Režisierė Giedrė Žickytė – apie „Scanoramą“: „Programa – tikras delikatesas“

Giedrė Žickytė Niujorke / Jūratės Veceraitės nuotr.
Autorius: Monika Urbonaitė
Publikuota: 2018-11-14 15:10
Režisierė Giedrė Žickytė kiną myli taip stipriai, jog iš tiesų dažnai kremtasi neturinti pakankamai laiko išeiti „kino atostogų“: „Vis svajoju, gal kitais metais pavyks“, – šypsosi režisierė. Nepaisant įtempto grafiko, ji sako šiais metais būtinai apsilankysianti „Scanoramos“ kino forume, kadangi programa išties rinktinė.

Kino festivaliuose lankotės dažnai, tikriausiai tai svarbi jūsų gyvenimo dalis.

Taip, žinoma. Žiūrėti kino filmą dideliame ekrane, tamsioje salėje yra vienas didžiausių malonumų. Daug keliauju po tarptautinius festivalius su savo darbais, ir ten, pasinaudodama proga, stengiuosi nepraleisti ir rodomų filmų. Kino filmų žiūrėjimo patirtis festivaliuose yra ypatinga – dėl atmosferos, galimybės susitikti su kūrėjais, suinteresuotos auditorijos, bendrystės ir kažkokios pakylėtos, prisodrintos meilės ir dėmesio kinui nuotaikos. Stengiuosi nepraleisti tiek naujausių filmų, tiek retrospektyvų.

„Scanoramos“ filmų festivalyje jau turite nusižiūrėjusi keletą filmų, kuriuos vertėtų pamatyti?

Žinoma. Deja, norus apriboja galimybės. Šiuo metu labai įtemptas darbinis ir kelionių laikas. Svajoju, gal kitais metais pagaliau pavyks pasiimti „kino atostogas” ir aplankyti kuo daugiau filmų. Nes kaip ir visada – programa rinktinė, tikras delikatesas. Kai kuriuos iš filmų jau teko matyti kituose festivaliuose – iš jų ypatingai rekomenduočiau žinomo kino režisieriaus Sergejaus Loznitsos dokumentinį filmą „Procesas” (beje, montuotą lietuvio Danieliaus Kokanauskio) apie Stalino laikų teismo sufabrikuotą bylą dėl sąmokslo prieš tarybų valdžią, kur kaltinamieji verčiami prisipažinti padarius išgalvotus nusikaltimus. Žiūrint filmą, ima krėsti šiurpas – ir kaltinamieji, ir prokurorai, ir mirties nuosprendžius aplodismentais lydinti minia – visa tai iš tikrųjų vyko. Ekrane rodoma reali autentiška medžiaga, nufilmuota 1930 metais. Tai – tarsi kelionė laiku į Stalino laikų siaubą.

Giedrė Žickytė  / Gretos Skaraitienės nuotr.
Giedrė Žickytė / Gretos Skaraitienės nuotr.

Galite išvardyti kelis, palikusius didžiausią įspūdį?

Neskirstau filmų pagal žanrus. Man prie širdies tiesiog tikras ir geras kinas.

Labai sunku išrinkti favoritus, kai norisi daug paminėti. Todėl apsiribosiu vienu, trumpu, bet, man vienu tobuliausiu kino kūriniu – tai latvių režsieriaus Herzo Franko 1978 m. dokumentinis filmas „Ten Minutes Older”. Jis trunka vos dešimt minučių ir visą tą laiką matome tik vaiko, žiūrinčio lėlių teatro spektaklį veidą. Ir per tas dešimt minučių išgyveni plačiausią vaiko jausmų istorijos amplitudę. Ne veltui šis filmas, praėjus keliems dešimtmečiams, įkvėpė visą meistrų žvaigždyną – Wim Wenders, Jim Jarmush, Spike Lee, Werner Hercog, Bernardo Bertolucci, Mike Figgis, Jean-Luc Godard ir kitus sukurti projektą pavadinimu „Ten Minutes Older:The Trumpet and The Cello” , kurio filmų premjeros įvyko Kanų ir Venecijos kino festivaliuose.

Vilniuje kino teatrų pasirinkimas gausus. Turite savo favoritą?

Kuo daugiau vietų, kur galima pamatyti kiną, tuo geriau.

Giedrė Žickytė / Alan Kurc nuotrauka
Giedrė Žickytė / Alan Kurc nuotrauka

Kinas – jūsų profesija. Prie kokių projektų praėjusiais metais praleidote daugiausiai laiko?

Šiuo metu dirbu prie dokumentinio filmo „Šuolis”. Filmas nukelia į 1970-ųjų lapkritį, Atlanto vandenyną. Lietuvis jūreivis Simas Kudirka iš Sovietų Sąjungos žvejybinio laivo „Tarybų Lietuva“ peršoka į Amerikos pakrančių apsaugos katerį „Vigilant”, pasiprašo politinio prieglobsčio, bet yra grąžinamas atgal. Taip prasideda neįtikėtina istorija apie įkalinimą, atradimą, šlovę ir laisvę. Filmavome Amerikoje, realiame JAV pakrančių apsaugos laive, kur viskas vyko, daug keliavome kartu su mūsų pagrindiniu filmo herojum Simu, ir ne tik – pas mus nusifilmavo net buvęs JAV valstybės sektretorius Henry Kissinger. Apie viską daugiau papasakosiu kitais metais, kai pasirodys filmas.

Kaip manote, teisingiausias vertintojas žiūrovas ar savo profesiją išmanantis kino kritikas?

Kino menui kino kritinė mintis, o ypač profesionalios argumentuotos diskusijos, yra būtina. Filmo kasai užtenka ir žiūrovo vertinimo. Mano svajonė būtų, kad kino menas ir istorija būtų dėstomi mokyklose, kad vaikai nuo mažų dienų lavintų skonį, plėstų akiratį, išmoktų žiūrėti kino kūrinį. Juk kuo daugiau supranti, tuo didesnį malonumą gali patirti daugiau pažindamas ir suprasdamas.  

Europos šalių kino forumas „Scanorama“ vyks lapkričio 9–26 dienomis, Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje ir Šiauliuose.

Naujausi straipsniai