Modernių technologijų dėka net ir kaime ar mažame miestelyje augantis jaunuolis dabar turi puikius šansus įgyvendinti įvairias iniciatyvas ir išpildyti savo svajones, sako iš vos 300 gyventojų turinčio Liepalotų kaimo Šakių rajone kilęs „Humoro klubo“ komikas ir renginių organizatorius Paulius Ambrazevičius.
P.Ambrazevičius yra Jaunimo reikalų departamento projekto „Rezervuota jaunimui“, kurio metu šiemet renkami šauniausi iš jaunuolių visoje Lietuvoje, ambasadorius.
Komikas sako norintis paraginti jaunimą tikėti autoritetais, bet kartu ir nebijoti juos kvestionuoti bei žengti savo keliu.
– Ką mokyklos laikais laisvalaikiu veikdavai Liepalotuose? Ar įsitraukdavai į kokias nors iniciatyvas?
– Mano gyvenimas bėgo tarp Liepalotų ir Šakių, kuriuose mokiausi nuo šeštos klasės. Kaime pagrindinė veikla buvo krepšinis – aikštelėje su gerais draugais praleisdavau labai daug laiko. Taip pat labai daug skaitydavau. Aktyviau kažką daryti pradėjau, kai Šakiuose atsirado Jaunųjų konservatorių lygos skyrius. Nors jo nariu niekada netapau, ten sutikau daug gerų žmonių, su kuriais suorganizavome ne vieną gerą renginį, stovyklą ar akciją.
– Ką apskritai reiškia augti mažame miestelyje? Kaip manai, kuo skiriasi jauni žmonės, augantys mažame miestelyje ir didmiestyje?
– Augdamas mažame miestelyje neįgyji kai kurių socialinių įgūdžių, kurių prireikia didesniuose miestuose. Prieš atvažiuodamas į Vilnių nemokėjau naudotis taksi, tiksliai nežinojau, kaip duoti arbatpinigius, kaip naudotis viešuoju transportu, beveik nebuvau matęs interneto – pas mus namie jis atsirado po to, kai išsikrausčiau studijuoti. Bet visa tai vyko iki 2004 m. Dabar, man rodos, atskirtis tarp mažų ir didelių miestų yra mažesnė jau vien dėl to, kad sėdėdamas Liepalotuose tu gali žinoti, kas vyksta Vilniuje, bendrauti su žmonėmis ten, dalintis idėjomis, gauti patarimų.
Atvažiavęs į miestą tikrai nesijaučiau blogai dėl kilmės iš kaimo. Tik iš pradžių buvo kiek gėda, bet dabar kaip tik didžiuojuosi tuo, kad esu vienas iš nedaugelio liepalotiškių Vilniuje. Žmonėms pasakoju apie savo kraštą, turistines vietas, garsius žmones – reikės gal kažkada Šakių savivaldybei išrašyti sąskaitą už reklamą.
– Jei galėtum pakeisti praeitį, ką keistum vaikystės ir paauglystės laisvalaikio įpročiuose? Ką kito veiktum tarp ir po pamokų?
– Dar dažniau žaisčiau krepšinį, gal pradėčiau lankyti treniruotes anksčiau. Eičiau į chorą: nėjau, nes atrodė „lieva“, bet suprantu, kad klydau. Būtinai lankyčiau dramos studiją, kuri yra viena geriausių Lietuvoje ir kurioje dirba puiki teatro mokytoja Vilija Meškaitienė – ji ne kartą mane kvietė, bet niekad taip ir neišdrįsau. O dabartinėje karjeroje vaidybos patirtis praverstų. Ir, žinoma, pasistengčiau geriau mokytis matematiką.
– Ar galimybę iškilti suteikia tik gyvenimas didmiestyje? Kodėl arba kodėl ne?
