Premjerą pristatantis Oskaras Koršunovas: „Mokykla dažnai tampa koncentracijos stovykla“

Autorius: Žmonės.lt
Publikuota: 2016-01-22 13:12
„Tai gali tapti branduoline meilės bomba, galinčia sprogti taip, jog išlėks visi saugikliai bei nesuveiks joks gyvybės instinktas“, - tokiomis nuotaikomis pastarosiomis dienomis gyvena režisierius Oskaras Koršunovas.

Jau šį pirmadienį, sausio 25 d., kartu su aktoriumi Dariumi Meškausku bei savo mokiniais O.Koršunovas pristatys premjerą pagal skandalingiausios britų dramaturgės Saros Kane pjesę „Apvalytieji“.

Kodėl paties rankose po nemažos pertraukos vėl atsidūrė Saros Kane pjesė „Apvalytieji“?

Tarsi norisi savęs paklausti, ar S.Kane aktuali šiandien? Manau, ji yra ne tik už gėrio ir blogio, bet ir už aktualumo bei neaktualumo ribų, todėl kvaila ją vertinti moraliniais, aktualumo ar mados aspektais. Yra nedaug  tokių reiškinių: Antonino Artaud požiūris į teatrą, kai kurie režisieriaus Romeo Castellucci pastatymai, Marius von Mayenburgo pjesės „Ugnies veido“ fenomenas bei S.Kane kūryba. Jos kūryba savo bekompromisiškumu, radikalumu priartėja prie Antikinės tragedijos branduolio. Kaip žinia, Antikinė tragedija nepraranda savo aktualumo iki šiol.

Repetuojant „Apvalytuosius“ jaučiatės labiau režisierius, kolega ar mokytojas?

Aš ir mano kartos aktoriai pirmaisiais modernios dramos pastatymais kiek aplenkėme laiką. Šie revoliucijos vaikai, kaip aš juos vadinu, bei jų kuriamas spektaklis rezonuoja su tuo, kas yra visuomenėje. Būrys jaunų žmonių atsineša savo požiūrį ir jis yra kitoks negu buvo mūsų. „Apvalytieji“ yra jų pasirinkimas ir jų spektaklis. Jie itin daug dirbo savarankiškai.

Nesinorėjo keisti jų intencijų – norėjosi jas tik stiprinti. Negalėjau nepaisyti jų noro imtis tokios radikalios dramaturgijos, tačiau negalėjau sau leisti neatsakingai juos vesti iki „Apvalytųjų“ skaistyklos epicentro. Radome daug temų, apie kurias reikėjo kalbėti.

Pjesėje paliestos destruktyvaus maksimalizmo bei suicidinės temos negali būti gvildenamos tiesmukai – reikėjo suvokti, kodėl dramaturgė renkasi tokius ribinius išgyvenimo momentus bei taip radikaliai suvokia kūniškumo ir sielos neatsiejamumą.

Dmitrijaus Matvejevo nuotr.
Dmitrijaus Matvejevo nuotr.

Tinkerio vaidmenį kuria aktorius Darius Meškauskas, vienas jaunosios kartos aktorių mokytojų, dirbantis su jais ketvirti metai. Toks sprendimas gimė tarsi spontaniškai, vienos naktinės repeticijos metu. Kodėl būtent jis šiame vaidmenyje?

D.Meškausko buvimas „Apvalytuose“ tikslu ir pačios  pjesės atžvilgiu. Čia vienas mįslingiausių veikėjų yra ne tik Greis, bet ir Tinkeris. Reikia sau atsakyti į klausimą, kas visgi yra tas Tinkeris? Mokslininkas, tiriantis, kurioje žmogaus kūno dalyje yra meilė ar sadistas? Jis nukerta ranką, liežuvį, išima širdį ir žiūri, ar žmogus gali toliau mylėti. Vienas veikėjų sako, jog Tinkeris gali atimti gyvybę, tačiau neduoti mirties. Kas jis? Demiurgas, kuriantis savo frankenšteinus?

Man atrodo, jog Tinkeris yra mokytojas. O kas yra tie mokytojai? Tai visi, pradedant tėvu ir baigiant visuomene, sutvarkyta pagal tam tikrą hierarchinį principą, kuomet vyresnieji moko jaunesniuosius kaip reikia gyventi.

