Kai sportinė karjera lyg fejerverkas šauna aukštyn, o paskui skausmingai nutrūksta, prireikia daug laiko, kad pajustum gyvenimo skonį iš naujo. „Tik neseniai save vėl atradau“, – sako Rasa Mažeikytė (42), dviejų olimpinių žaidynių dalyvė, dviračių treko rungtyje kadaise laimėjusi daugybę apdovanojimų, o dabar rengianti dviračių turus po Toskaną.
Dukart Europos čempionė, aukso medalių laimėtoja pasaulio taurės varžybose, 1999 metų pasaulio čempionato bronzos medalio laimėtoja, 1996 metų Atlantos olimpiados 6 vietos laimėtoja – Rasos pergalių sąrašas įspūdingas. Į Lietuvą – kelioms dienoms ir vėl atgal į Italiją, ten jos namai jau dvidešimt metų, ten laukia devynmetis sūnus Tomas ir gyvenimo draugas Marco. „Esu pasmerkta visą gyvenimą būti užsieniete, – juokauja Rasa. – Visada tokia liksiu Italijoje, o trumpam grįžusi į Lietuvą irgi jaučiuosi atvykėlė, daug ko nežinanti, nes per tiek metų viskas pasikeitė.“
Kai prieš daug metų atvykote į Italiją ir atstovavote šios šalies komandoms, užgriuvo sekinančios treniruotės ir varžybos, turbūt kiek išgaravo romantiškas įsivaizdavimas apie šią šalį?
Kai tau dvidešimt su trupučiu ir kai važiuoji į Italiją, atrodo, kad ten viskas bus rožėmis klota... Pamenu pačią pirmą dieną: atvežęs mus, kelias merginas, treneris mostelėjo ranka: „Čia gyvensite!“ Žiūrime: palėpė, kelios lovos... Tik susižvalgėme: „Treneri, gal vežkite mus namo...“ Bet pripratome. Sportas yra didelis kasdienis darbas. Dirbi dirbi dirbi, sunku, iš tavęs reikalauja, o dažnai nepasiseka...
Daugiausia pasiekėte, kai buvote dvidešimt trejų, vos po kelerių metų sportinė karjera apmaudžiai nutrūko dėl nugaros bėdų. Dar ilgai tikėjote, kad pavyks išgyti?
Nugaros problemos mane kankino jau nuo 2000-ųjų, nuo Sidnėjaus olimpinių žaidynių – į jas važiavau jau jausdama didelius skausmus, todėl buvau tik vienuolikta. Maudė ne tik nugarą – skausmas plito į vieną koją, ją man tarsi atimdavo. Treniravausi sukandusi dantis, tada nei gydytojai, nei treneris nežinojo, kaip man padėti. Stengiausi į tą skausmą nekreipti dėmesio, tarsi susigyvenau su juo, bet jaučiausi, tarsi minčiau tik viena koja. Buvo sunku psichologiškai – ką tik buvau ant pakylos, viena geriausių pasaulyje, o čia rezultatai tragiškai krito. Aišku, gydžiausi. Stengiausi iš visų jėgų ir dar kažkaip sugebėjau laimėti pasaulio taurę. Skausmas buvo beveik nuolatinis mano draugas – prieš varžybų startą tekdavo leistis nuskausminamuosius.
Kaip jautėtės, kai pirmiausia sau reikėjo pripažinti: „Viskas!“
Vilties, kad dar sportuosiu, turėjau gana ilgai. Juk sportininkai taip lengvai nepasiduoda. Bet 2003-iaisiais stipriai kritau nuo dviračio. Nieko nesusilaužiau, tik gerokai susitrenkiau, tačiau veidą teko siūti. Kai jis sugijo, vėl sėdau ant dviračio ir tada pajutau, kad skauda ne tik nugarą ir koją – visą kūną. Supratau: man kaip sportininkei – galas. Tai pripažinti visada baisu. Iškart net negali tokios minties prisileisti. Pamenu, buvo likę du mėnesiai iki pasaulio čempionato, kuriame turėjau vilties dalyvauti. Kai tos vilties neliko, dar naiviai galvojau: na, gerai, gal po kelių mėnesių pasigydžiusi vėl sėsiu ant dviračio. Praėjo mėnuo, du, trys, keturi... Ir vis dar ruseno viltis: gal kitąmet? Gal dar rungsiuosi 2004-ųjų Atėnų olimpiadoje? Juk kelialapis buvo beveik kišenėje, tereikėjo neblogai sudalyvauti pasaulio čempionate. Bet vieną dieną supratau – niekur tu, Rasa, nebedalyvausi. Tai buvo taip skaudu, kad dvejus metus negalėjau žiūrėti ne tik dviračių, bet ir jokių kitų sporto varžybų.
Ir ko tada imtis, kad nesuėstų depresija?
