Tai skyrius, kuris visada kelia didžiausią nerimą ligonių artimiesiems. Ne visi iš jo sugrįžta. Todėl Santaros klinikų III Reanimacijos ir intensyviosios terapijos skyriaus vedėjas dr. Mindaugas Šerpytis įsitikinęs, kad gydytojai neturėtų vengti nuoširdžių pokalbių su pacientų šeimomis pačiomis jautriausiomis temomis.
Metai su COVID-19 pakeitė ne vieną gyvenimą. Medikams buvo sunkiau?
Praėjusių metų pavasarį iš skyriaus neišeidavau anksčiau kaip dešimtą vakaro, mums visiems teko didžiulė našta – dirbau ligoninės, Sveikatos apsaugos ministerijos darbo grupėse dėl COVID-19, gavome didesnį srautą pacientų, nes kituose dviejuose Reanimacijos skyriuose buvo gydomi tik koronavirusu užsikrėtę žmonės.
Pamatę Italijos scenarijų, statėme lovas ir operacinėse, planavome, jei ką, ligonius guldyti net koridoriuose. Kita vertus, kai turi daug darbo, psichologiškai lengviau, nes koncentruojiesi į tai, ką turi daryti čia ir dabar. Tačiau slėgė, kad kartais niekuo negalėdavai padėti... Tai sunkiausia mediko darbo dalis. Atrodo, darai viską, kas įmanoma, o pacientui negerėja.
Regis, prie pakitusios realybės jau pripratome?
Gal dabar daugiau aiškumo. Ir gydytojams drąsiau kovoti su jau pažįstamu, o ne nežinomu priešu. Pandemijos kartojasi, tiesiog šita smogė labai skaudžiai ir stipriai. Gerai pamenu 2009 metus, kai dėl kiaulių gripo du Reanimacijos skyriai buvo užpildyti sunkia tos virusinės infekcijos forma sergančių pacientų. Tik nebuvo taip masiškai užsikrėtusių žmonių, o pavasarį virusas išnyko.