Dažnai nuo pat ankstyvų dienų mokymas grindžiamas laisvės apribojimu. S.Kane visa tai sutelkė į Tinkerį kaip į visuotinį auklėtoją. Ji pati spektaklio erdvę įvardija kaip universitetą, tačiau po brūkšnelio prideda, jog tai – koncentracijos stovykla. Toks jos požiūris į mokyklą. Savo mokyklas irgi prisimenu kaip tam tikras koncentracijos stovyklas. Ypač sovietmečiu.

Tinkerį irgi galima traktuoti įvairiai. Viena versijų – dieviškoji rūstybė, besireiškianti būtent per Tinkerį, šiuolaikiška religinė inkvizicija. Juolab, jog pačios S.Kane ir dievo santykis buvo sudėtingas. Ji augo auklėjama griežto bei itin religingo tėvo, todėl nieko keisto, jog dalis tėvo savybių atsidūrė Tinkerio paveiksle.

 

Kita vertus, teatro kritikas, labiausiai suniokojęs jos pirmus pjesių pastatymus, buvo Jackas Tinkeris. Tad šis personažas yra tam tikras lydinys iš kritiko, tėvo, griežtojo dievo ir Saros psichiatro, užėmusio itin svarbią vietą jos gyvenime.

Itin svarbu, jog Tinkerį vaidinantis aktorius pakeltų šio vaidmens svorį. Žinoma, tai turi būti kitos kartos žmogus – vienas iš tos auklėtojų bei mokytojų kartos. Manau, labai prasminga, jog būtent D.Meškauskas vaidina Tinkerį. Jis yra jų mokytojas, su jais dirbęs žymiai daugiau nei aš bei esantis ženkliai arčiau jų. Kaip ir kiekvienas mokytojas, D.Meškauskas jiems labai daug davė, bet tuo pačiu daug ir atėmė.

Nuo pat pradžių mums buvo svarbu, jog šie jauni aktoriai dar būdami studentai vaidintų kartu su profesionaliais aktoriais. Tai jau įvyko tokiuose spektakliuose, kaip „Kankinys“, „Romeo ir Džuljeta“ bei „Jelizaveta Bam“.

Dmitrijaus Matvejevo nuotr.
Dmitrijaus Matvejevo nuotr.

Kas slypi po tomis atstumtųjų istorijomis? Juk neatsargaus žiūrovo žvilgsnyje tai gali atrodyti tik incesto, homoseksualumo, sadizmo bei narkomanijos istorijos.

Spektaklis gana poetiškas ir metaforiškas, nors gal daug kam pasirodys baisus.

S.Kane šią pjesę rašė būdama įsimylėjusi. Joje labai daug meilės, tačiau į ją žvelgiama be jokios manipuliacijos. Lyg Bulgakovo „Meistre ir Margaritoje“, kur meilė ištinka kaip žudikas, tykantis su durklu už kampo. „Apvalytųjų“ autorė meilę taip pat suvokia kaip ištinkančią katastrofą. Beje, egzistuoja gana keistas ryšys tarp šių dviejų kūrinių. „Meistro ir Margaritos“ gimimą iš dalies paskatino kritikai.

Su tuo susijęs netgi mano pastatymas – jau buvome pastatę nemažai šiuolaikinės dramaturgijos bei susilaukę nemažai kritikos, tad vienas esminių romane nesuprasto bei pasmerkto menininko tema buvo artima ir mums. „Apvalytieji“ irgi su tuo susiję – neveltui Tinkeris gavo vieno iš griežčiausiai pasisakiusių kritikų pavardę.

Rašyti „Apvalytuosius“ S.Kane pastūmėjo Rolando Barthes‘o frazė „būti įsimylėjus – tai lyg būti Aušvice“. Nei S.Kane, nei Barthes‘as negalvojo, jog Aušvicas yra kaip įsimylėjimas – jie turėjo omenyje tai, jog įsimylėjimas yra kaip Aušvicas. Net neabejoju, jog jie abu puikiai supranta, kas yra Aušvicas ir nei kiek jo neromantizuoja. Tai nėra lengvabūdiškas požiūris į Aušvicą – tai iš esmės kitoks požiūris į meilę. Juk būtent šiuo žodžiu dažniausiai manipuliuojama siekiant sau naudos, nors Šventame rašte ir parašyta, jog meilė yra tai, kas neieško savo naudos.

