„Ekrane žiūrėti istoriją, kurią aprašiau, ir matyti gyvus personažus, kuriuos pati sukūriau, yra absoliučiai nuostabu“, – entuziazmu trykšta lietuvių kilmės amerikietė rašytoja Ruta ŠEPETYS (50). Visame pasaulyje Lietuvos vardą išgarsinusi Ruta šįkart į Vilnių atvyko ypatinga proga – pristatyti filmo „Tarp pilkų debesų“, sukurto pagal to paties pavadinimo jos knygą.
Pirmąkart su Ruta Šepetys susitikome prieš penkerius metus, kai jos romanas „Tarp pilkų debesų“, pasakojantis istoriją apie lietuvę mergaitę, su šeima ištremtą į Sibirą, buvo neseniai išleistas ir jau pradėjęs savo pergalingą kelionę per pasaulio knygynus. Šįkart važiuodama pasimatyti su Ruta skaičiuoju, ką ji nuveikė per tuos penkerius metus, – ir, pasirodo, vienos rankos pirštų tam neužtenka.
Knyga „Tarp pilkų debesų“ per tą laiką buvo išleista 36 kalbomis 53 pasaulio šalyse, režisierius Marius Markevičius ir prodiuseris Žilvinas Naujokas pagal ją sukūrė filmą, kurio pasaulinė premjera įvyko praėjusį mėnesį Los Andželo kino festivalyje, o dabar atkeliavo ir iki Lietuvos. Antroji ir trečioji Rutos knygos „Nelengvu keliu“ ir „Druska jūrai“, kaip ir pirmoji, tapo tarptautiniais bestseleriais, abi irgi bus ekranizuotos. „Druska jūrai“ autorei pelnė prestižinį Carnegie medalį, o visus kitus apdovanojimus galima skaičiuoti dešimtimis. Ruta ką tik baigė ir ketvirtą knygą, kuri, regis, nė kiek nenusileis pirmosioms trims, o gal jas ir pranoks.
Ruta, argi įmanoma tiek pasiekti per penkerius metus?
Man pačiai tai atrodo stebuklas! Anksčiau net nedrįsau vadintis rašytoja: juk mano specialybė – tarptautiniai finansai, daugiau kaip dvidešimt metų dirbau muzikos versle. Pirmąsias savo knygas rašiau ankstyvais rytais prieš darbą – tik kai jos sulaukė sėkmės, pagaliau ryžausi jį mesti ir tapti rašytoja visu etatu. Bet žinote ką – maniau, rašyti bus lengviau, nei dirbti su roko muzikantais, tačiau nieko panašaus!.. Dabar nuolat esu kelyje: važinėju į pristatymus ir susitikimus su skaitytojais, skraidau į Europą, rašau automobiliuose ir lėktuvuose. Jei susergu, net nespėju dorai pasveikti, nes vėl reikia leistis į kelią.
Galėtumėte keliauti rečiau?
Bet jei mane kviečia, pavyzdžiui, į Pietų Korėją papasakoti Lietuvos istorijos – kaip galiu atsisakyti? Arba mandagiai siūlo: „Gal galėtumėte atvykti į NATO būstinę pristatyti savo filmo?“ Žinoma, galėčiau. Praėjusią savaitę Briuselyje pristatėme jį NATO delegacijoms: buvau tikra, kad tie žmonės yra girdėję apie lietuvių trėmimus į Sibirą, o pasirodo – ne!.. Taigi aš tiesiog privalau vykti į skirtingas pasaulio vietas pasakoti tos istorijos. Beje, ir pati gaunu naudos: pakeliui sutinku įdomių žmonių ir išklausau galybę įdomių pasakojimų. Šiuo metu galvoje turiu minčių gal 23 romanams – mirštu, kaip noriu juos parašyti. Jei tik užteks laiko...
Istorija – jūsų aistra? Bet argi istorijoje dar yra likę įdomių temų, kurios nebūtų visuotinai aptartos ir nurašytos, – tokių kaip laivo „Wilhelm Gustloff“ tragedija, kurią aprašėte knygoje „Druska jūrai“?
