukti. Bet, matyt, mūsų auros labai sutampa – abu labai stengėmės, ir šis projektas pavyko“, – šypsosi Laura.
Sako, gera toje dabar jau regėtoje Pietų Amerikoje, bet Lietuvoje vis tiek geriausia: „Grįžome į Vilnių, sėdime kavinėje, ir Šarūnas klausia – o tu nesijauti dabar labai laiminga? Aišku, kad jaučiuosi. Nes pagaliau esu namie.“