S.Kane neria į pačią meilės esmę, kur ji tampa nebe dvasinio ar turtinio kapitalo didinimu, o kažkuo stipresniu netgi už gyvybės instinktą.

Spektaklis gana poetiškas ir metaforiškas, nors gal daug kam pasirodys baisus. Jame daug savotiško grožio, ateinančio iš pačios S.Kane asmenybės. Paliestos ribinės temos, tačiau nevengiant švaros ir poezijos. Pirmieji S. Kane pjesių pastatymai, buvę gana tiesmuki ir žiaurūs, kiek sugadino jos įvaizdį. Jie nesąveikavo su jos poetikos gelme. Pastatyti jos kūrinius pažodžiui neįmanoma ir, ko gero, nereikia.

Kalbame ne apie pamišusią Greis, o apie pačią S.Kane. Juk neveltui britai šaukė „Pamišusi Sarah Kane“, o spauda klykavo, jog čia reikia ne kritiko, o psichiatro. Kalbama netgi ne apie pamišusią merginą, o apie mus pačius ir apie tai, kas gyvena kažkur giliai mumyse. Kaip tai pavadinti, aš nežinau. Galbūt branduoline meilės bomba, galinčia sprogti taip, jog išlėks visi saugikliai bei nesuveiks joks gyvybės instinktas?

Dmitrijaus Matvejevo nuotr.
Dmitrijaus Matvejevo nuotr.

Ar galima teigti, jog statant „Jelizavetą Bam“ juos labiau pažinote kaip aktorius, o statant „Apvalytuosius“ – kaip žmones?

Statant „Apvalytuosius“ mes tiesiog daug kalbėjomės. Daniilas Charmsas ir „Jelizaveta Bam“ yra ne jų kartos medžiaga. Tai buvo lyg kūrybinis manifestas, pažymėjęs mano kūrybos 25-metį, kuriame dalyvavo ir jie. Labai norėjau, jog šie jauni aktoriai prisiliestų prie Charmso kūrybos, prie jo paradokso.

 

„Apvalytieji“ yra ta medžiaga, kurią jie patys pasirinko. Čia juos labiausiai pažinau. Tiesa pasakius, tų ketverių metų nepakanka juos pažinti – gilesnė pažintis tik prasideda dabar, jiems jau tampant aktoriais. Pirmieji metai buvo tik ruošimasis tai pažinčiai.

Minėjote, jog jūsų kartai tokia dramaturgija buvo viena, šiems revoliucijos vaikams – kardinaliai kita. Kuo šie vaikai kitokie negu jūs buvote „Roberto Zucco“ ar „Shopping and Fucking“ laikais?

Šį OKT/Vilniaus miesto teatro sezoną pavadinau revoliucijos vaikų sezonu. Terminą pasiskolinau iš lenkų teatralų, kurie taip įvardijo etapą, vykusį apie 2000-uosius metus, kai atėjo eilė naujų dramaturgų bei atsirado tokios dabar jau gerai žinomų režisierių pavardės, kaip Grzegorzas Jarzyna, Janas Klata ir Krzysztofas Warlikowskis.

Gerai pamenu tuos laikus, nes tuomet nemažai stačiau Lenkijoje. Lietuvoje jau buvau pastatęs Bernardo Marie Coltes‘o „Roberto Zucco“ bei Varšuvos teatre „Studio“ stačiau Bruno Shulzo „Klepsidros sanatoriją“. Tuo metu gretimoje scenoje K. Warlikowskis taip pat statė Coltes‘ą. Taigi, Lietuvoje ši revoliucija vyko paraleliai, nors tas laikotarpis, skirtingai negu Lenkijoje, nebuvo įvardintas kaip revoliucija.

Tiek Lenkijoje, tiek Lietuvoje, galbūt – ir visame pasaulyje, didžiausią vaidmenį šioje revoliucijoje suvaidino britų brutalieji, dar vadinti in-yer-face banga. Tai buvo revoliucija teatre, sutapusi su technologine revoliucija pasaulyje. Kaip tik tuo metu įkūrėme ir OKT teatrą.