Yra! Žinau keletą labai stiprių istorijų, kurios dar niekur nepasakotos, ir tai mane įkvepia. Sunku pasakyti, kodėl vienos istorijos masiškai išplinta, o kitos lieka užmarštyje. Kodėl mes viską žinome apie „Titaniką“, bet retas buvome girdėjęs apie „Gustloffą“, nors pastarajame nuskendo kur kas daugiau žmonių? Spėlioju: gal dėl to, kad „Titanikas“ atspindėjo prabangą, turtą, pasiturinčius žmones, o tai visada intriguoja. Turbūt tai skamba patraukliau nei sušalę ir apskurę karo pabėgėliai.
O gal visus laurus už „Titaniko“ populiarinimą reikėtų atiduoti Jamesui Cameronui? Jei ne jo filmas, gal ir apie tą laivą nebūtume tiek girdėję.
Ko gero. Mano knyga apie „Wilhelm Gustloff“ sudomino kino kompaniją „Universal Pictures“, jau turime viską – scenarijų, prodiuserį, kino studiją, tačiau vis dar nerandame režisieriaus. Matyt, kiekvienas išsigąsta: „Argi aš pranoksiu Cameroną? Tai gal neverta nė bandyti?..“ Pati labiausiai džiaugčiausi, jei tą filmą režisuotų Marius Markevičius. Apskritai norėčiau, kad jis režisuotų visus filmus pagal mano knygas, nes jis – tikras deimantas: labai kūrybingas, vyriškas, bet kartu – jautrus. Jei būtumėte jį mačiusi kino aikštelėje... Filme „Tarp pilkų debesų“ yra scena, kai pagyvenę žmonės šiurkščiai stumiami į vagonus, – tai jis labiau rūpinosi tais žmonėmis negu filmu. Kaip vadybininkė, daug metų dirbusi muzikos versle ir šiek tiek – Holivude, galiu patvirtinti: kiti režisieriai taip nesielgia. Dažniau išgirsi: „Senukas nugriuvo? Tiek to, atsikels, – ar viską nufilmavote?..“ O Marius prieš tuos senukus ropinėjo keliais. Tokio žmogiškumo pramogų versle taip maža...
Kaip apskritai atsirado tas filmas?
Aš turiu filmų agentą, kuris skaito mano knygas ir ieško kino režisierių. Juostai „Tarp pilkų debesų“ Los Andžele jis surado du režisierius: buvau sužavėta, nes tai buvo žymūs žmonės. Tačiau kai susėdau su jais pasikalbėti, suvokiau, kad jie visiškai nesuprato temos. Vienas vietoj „Baltijos šalių“ nuolat kartojo „Balkanų šalys“: jam net nerūpėjo, kur tai yra... Jaučiausi sutrikusi, bet sykį nuėjau į lietuvių bendruomenės renginį Los Andžele ir kažkas mane supažindino su Mariaus mama. Kiti tėvai mėgsta girti savo vaikus, o ji buvo kukli.
„Marius – labai geras vaikinas“, – pasakė man. Paskui jis man parašė, mes pasikalbėjome telefonu – ir aš jau žinojau, kad radau savo režisierių. Jo giminės istorija panaši į manąją: tėvai spėjo pabėgti iš Lietuvos, o giminės buvo ištremti į Sibirą. Be to, mes abu – Amerikos lietuviai, siekiantys, kad kuo daugiau žmonių sužinotų apie Lietuvą. Marius surado prodiuserį Žilviną Naujoką, dirbusį filme „Tadas Blinda. Pradžia“, nutarė filmuoti juostą Lietuvoje, bet pakviesti užsienio aktorius. Kiti režisieriai neįtraukia rašytojų į kūrybos procesą, o jis manęs vis klausinėjo: „Ką jūs apie tai manote?“ Knygoje norėjau labiau gilintis į brutalumą, nežmonišką elgesį su žmonėmis, bet leidėjas nesutiko. O filmas tyrinėja istoriją kur kas giliau, todėl jis man patinka labiau nei knyga. Kai amerikiečiai žiūri šį filmą, galvoja: „O Dieve, aš to neištversiu.“ O kai jį žiūri lietuviai, galvoja: „Iš tiesų viskas buvo kur kas blogiau.“ Taip ir pasakė Prezidentė Dalia Grybauskaitė, kai žiūrėjo filmą Amerikos Kapitolijuje su Kongreso nariais.