Pirmiausia nustoti sau meluoti. Dar ilgai klausiama, kuo užsiimu, atsakydavau: „Esu dviratininkė.“ Tačiau vieną dieną sau pasakiau: „Kokia dviratininkė? Jau metai ant dviračio nebuvai atsisėdusi.“ Štai tada supranti: vienas gyvenimo etapas baigėsi, o kitame, deja, esi niekas. Paprasčiausia bedarbė. Laimė, kad nebuvau vieniša – gyvenau su tuometiniu draugu italu, tai buvo pirma mano meilės istorija Italijoje. Taigi iš sporto aplinkos patekau į tipišką italų namų šeimininkės pasaulį. Iš pradžių man jis visai patiko: pailsėjau nuo sporto, pagaliau turėjau „tikrus“ namus. Bet kai pradėjau lyginti net paklodes ir vis ieškodavau, ką dar nuveikti, supratau, kad veiklos vis dėlto man trūksta.
Mintyse turėjote planą B?
Dvejus metus nenorėjau nieko galvoti, tik ilsėjausi po buvusio beprotiško tempo, nuolatinių kelionių, treniruočių. Daug metų gyvenau tarsi be namų: susikrauni ir vėl išsikrauni lagaminus, išvažiuoji ir vėl parvažiuoji. O kai namie pasidarė per ankšta, ėmiau mąstyti, ką veikti toliau. Keletą metų dirbau automobilių prekybos srityje – padėjau tvarkyti įvairius dokumentus. Septynerius metus jaučiausi gana užsiėmusi, bet tas darbas, aišku, nebuvo mano labai trokštamas. Asmeniniame gyvenime irgi vyko pokyčiai: išsiskyriau su tuometiniu draugu, sutikau kitą žmogų, kuris tapo mano sūnaus tėčiu, bet kartu buvome neilgai. Išgyvenau sunkias skyrybas, likau viena su vaiku, turėjau ištverti visos buvusio vyro šeimos grasinimus, kad iš manęs atims vaiką, nelengvus teismų procesus. Tačiau sunkūs laikotarpiai kada nors baigiasi. Tada susipažinau su dabartiniu gyvenimo draugu Marco.
Trečias kartas nemelavo.
Tikrai taip. Tada, prieš ketverius metus, turbūt pirmą kartą pajutau, kad su tuo žmogumi man labai lengva. Gal todėl, kad turime bendrų interesų ir vienas jų – dviračiai. Susipažinome turizmo kursuose, kuriuose buvo rengiami kelionių dviračiais gidai. Abu gavome gido dviratininko licencijas, gražiame pajūrio miestelyje Viaredže įkūrėme dviračių prekių parduotuvę kartu su taisykla, sezono metu rengiame turistams turus po Toskaną. Abu iš viso mokame penkias užsienio kalbas, taigi mūsų klientai – įvairių pasaulio kampelių žmonės. Atrodo, kad šitoje veikloje vėl atradau save, Marco man padėjo pažvelgti į buvusį mėgstamą dviračių pasaulį kitu kampu. Anksčiau dviratis man asocijavosi su sunkiu darbu, valia, ryžtu, tik ne su malonumu, o Marco išmokė mėgautis važiavimu: žvalgytis, džiaugtis vaizdais. Italijoje buvau išgyvenusi daugybę metų ir nemačiau, kaip ten gražu! Tereikia neskubėti ir mėgautis akimirka – tai stengiuosi perduoti ir savo turistams. Neskubėdami važiuojame, dažnai sustojame išgerti kavos, fotografuojamės, kai gražus peizažas.
Dviračių turizmas Italijoje populiarus?
Labai populiarėja, nes žmonės ima vis aktyviau gyventi, daugėja dviračių mėgėjų. Džiaugiausi, kai praėjusį rudenį sulaukiau šaunios merginų grupės ir iš Lietuvos.
Sūnus Tomas dar nesidomi dviračiais?
Jam labiau patinka gatvės ritulio – tai lyg ledo ritulys su riedučiais – treniruotės. Man regis, jis pasirinko sritį, kur niekas nesikištų su patarimais.
Kokia buvote jūs – fanatikė, sunkianti paskutinius prakaito lašus, ar talentingoji, kuriai, regis, reikia mažiau prakaito išlieti, bet kuri pasiekia daugiau?
Buvau iš antrųjų, bet talentus dažnai reikia varu varyti... Jie tingūs. Treneriai mane tiesiog už pakarpos traukdavo, ačiū jiems, nes to vertimo, tikinimo, kad galiu, man reikėjo. Pažinojau daug fiziškai labai stiprių dviratininkų, kurie nuostabiai pasirodydavo per treniruotes, o varžybose perdegdavo ir psichologiškai palūždavo. Man būdavo atvirkščiai: per treniruotes šiek tiek pasitaupydavau, atsilikdavau nuo komandos draugių, bet varžybose parodydavau, ką galiu.