Tuo metu jauniems aktoriams, šiandien vaidinantiems „Apvalytuose“, buvo vos po keletą metų. Dabartiniams jauniems kritikams irgi buvo ne ką daugiau. Įdomu tai, jog šie aktoriai lyg ir neturėtų prisiminti to laikotarpio, tačiau tą medžiagą renkasi savo noru. Turiu galvoje ne tik savo jaunus aktorius, tačiau apskritai jaunąją teatro kūrėjų kartą. Matydamas kaip jie narsto po tokią dramaturgiją suprantu, jog jiems tai yra labai organiška.

Mums buvo kiek kitaip. Kai pirmą kartą perskaitėme „Shopping and Fucking“ pjesę, aktoriai sėdėjo pabalę. Arūnas Sakalauskas pasakė: „Man baisu“. Man ši naujosios dramos banga irgi buvo didelis posūkis, prasidėjęs nuo Bernardo-Marie Colteso „Roberto Zucco“ pastatymo.

Iki tol tarsi to net nežinodamas judėjau postdraminio teatro kryptimi bei rinkausi post-literatūrinius autorius, bandžiusius dekonstruoti literatūrą ir jos siužetinį pasakojimą.

Pirmieji naujosios dramaturgijos pastatymai buvo priimami labai kontraversiškai. Tarkime, Arvydas Juozaitis netgi nematęs „Shopping and Fucking“ spektaklio parašė klaikią recenziją teigdamas, jog tai – jau apokalipsė ir pabaiga. Jam pakako vien pavadinimo. Pristatę „Roberto Zucco“ Venecijos bienalėje susilaukėme tiesiog triuškinamai baisios garsiausio italų kritiko recenzijos.

Tiesa, ji neužkirto mums kelių į pagrindinius Europos festivalius, galiausiai – į Avinjono festivalį. Vėliau mes aplankėme šį festivalį net su septyniais spektakliais – ko gero, mus tarp rytų europiečių lenkia nebent K.Warlikowskis. Mūsų „Ugnies veidas“ buvo tik antras ar trečias šios pjesės pastatymas pasaulyje – kartu su vokiečių režisieriumi Thomu Ostermeieiriu premjeras išleidome kone tomis pačiomis dienomis. Nepaisant puolimo, visi šie spektakliai tapo labai populiarūs. Tai buvo lūžis visos Europos teatre, ir mes ėjome koja kojon su tuo.

Beje, tuo metu itin artimai bendravome su M. von Mayenburgu bei T. Ostermeieiriu. Jie abu buvo atvykę pasižiūrėti mūsų teatro spektaklių. Pamatęs „Vasarvidžio nakties sapną“ T. Ostermeieris pasakė: „Norėčiau dirbti su tokiais aktoriais“. Vėliau „Ugnies veidą“ rodėme „Schaubuehne” teatre Berlyne, kuriam vadovavo pats T. Ostermeieieris. Ten pristačiau antrą po „Ugnies veido“ M. von Mayenburgo pjesę „Šaltas vaikas“, kurią vėliau pastačiau ir Klaipėdos dramos teatre.

 

Statydamas naująją dramaturgiją kūriau savitą teatrinį stilių. Negalėjau naujosios dramaturgijos statyti taip, kaip ji buvo dažnai statoma – tekstualiai arba itin tiesmukai. Mano požiūris buvo kiek kitoks. Galbūt tai lietuviško metaforinio teatro įtaka, dėka kurios formavosi mano šiuolaikinės dramaturgijos statymo stilius.

Pamenu, festivalio Latvijoje metu viena britų kritikė atsistojo ir pasakė, jog Markas Ravenhillas parašė komediją, o čia ką tik parodyta tragedija. Mes labai rimtai žiūrėjome į tą medžiagą, todėl ji skambėjo tragiškai. Vėliau, po gerų dešimties metų, mūsų spektaklis taip pat skambėjo kaip komedija.

Tiesa, pasikeitė ne tik spektaklis, bet ir pati visuomenė bei jos požiūris. Tada tos temos apskritai nebuvo kvestionuojamos. Šiandien atrodo normalu kasdien spaudoje skaityti apie lyčių klausimus, homoseksualią meilę, feminizmą ir panašius dalykus.

