Vienas garsiausių humoristų Lietuvoje Paulius Ambrazevičius jau planuoja naujus renginius, pasirodymus ir neįsivaizduoja savęs be minios žmonių. „Humoro klubo“ narys, viktorinų, protmūšių organizatorius bei dalyvis, knygų, skirtų protmūšių mylėtojams, autorius, vertėjas, mūsų šalies skaitytojams suteikęs galimybę lietuvių kalba skaityti jau iškeliavusio Steve'o Jobso biografiją ir daugelį kitų kūrinių, Vilniaus Universitete krimtęs rimtus tarptautinių santykių ir politikos mokslus, gyvenime pasirinko rašytojo, vertėjo ir humoristo kelią.
Tačiau ne viskas nuo pat pradžių taip sklandžiai klostėsi. Kai Paulius Ambrazevičius prieš 16 metų paliko Šakių rajoną ir atsikraustė į Vilnių studijuoti, prisimena, kad tuomet nebuvo jokių navigacijų ir sostinėje orientuotis teko pačiam su popieriniu žemėlapiu rankoje. Komikas atviras: „Buvo labai baisu. Mane pasitiko pažįstamas, palydėjo į bendrabutį ir paliko. Kitą dieną jau teko pačiam orientuotis Vilniuje ir tai, turbūt, buvo baisiausia, ką atsimenu. Kai atvažiavau į Vilnių, nemokėjau naudotis taksi, aš nežinojau, kaip išsikviesti, ką sakyti. Aš net tokius dalykus turėjau mokytis. Aš nemokėjau, pavyzdžiui, palikti arbatpinigių kavinėje. Bet palaipsniui visko išmokau ir sumiesčionėjau ir gerąja, ir blogąja prasme“, – laidoje „Pagaliau savaitgalis“ pasakoja P. Ambrazevičius.
P. Ambrazevičius prisipažįsta, kad vaikystėje su broliu išmėgino visus ūkio darbus – nuo malkų kapojimo iki šieno vartymo, vežimo bei „štukavimo“. „Tikriausiai pats nemėgstamiausias ir liūdniausias darbas iki šiol likęs atminty, kai pavasarį prieš sėją reikėdavo eiti rinkti į laukus akmenis. Atsikeldavau ryte ir galvodavau – o, ne. Darbų esu dirbęs pačių įvairiausių“.
Garsaus komiko žmona nuolat bando įkalbėti P. Ambrazevičių palikti didmiestį ir išsikelti gyventi arčiau gamtos, tačiau humoristas tam prieštarauja: „Mano žmona nori gyventi kaime, turėti mažą namuką, auginti avis, ožkas ar kitus gyvūnus, bet aš vis sakau, gal dar ne, gal kada nors senatvėje. Man patinka gyventi didmiestyje su visais patogumais. Aš dar noriu pagyvent bute, nes aš to nesu patyręs. Man patinka miestas, gatvės, parduotuvės, kavinės ir daug žmonių vienoje vietoje“.
P. Ambrazevičius sako, kad jam su broliu labai pasisekė, nes jie turi labai gerus tėvus, kurie niekada nespaudė, bet primindavo, kad turi mokytis, jei nenori likti kaime. Ir to pakako.