Ką, tu niekada nevalgei kraujinių vėdarų?! Iš nuostabos išpučiu akis į kolegę, lyg bandydama įžvelgti, ar šis nuostolis kaip nors atsispindi ir jos išvaizdoje. O cibulynės ragavai, o spirgynės, ubagynės? Ne?! Kastinio? Na va, nors tiek. Man, žemaitei, šiuose patiekaluose telpa ir vaikystės prisiminimai, ir šeimos šventės, jie sušmėžuoja kažkur pakaušyje ir tuomet, kai mamai telefonu sakau: „Jau noriu namo.“
Anksčiau kiekvienos moters garbės reikalas buvo išmokti gaminti taip, kaip tai darė jos mama, svečiams stalą nuklojant baltomis mišrainėmis, silke pataluos, mėsos vyniotiniais bei cepelinais.
Prisipažinsiu, niekada nesu virusi cepelinų, niekada ir nenorėjau jų virti. Užtat vaikystėje, žiūrėdama „Draugus“, svajojau išmokti valgyti pagaliukais ir į namus užsisakyti picos. Be proto savimi didžiavausi suvyniojusi pirmąjį sušį ir iš orkaitės ištraukusi lazaniją. Tai buvo neatrastas pasaulis, maistas, kurį gražūs ir įtakingi valgo televizoriuje, o daug keliaujantys parsiveža nuotraukose.
Maistas jau seniai nustojo reprezentuoti tai, iš kur esame. Jo vaidmuo – parodyti tai, kuo norime būti.
Atgavus nepriklausomybę visi skubėjo į „McDonald’s“. Tiesa, kai kurie prieš šiuos „šeimos restoranus“ ir piketavo, teigdami, kad jie supūdys mūsų kultūrą kaip kolorado vabalai – bulves. Po greito maisto buvo „Čili“ karaliavimas, kurio tinkluose galėjai rinktis, kas esi: kaimietis, kinietis ar amerikietis.
Visi tapo jei ne veganais, tai bent vegetarais, ir toliau sėkmingai avinčiais odinius batus.
Vėliau, su „In Vino“, prasidėjo vyninių bumas ir kiekvienas save gerbiantis lietuvis turėjo užsirašyti į someljė kursus, kad nustotų pirkti butelius su palinkusiu kakliuku ar tabaluojančiu angeliuku.
Po vyno visiems užsinorėjo sušių ir steiko, o po jo, ėmus kankinti sąžinei, visi tapo jei ne veganais, tai bent vegetarais, ir toliau sėkmingai avinčiais odinius batus, nes lietuviškam skrandžiui daržovės gal ir neprošal, bet sportbatukai mūsų klimatui – nelabai.
Dabar visi šeštadieniais eina burgerio, sekmadieniais – brunch’o, o visą likusią savaitę geria žaliuosius kokteilius ir socialiniuose tinklapiuose pozuoja juos prisidėję prie veido, su pirmąkart išpažinties einančių septynmečių hashtag’ais – #buvaublogamergaite ir #noriuatsiprasytikuno.
Aš nieko nebandau pašiepti. Daugelis norime būti pažangūs ir madingi, o maistas tikrai yra mada. Instagrame daug gražiau nei vėdarai ar karka žiūrisi graikiškas jogurtas ir vaisiai. Be to, kuris mūsų jau taip noriai atsiduotų visuomenės teismui dėl suvartotų kalorijų? Postinti kumpio neskubėčiau, o va kumpio ledai, pagaminti molekulinėje virtuvėje, – jau visai kas kita. Postinu ir didžiuojuos, kaip mano trejų metų dukterėčia, prašydama liofelizuotos braškės.
Maistas mus verčia stresuoti. Pasirinkimas didelis, spaudimas pasirinkti teisingai – taip pat. Ką valgo tavo vaikai, kaip maitiniesi pats, kur perki, ką perki, gamini ar valgai restoranuose – norime to ar ne, žmonės teisia tiek mūsų pirkinių krepšelio, tiek lėkštės turinį.
Visi dabar – maisto kritikai: anksčiau išsiliedavę ant krepšinio, dabar vertina restoranus ir šefus. Pastarieji jau seniai tapo raudono kilimo žvaigždėmis, gyvenimo būdo ikonomis. Atsilaužkite šakelę ant palangės augančio rozmarino, iš TV ekrano ragina virtuvės guru ir tu supranti, kad nei tu, nei tavo palangė dar niekada nesijautė tokie nevisaverčiai.
Ar perki laimingų vištų kiaušinius, ar tavo pomidorai užauginti skambant klasikinei muzikai?
Maistas reprezentuoja ir mūsų politines pažiūras, pagal jį vertinama ir moralė. Ar perki laimingų vištų kiaušinius, ar tavo pomidorai užauginti skambant klasikinei muzikai, ar tavo sūris spaustas grublėtų ūkininko rankų?
Nors puikiai suvokiame, kad, Žemės populiacijai augant tokiais tempais ir gyventojams masiškai keliantis į miestus, be industrinių ūkių neišsiversime, jaučiamės lengvai pakylėti, kai į savo drobinį pirkinių krepšį dedame į lengvai suyrančius maišelius supakuotus ekologiškus burokėlius, – danguje užsidėjome porą pliusiukų už planetos išsaugojimą.
Taip, triukšmo dėl maisto yra labai daug. Jis visur. Net ten, kur nėra interneto. Galiu tik tyliai pasidžiaugti, kad, sekę paskui veganiškos duonelės trupinius ir svaigę nuo jogų arbatų, pamažu pradedame vertinti tai, kas esame: didžiuojamės turguje pirktais lašiniais ar savo pačių užaugintais svogūnais.
Paeksperimentavę, vis dažniau atsiverčiame mamų receptus, vis dažniau gaminame patys. Ir nors gaminame tikrai geriau, įmantrūs receptai tampa vis mažiau svarbūs, džiaugiamės ne tuo, kad valgome madingai, bet imame vertinti maisto dovanojamą bendravimą. Vis dažniau kviečiamės vakarienės draugus, o po kelių taurių sutartinai didžiuojamės, jog virtuvinio stalo neiškeitėme į brangų restoraną, – didžiuojamės taip, lyg mes būtume išradę valgymą namie.
Senos tradicijos tampa naujausiomis mados tendencijomis.
Viskas, ko reikia skaniam maistui ir gyvenimui, – tai meilė, druska ir pipirai.
Prieš keletą savaičių mano Povilui grįžtant iš komandiruotės Niujorke paklausiau, ko jis nusileidęs norės vakarienei.
Pomidorų su grietine ir svogūnais, atsakė iš pasaulio virtuvių sostinės parvykstantis vyras, ir aš supratau, kad mano babytė vis dėlto buvo teisi: galime žavėtis šafranu ir vanile, bet ilgainiui ir jie pakyri, nes viskas, ko reikia skaniam maistui ir gyvenimui, – tai meilė, druska ir pipirai.