Kaip dabar bėga eilinės jūsų dienos?
Aš niekada neturiu laiko! Ir viską darau greitai! Kavą su pienu geriu dažydamasi – tokie mano pusryčiai – ir nuolat ragindama Tomą, kad greičiau ruoštųsi į mokyklą. Nuvežu jį į mokyklą ir lekiu į savo parduotuvę. Toks žiemos grafikas. Vasarą jau kitaip: treniruotė ar išvyka su turistais septintą aštuntą ryto, nes stengiamės grįžti iki vidurdienio – vėliau būna per karšta. Taigi keliuosi labai anksti, užsitempiu dviratininko aprangą ir apie pusę septintos jau minu plentu! Susitinku su turistais, važinėjame gražiomis vietomis, stabtelime kavos. Kaip mano vyras sako: „Ji kasryt vis neaišku kur pusryčiauja, o aš vis važiuoju į parduotuvę...“
Ne taip seniai, 2013-iaisiais, bandėte grįžti į didįjį sportą. Vis dėlto kirbėjo jausmas...
Mane įkalbėjo, nors... Turbūt vis dar nebuvau atsisveikinusi su iliuzija, kad galiu grįžti. 2012 metais Panevėžyje vyko dviračių treko Europos čempionatas ir, aišku, turėjau ten nuskristi jo pažiūrėti. Trenerio paprašiau: „Duokite per pertraukėlę dviratį! Nors dešimčiai minučių, juk dešimtį metų nevažiavau...“ Norėjau vėl patirti tą neapsakomą jausmą, ypatingą atmosferą... Treneris šiek tiek suabejojo, bet davė. Užsėdau, važiuoju, jis kreivai žiūri... Penkias minutes jaučiausi kiek nejaukiai, bet vėliau – vėl kaip žuvis vandenyje! Tarsi aš ir dviratis būtume viena esybė. Lyg būčiau po ilgos kelionės grįžusi namo. Treneris pasakė: „Žiūrėjau, kaip gerai atrodai ant dviračio, kaip mini, – grįžk į sportą!“
Ir tie žodžiai Rasai krito į širdį...
Ne. Ilgai atsisakinėjau – juk supratau, kad dešimt metų be sporto šį tą reiškia. Treneris man skambinėjo kelis mėnesius. Įkalbinėjo, kad kaip tik komandoje trūksta ketvirto žmogaus. Sakiau „ne“, bet širdyje krebždėjo. Vieną dieną pasakiau, kad galime pabandyti. Pradėjau treniruotis Italijoje. Širdį paglostė tai, kad per pusmetį įgavau gerą formą. Tik štai vėl – atsibudo ir nugara, ir koja. Supratau, kad važiuoju ne taip, kaip galiu ir kaip reikia. Be to, tada užklupo sunkus skyrybų laikas, norėjau būti šalia sūnaus, reikėjo išgyventi, o ne vėl žaisti sportą. Lietuvoje treneris neišgalėjo man mokėti algos, nebuvo reikiamo biudžeto. Taigi gražiai atsisakiau ir galutinai atsisveikinau su savo iliuzijomis.
Bet tą tuštumą juk užpildė nauji džiaugsmai?
Pasikeitė gyvenimas, pasikeičiau ir aš. Kai namie ir darbe tvyro harmonija, aplinkinis pasaulis irgi atrodo harmoningas. Anksčiau tvirtindavau, kad niekada nenorėčiau dirbti kartu su vyru, o dabar sakau, kad jei gerai sutari, toks gyvenimo būdas – vieni pranašumai. Taip pat gerai sutariu su Marco šeima, abu jo tėvai – medikai, jo mama dažnai važinėdavo į Afriką, buvo pirma visoje apylinkėje medikė, kuri labdaros tikslais vykdavo gydyti afrikiečių. Mūsų miestelyje ji labai mylima ir gerbiama, nors jau garbingo amžiaus, yra pavydėtinai energinga, su draugėmis net keliauja turbūt daugiau už mus.
O jūsų artimos draugės?
Jos – lietuvės ir ukrainietės. Viena jų – netoliese įsikūrusi dviratininkė Edita Pučinskaitė. O su bičiuliais italais susitinkame šeimomis. Pastebiu, kad mes, lietuvės, viską mokame, spėjame ir buitį susitvarkyti, ir vyrui dėmesio skirti, ir, aišku, savęs nepamiršti. Italė dažnai šeimoje atlieka tik vieną vaidmenį – arba gera žmona, arba tik gera mama arba tik namų šeimininkė. Ir jei laukiasi vaiko, įlenda į treningus, nebesidažo, nebenori gražiai atrodyti. Kartais sutrinku, kai koks nors vaiko draugas pareiškia: „Norėčiau tokios mamos kaip tu“...