Ar kada nors sulaukėte priekaištų, kad, būdama amerikietė, negalite tiksliai žinoti tremtinių istorijos?
O taip – daug kartų. „Kas ji tokia, kad drįsta apie tai rašyti“, – murmėjo daugelis. Jiems kliūva ir tai, kad aš nekalbu lietuviškai: jei tu nekalbi tos šalies kalba, kaip gali suprasti jos sielą? Sulaukiau ir kritiškos pastabos apie knygą „Tarp pilkų debesų“: „Tai nėra literatūra.“ Šią pastabą suprantu ir priimu, nes Lietuva turi daug puikių rašytojų, kuriančių aukščiausio lygio literatūrą.
Bet ji kažkodėl neišplinta po visą pasaulį...
Gal būtent dėl to, kad yra aukšto lygio ir reikalauja labai išsilavinusio skaitytojo. Mano senelis buvo filosofas, jis irgi rašė aukštu lygiu – išleido knygas „Reliatyvumo teorijos kritika“ ir „Žmogiškumo evoliucija“, ir nedaug skaitytojų įstengė tai skaityti. O mano knyga yra komercinė, meinstryminė.
Ji išleista 36 kalbomis 53 pasaulio šalyse. Įdomu – ar ji buvo išleista ir Rusijoje?
Ne. Sulaukėme pasiūlymo iš vienos leidyklos, bet Lietuvos ambasada mus įspėjo, kad su tuo leidėju nereikia prasidėti. Žinau, kad Rusijoje veikia fondas, kuris gilinasi į trėmimų istoriją, – juk daugelis rusų irgi nukentėjo nuo tremties. Galbūt panašūs fondai susigundys išleisti mano knygą. Be to, knygos leidėjas Izraelyje jau planuoja rusišką jos leidimą. Norėčiau, kad rusai ją paskaitytų. Galbūt jie su kuo nors nesutiktų, bet aš prie to jau pripratau – į knygos pristatymus iki šiol ateina žmonių, kurie tvirtina, kad jokių trėmimų į Sibirą nebuvo ir aš viską išgalvojau.
Jums patiko aktoriai, įkūniję jūsų personažus?
Marius įtraukė mane į atrankos procesą. Kai kurie aktoriai buvo labai žinomi, vaidinę serialuose „Šerlokas“, „Dauntono abatija“ ir kituose. Marius atsiųsdavo vaizdo įrašų: „Štai, radau, ko ieškojau.“ Pasižiūrėjusi nustebdavau: „Tu tikrai taip manai?..“ O paskui įsitikindavau, kad jis buvo teisus. Jis siųsdavo man nuotraukas iš filmavimų. Žiemą jie patyrė daug streso, nes nebuvo sniego, o pavasarį atvažiavau pati: buvo neįtikėtina savo akimis stebėti istoriją, kurią pati parašiau. Dar vienas neįtikėtinas dalykas nutiko su garso takeliu. Prisiminiau, kad dainininko Bobo Dylano seneliai kilę iš Lietuvos: turėjau jo vadybininko kontaktus, taigi kreipiausi ir paprašiau jo skirti savo dainą filmui. Ir jis sutiko! Bobas tik norėjo, kad jo dainą atliktų lietuvė moteris – jo motinos garbei. Taigi dainą atliko GJan, ir tai buvo dar vienas iš stebuklų, nutikusių per šio filmo istoriją.
Ruta, kaip jūs dabar gyvenate, kaip atrodo jūsų įprastos dienos?
Gyvenu gana įtemptu ritmu – ne tik dėl to, kad daug rašau, bet ir dėl šeimyninių rūpesčių. Netekau mamos, tai įvyko labai greitai: jai diagnozavo vėžį, o jau po dviejų mėnesių ji mirė. Tėvai kartu nugyveno daugiau kaip šešiasdešimt metų, tai buvo tradicinė senamadiška santuoka: namai, buitis, valgio ruoša gulė ant mamos pečių. Tėtis visada turėjo verslą, išėjo į pensiją tik pernai. Ir staiga liko vienas... Mano sesuo ir brolis gyvena kitose valstijose, tad aš daugiausia jam padedu.