– Man rodos, mažame miestelyje visada yra niša ką nors pradėti daryti, pasimokius iš to, ką turi didmiestis. Neseniai skaičiau straipsnį apie du jaunus šakiečius, kurie grįžo iš emigracijos ir atidarė savo sulčių spaudyklą. Tai labai geras pavyzdys, kad mažame miestelyje visada galima pradėti daryti tai, ko ten nėra. Dideliame mieste visada bus didesnė konkurencija, bet ir nuo žmogaus labai priklauso, kaip jis sugebės su ja tvarkytis. Aš visada vadovaujuosi principu: jeigu nori ką nors daryti, sugalvok, ko tau pačiam labiausiai trūksta. Didelė tikimybė, kad toks esi ne vienas. Vadovaudamasis šiuo principu pradėjau organizuoti futbolo viktorinas, užsienio komikų pasirodymus Lietuvoje, turiu dar ne vieną idėją, kurias tikiuosi įgyvendinti.
– Koks, tavo akimis, turėtų būti jaunas žmogus? Aktyvus, veržlus, organizuojantis, o gal priešingai – nuolat besimokantis ir klausantis autoritetų?
Jaunas žmogus visada turi klausytis, ką sako autoritetai, bet kartu ir turi viskuo abejoti bei viską kvestionuoti.
– Čia noriu papasakoti vieną istoriją. Kokie dveji-treji metai po to, kai baigiau mokyklą, nuėjau į kasmetinę mokyklos šventę, vadinamąjį „Grandbalių“. Tada užgrojo Vytauto Šiškausko daina „Lietuva“. Visi atsistojo, pradėjo kartu dainuoti, šokti, „tūsintis“, o aš sėdėjau apakęs... Man tai atrodė kaip susitaikymas su sistema. Iš jauno žmogaus aš pirmiausiai noriu maišto, taisyklių laužymo, o ne tų pačių „gabalų“ kaip ir jų tėvų karta, dainavimo.
Kai mokiausi Šakiuose, mes sėdėdavom parke su gitara, dainuodavom, klausydavom „Dr. Green“, „Lipnių Macharadžos Pirštų“, pankroko, metalo ir kitokių nepopuliarių stilių. Jautėmės maištininkais. Jaunas žmogus visada turi klausytis, ką sako autoritetai, bet kartu ir turi viskuo abejoti bei viską kvestionuoti.
– Kokias smagias patirtis, kurių nebūtum patyręs augdamas dideliame mieste, prisimeni iš vaikystės?
– Vienas iš dalykų, kurių mieste niekada nepatirsi, yra visiška tyla ir tamsa naktį. Net ir dabar, kai grįžtu pas tėvus, tuo mėgaujuosi. Be to, mano tėtis yra veterinaras, tad mačiau turbūt visų įmanomų gyvūnų gimimą. Ir pačiam yra tekę padėti ištraukti kokį veršelį ar dar kažką. Tėtis man įskiepijo meilę gyvūnams, bet kartu ir žinau, kad niekada nebūsiu veganas ar vegetaras dėl etinių priežasčių. Man gyvūno mirtis dėl maisto, kaip ir gimimas dėl maisto, yra visiškai natūrali gyvenimo dalis – šiuo klausimu esu visiškas kaimietis.
Dar labai didžiuojuosi savo tarme. Ji atrodo visiškai niekuo neišskirtinė, bet taip yra būtent dėl to, kad mūsų krašto – Zanavykijos – tarmės pagrindu buvo sunorminta lietuvių kalba. Tai labai padeda scenoje, eteryje ir rašant. Be to, kažkada mokėjau ir gal net dabar atsiminčiau, kaip kapoti malkas, valyti grūdus, krauti šieną, vairuoti traktorių, pešti plunksnas visiems įmanomiems paukščiams, nešioti papjautos kiaulės mėsą, padėti karvei apsiveršiuoti, kastruoti paršelius ir panašius dalykus.
– Dabar esi komikas. Kaip manai, ar gyvenimo mažame miestelyje patirtis atsispindi tavo pokštuose?
– Nežinau, ar tai matosi tiesiogiai, bet ta aplinka tikrai mane formavo ir sukūrė tokį, koks esu. Vilnius mane tik kažkiek patobulino. Apskritai, į Liepalotus grįžtu per retai.