Pirmąsyk su Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru jis grojo būdamas vos devynerių. Šiandien pianistas Ignas MAKNICKAS (20) koncertuoja didžiosiose pasaulio salėse, studijuoja Londono Karališkojoje muzikos akademijoje ir kukliai šypsosi, kai gerbėjai jį vadina vienu didžiausių Lietuvos muzikos talentų. Gruodžio 5-ąją jis grojo rečitalį sostinės „Vaidilos“ teatre.
Ignai, tavo biografijoje akį iškart patraukia faktas: „Gimęs Santa Barbaroje“. Teko gyventi Kalifornijoje?
Labai trumpai. Tėtis į Kaliforniją išvyko paauglystėje – universitete studijavo ekonomiką ir studijuodamas sutiko mano mamą, kuri taip pat buvo atvykusi iš Lietuvos. Gimiau Amerikoje, o po aštuonių mėnesių jie nutarė grįžti į Lietuvą. Tėtis visada svajojo turėti didelę šeimą, tad čia gimė dar penki mano broliai ir sesuo: Justas, Greta, Julius, Jonas ir Matas. Gyvename dideliame name užmiestyje, labai mylime gamtą. Visi, išskyrus mažąjį Matuką, grojame skirtingais muzikos instrumentais, bent sykį per metus Vilniuje surengiame Maknickų šeimos koncertus.
Fortepijoną pamėgai nuo mažumės?
Ne visai... Ketverių mane nuvedė į Bernardinų bažnyčios vaikų chorą: ten prastovėjau metus, bet nė karto neišsižiojau. Tėvai pasiūlė mokytis groti – jie patys nėra muzikantai, bet labai mėgsta klasikinę muziką. Įstojau į Čiurlionio menų mokyklą, tačiau pradžia nebuvo kaip ant sparnų: stigo ir noro, ir motyvacijos. Mieliau piešdavau mašinų ratus: pomėgis išaugo į aistrą automobiliams, lankau parodas, labai mėgstu vairuoti, variklių garsas man tarsi muzika, ypač aštuonių cilindrų (juokiasi). Būtų smagu ir lenktynėse, bet – pavojinga susižeisti rankas... Kai buvau devynerių, mane pakvietė groti koncerte su valstybiniu simfoniniu orkestru. Scena atrodė milžiniška, fortepijono klaviatūros dar nelabai aprėpiau – bet man pavyko! Tada ir įvyko lūžis: groti visai smagu, jei įsivaizduoji, kad fortepijonas – tai tavo naujas „Ferrari“ (šypteli).
Tada ir pradėjai įspūdingą karjerą?
Karjera pajudėjo, kai ketvirtoje klasėje per egzaminus mane pastebėjo Rostropovičiaus paramos fondo valdybos narė ir pakvietė į perklausą. Nuo penktos klasės tapau fondo globotiniu. Įspūdingiausia vieta, kurioje teko koncertuoti, buvo Luvras Paryžiuje: ten grojau būdamas penkiolikos. Įsiminė ir Šlėzvigo-Holšteino festivalis Vokietijoje, kur kasmet susirenka pasaulinės žvaigždės. Koncertas Danijoje įstrigo dėl... blogo oro: iš Kopenhagos į Orhusą teko plaukti keltu, labai siūbavo, visiems buvo bloga, tad į sceną lipome visiškai išsekę... Apsilankęs Kroatijoje supratau: tarptautinius konkursus lengviausia laimėti tada, kai oras geras (juokiasi)!
Kokie santykiai tave sieja su kitais muzikos atlikėjais? Jūs – konkurentai?