Visose savo knygose pasakoju apie sielvartą, bet – kaip keista – pati iki šiol nebuvau jo patyrusi. O dabar patyriau, ir daug kas pasikeitė. Iki šiol galėdavau gana ramiai diskutuoti apie mirtį, o dabar tai tapo gerokai sunkiau. Jaučiuosi taip, tarsi likimas būtų iš manęs pasišaipęs: „Ak, vadinasi, tu stipri? Nagi, pažiūrėkime...“ Aštriausiai tai pajutau tuomet, kai mirus mamai turėjau vykti pristatyti knygos į Teksasą. „Nežinau, ar sugebėsiu“, – dvejojau, bet šeima mane padrąsino. Nuvykau ten, atsistojau ant scenos – ir man buvo užduotas pirmasis klausimas: „Papasakokite apie epizodą, kuriame miršta herojės mama.“ Argi ne likimo pirštas?.. Nemanau, kad mamos mirtis pakeitė mano, kaip rašytojos, braižą, bet tikrai tapau daug jautresnė.
Ką jūs atsakėte tam skaitytojui?
Neprisipažinau, kad mano pačios mama ką tik mirė, tik paaiškinau, kad rašyti tą epizodą buvo labai sunku – pasilikau jį pabaigai. Motina knygoje labai panaši į manąją, todėl aprašydama jos mirties sceną jaučiausi taip, lyg ją žudyčiau. Žinoma, scenoje apsiverkiau – žmonės pamanė, kad verkiu tik dėl to, jog apskritai esu jautri, bet šįkart tai buvo kas kita...
Gal būtent todėl skaitytojai taip vertina jūsų knygas – nes sugebate paliesti jų širdis?
Skaitytojai labiausiai mėgsta „Nelengvu keliu“, nes ji šviesiausia iš mano knygų. Komerciškai sėkmingiausia „Druska jūrai“: jau parduota daugiau kaip milijonas egzempliorių, ji apdovanota Carnegie medaliu. Ją rašant reikėjo atlikti daug tyrimų: aplankiau šešias šalis, dariau daugybę interviu su išgyvenusiais laivo katastrofą žmonėmis, liudininkais, narais. Jaučiu, kad su kiekviena istorija neriu vis giliau. Naujausios mano knygos veiksmas vyksta Ispanijoje diktatoriaus Franko valdymo metais.
Tyrimus šiai knygai dariau septynerius metus. 2011-aisiais leidėjas man atsiuntė straipsnį iš „The New York Times“: jame buvo pasakojama apie tai, kad 300 tūkstančių kūdikių pavogta iš Ispanijos šeimų, kurios nepakluso diktatoriaus politikai. Kūdikiai buvo atiduodami arba parduodami fašistų šeimoms, tai vyko nuo 1939-ųjų iki 1978-ųjų. Ir aš nusprendžiau parašyti knygą apie pavogtus vaikus! Ką tik ją baigiau – vis dar negaliu tuo patikėti...
Turėtumėte būti labai turtinga moteris!
Ir esu – savo emocijomis ir patirtimi. Finansiškai, deja, nesu tokia turtinga. Įsivaizduokite: kai Lietuvoje parduodama mano knyga, dalis atitenka agentui, dalis – leidyklai „Alma literra“, dalis – „Penguin“ leidyklai Niujorke. Ir galiausiai mane pasiekia...
Maždaug du centai?
Beveik atspėjote – pusketvirto, taigi tai nėra dideli pinigai. Dar uždirbu iš kelionių, susitikimų ir knygų pristatymų – tai paaiškina, kodėl tiek daug keliauju. Išleidusi tris knygas, jau galiu gyventi visai neblogai. Tiesa, mudu su vyru nenusipirkome rūmų ar sportinio automobilio, atvirkščiai – pardavėme savo namą ir įsikraustėme į gerokai mažesnį. Vadiname jį namuku medyje, nes aplink auga daug medžių, – toji aplinka mane labai įkvepia. Mano vyras Michaelas jau daug metų dirba sistemų architektu bendrovėje „Caterpillar“, jis yra mano geriausias draugas, tvirtybės garantas, mano rūpestingas ir saugus užnugaris – todėl galiu sau leisti ramiai rašyti knygas.