Dmitrijaus Matvejevo nuotr.
Dmitrijaus Matvejevo nuotr.

Kokia linkme tuo metu judėjo kiti Lietuvos režisieriai?

Tūkstantmečių sandūra buvo vienas įdomiausių periodų Lietuvos teatre.  Jis ėmė kratytis hermetiško gyvenimo bei žvelgti į visuomenę, sąveikauti su ja. Nors kritikai tai priėmė kontraversiškai, žiūrovai plūstelėjo į sales.

Gintaras Varnas taip pat ėmėsi statyti šiuolaikinę dramaturgiją – tai buvo Jean-Luc Lagarce „Tolima šalis“, Marina Carr „Portija Koglen“, Dea Loher „Klaros santykiai“ bei „Nekalti“. Cezaris Graužinis statė Rolando Schimmelpfennigo pjeses. Jonas Vaitkus statė Gregory Burke‘o „Gagarino gatvę“ bei Ingmaro Villqisto „Helverio naktį“.

Švedijos karališkajame teatre „Apvalytuosius“ pastatėte būdamas Kristaus amžiaus – 33-ejų. Šiandien jums 46-eri. Ar pasikeitė jūsų požiūris į S. Kane ir „Apvalytuosius“ per tuos trylika metų?

Švedijoje „Apvalytuosius“ stačiau su vyresniais profesionaliais aktoriais. Nereikia užmiršti to, jog tai vyko Skandinavijoje. Tai vienas įsimintiniausių pastatymų man pačiam, atidaręs naują modernią Stokholmo karališkojo teatro salę, skirtą modernios dramaturgijos pastatymams. Iki tol S. Kane nebuvo statyta Švedijoje. „Apvalytieji“ tapo įvykiu, pažymėtu alpstančiais žiūrovais bei giliais kritikų vertinimais. Kita vertus, svarbiausia buvo ta patirtis, kurią įgavau.

Dar statydamas „Apvalytuosius“ Švedijoje turėjau pasiūlymą imtis S. Kane Lietuvoje. Nors jau buvau pastatęs „Shopping and Fucking“, „Ugnies veidą“ bei susidūręs su atviru puolimu ir iš salės bėgančiais žiūrovais, neišdrįsau statyti jos kūrinių Lietuvoje. Tiesiog neįsivaizdavau, jog toje visuomenėje galima pristatyti tokią medžiagą. Dabar dėl to gailiuosi.

„Apvalytieji“ priskiriami vadinamai in-yer-face bangai, čiumpančiai žiūrovą už kaklo ir purtančiai kol jis priima siunčiamą žinią. Ar stipriai purtysite gal kiek pasyviai nusiteikusią publiką?

S. Kane pasirinkti žmogiški kraštutinumai žiūrint visuomenės daugumos akimis gali atrodyti lyg žmogiškos anomalijos, tokios kaip lyties transplantacija, incestas, homoseksualizmas, savižudybė ar narkomanija. Ji tai pasirenka ne dėl dėmesio stokos ar vardan šokiravimo – jai to reikia norint skverbtis į pačią žmogiškumo esmę. Žmogus išlieka žmogumi nepaisant lyties ar ligos. Čia ji kaip menininkė gina žmogų, klausdama jo: „Ar tu tikrai gali mesti tą akmenį?“

Šiandieniniai „Apvalytieji“ jau nebėra toks atviras ir žiaurus spektaklis, koks buvo Švedijoje. Jis kiek poetiškas, netgi vaikiškai naivus. Galiausiai, man jau nebe 33-eji, nebesu toks jaunas maksimalistas, koks buvau statydamas Stokholme. Man pačiam kur kas įdomiau ne šokiruoti S.Kane kūrinių pagalba, o skverbtis į jos draminės poetikos gelmę bei jos sukurtas metaforas.

Dmitrijaus Matvejevo nuotr.
Dmitrijaus Matvejevo nuotr.

Sarah Kane „Apvalytieji“ (rež. Oskaras Koršunovas) – jau sausio 25 bei vasario 2, 3, 8, 9, 10 dienomis, OKT/Vilniaus miesto teatre (Ašmenos g. 8, Vilnius). Pradžia 19 valandą.

Naujausi straipsniai