Teko sutikti daug žymių pianistų, kartu dirbti, mokytis iš jų ar tiesiog žmogiškai bendrauti. Mano mokytoja Joanna MacGregor visada šalia. Su savo mentoriumi ir draugu Geoffrey Simonu rugsėjį atlikome Mozarto 23-iąjį koncertą su legendiniu „London Mozart Players“ orkestru. Ši vasara buvo ypač dosni festivalių: buvau atrinktas į prestižinį Oksfordo festivalį, dirbau su tokiomis asmenybėmis kaip Menahemas Pressleris, Marios Papadopoulos ir Yoheved Kaplinsky. Dartingtono festivalyje teko garbė groti Liszto Pirmąjį koncertą su Imogen Cooper. Visi tie žmonės yra autoritetai, nuostabūs atlikėjai ir mokytojai, tad mes – ne konkurentai. Muzika kabina arba ne, tu ją pagauni arba ji tik eina šalia. Klausytojas tai supranta ir renkasi jis.
Baigdamas mokyklą neabejojai, kad studijoms rinksiesi Karališkąją akademiją Londone?
Kadangi turiu JAV pilietybę, svarsčiau studijuoti ten, bet paskui pamaniau: muzikinis lygis Amerikoje ir Anglijoje toks pat, tik Anglija gerokai arčiau. Karališkoji akademija – viena geriausių pasaulyje. Nuvažiavau į perklausas, fortepijono katedros vedėja Joanna MacGregor atėjo manęs pasiklausyti – ir sužinojau, kad gausiu stipendiją visiems ketveriems mokslo metams. Tai didelė paspirtis, nes studijos per metus kainuoja 9250 svarų. Negana to, Joanna pasisiūlė mokyti mane. Ji – labai kūrybinga asmenybė. Kūrybingas požiūris yra gyvybiškai svarbus: kaip scenoje būti originaliam?
Kaip tau patinka gyvenimas Londone?
Tai miestas su savo specifiniu veidu, jį aš vis dar bandau prisijaukinti. Labai gera, kad čia vyksta daugybė koncertų studentiškomis kainomis. Turiu draugų iš viso pasaulio, kurie studijuoja geriausiuose Londono universitetuose. Aišku, buvo sunku palikti namus... Bet verta, nes grįžęs į Lietuvą parvešiu trupinėlį ko nors, kas bus nauja ir negirdėta. Londone įsikūriau studentų bendrabutyje, kur yra fortepijonas! Džiaugiuosi, kad galiu groti tiek, kiek man reikia (o reikia daug), labiausiai mėgstu Chopiną, Rachmaninovą ir Bachą. Gyvenu prie pat parko, į akademiją dažniausiai vaikštau pėsčias ar važiuoju dviračiu – Londono parkai apskritai labai gražūs. Ir automobilių čia begalinė įvairovė – mėgstu juos gaudyti savo išmaniuoju (šypsosi).
Ar tau bent kiek pažįstama tai, kas būdinga tipiškiems dvidešimtmečiams: klubai, barai?..
Retkarčiais nueinu su draugais, tai – ne nusikaltimas. Bet svaigalų nemėgstu, nes jie gadina atmintį ir koncentraciją, o mes, solo pianistai, viską grojame mintinai. Pavyzdžiui, rečitalį tenka groti pusantros valandos – vien iš atminties. Todėl klubais ir barais nepiktnaudžiauju, kad galva ir sąžinė išliktų švarios.
Ar svarbu tapti žinomam visame pasaulyje?
Man kaip žmogui tai nėra svarbu, bet kaip atlikėjui – taip. Noriu, kad muzika, kurią atlieku, skambėtų kuo plačiau. Po koncertų jaučiuosi tarsi išgręžtas, bet tai teikia didžiulį vidinį užtaisą, įkvėpimą ir prasmę. Man patinka ieškoti vis naujų posūkių ar kitokio garso, kuris klausytojams keltų šiurpulį. Prisimenu šviesaus atminimo Eimunto Nekrošiaus posakį, kad režisierius yra konverteris: manau, tai tinka ir atlikėjams. Nereikia savęs sureikšminti: aš tik bandau perduoti genialių žmonių sukurtas muzikos prasmes šiuolaikiniam klausytojui.