Naujojo Baltijos kino nominantė Dagnė Gumbrevičiūtė – artimųjų gyvybes pasiglemžęs vanduo įkvėpė sukurti filmą

Dagnė Gumbrevičiūtė
Autorius: Živilė Karevaitė
Publikuota: 2018-10-12 10:10
Lapkričio 8-ąją prasidėsiančiame Europos šalių kino forume „Scanorama“ žiūrovų tradiciškai lauks ir konkursinė trumpametražių filmų programa „Naujasis Baltijos kinas“. Konkursinėje programoje bus paskelbti geriausi jaunieji režisieriai. Tokia tapti pretenduoja ir Dagnė Gumbrevičiūtė, sukūrusi debiutinį trumpametražį filmą „Stovintis vanduo“, padėjųsi paleisti asmenines nuoskaudas.

Filmo idėja gimė dėl sunkių išgyvenimų – bene pusė jūsų giminės skendo, tėčio gyvybę taip pat pasiglemžė vanduo. Dažnas norėtų tokią patirtį nukišti į tolimiausią kertelę. Kodėl jūs nusprendėte ją išnarstyti po kaulelį?

Kiekvienas turime praeities šėšėlių, kuriuos stengiamės nustumti, su kuriais negalime susitaikyti. Tačiau tam, kad judėtum į priekį ir priimtum pasaulį be nuoskaudų, būtina sugrįžti atgal, naujai pažvelgti į patirtą skausmą ir iš jo kilusias baimes. Nemaniau, jog tai inspiruos filmą, tačiau procesui įsibėgėjus, jaučiau giluminį poreikį kalbėti apie tai, kas man yra svarbu.

Ar buvo sunku pasirinkti pagrindinius aktorius? Kokiais kriterijais rėmėtės jų ieškodama?

Kartais galėdavau dar prieš susitikimą nujausti, kad tai būtent šis žmogus idealiai tiks vaidmeniui, o kitą kartą iki pat paskutinės akimirkos negalėdavau apsispręsti, kas turėtų įkūnyti kuriamą personažą. Renkantis susideda daug kriterijų, tačiau esminiai man yra ne tik fiziniai duomenys, o ir kontakto pajautimas. Jei jaučiu ryšį su žmogumi, vadinasi, galėsime dirbti kartu, suprasti, kur ir kokia kryptimi judame. Taip įvyko su Emilija Latėnaite-Beliauskiene ir Ainiu Storpirščiu, kurie atliko pagrindinius vaidmenis, esu jiems be galo dėkinga. Atrodo, jog suprasdavome vienas kitą iš pusės žodžio.

Trumpametražis filmas „Stovintis vanduo“ / Asmeninio archyvo nuotr.
Trumpametražis filmas „Stovintis vanduo“ / Asmeninio archyvo nuotr.

Ar tai pirmasis jūsų trumpametražis filmas?

Iki šiol esu režisavusi keletą trumpo metro filmų, tačiau juos laikau eksperimentais. Pretenduojant į profesionalią kategoriją, tai mano debiutas.

Kiek laiko užtruko filmavimo darbai? Ar juos apsunkino filmavimas po vandeniu?

Filmavimai truko kiek ilgiau nei savaitę. Kaip studentiškam biudžetui tai gan ilgas laikas, tačiau filmavimo aikšelėje galėjome jaustis laisvai, daryti pakeitimus, nejautėme spaudimo visko nufilmuoti per kelias dienas. Tiesa, filmavimas po vandeniu vyko daug vėliau, kadangi laukėme, kol vanduo ežere nusistovės ir taps skaidresnis. Mintis filmuoti viduržiemį 20 metrų gylyje tikrai nebūtų kilusi, jei operatorius Mindaugas Survila nebūtų pasisiūlęs to padėti įgyvendinti.

Užduotis atrodė gan sudėtinga dėl šalčio ir tamsos gilumoje, tačiau tik išlipęs iš vandens, po ten praleistų penkių valandų, Mindaugas tikino, jog jei nuspręsiu, kad nieko tinkamo neužfiksavome, būtinai pakartosime filmavimą. Visgi visi atsipūtėme, kai peržiūrėjus medžiagą paaiškėjo, jog filmuoti dar kartą nebuvo jokio reikalo.

Trumpametražis filmas „Stovintis vanduo“ / Asmeninio archyvo nuotr.
Trumpametražis filmas „Stovintis vanduo“ / Asmeninio archyvo nuotr.

Filme ilgomis scenomis duodate laiko interpretacijoms, mintims susidėlioti. Ar visi žiūrovai vienodai filmą interpretuoja?

Man pačiai dažnai pritrūksta laiko tiesiog ramiai pabūti. Tikriausiai todėl vertinu filmus, kurie leidžia pajusti laiko tėkmę, suvokti erdvę ir, kaip sakote, susidėlioti mintis. Ką žiūrovai veikia su šiuo laiku – tai tiktai jų reikalas, tačiau kuo daugiau sluoksnių ir minčių filmas pasiūlo, tuo jis turtingesnis. Man atrodo, geras filmas, kaip ir vanduo, turi daug veidų, nors jie visi tėra į jį žvelgiančiojo atspindžiai. Todėl nemanau, jog žiūrovai galėtų vienodai interpretuoti mūsų filmą ir jei atvirai, to tikrai nenorėčiau.

Jūsų filmas atrinktas į NBK finalininkų sąrašą. Ar jums, kaip kūrėjai, svarbus įvertinimas, pripažinimas?

Man, kaip kūrėjai, svarbiausia, jog tai, ką aš ir mes darome, būtų kokybiška. Jog būtų pagautas balansas tarp nuoširdumo ir profesionalumo. Kvietimas dalyvauti NBK šiuo atveju liudija, jog tai, kas svarbiausia, buvo pasiekta. Gal ne pilnai, tikriausiai, tik menkai paliesta, tačiau gauti įvertinimą iš išorės visuomet džiugu. Esu dėkinga ir nors apie naują filmą galvoju jau kuris laikas, šis įvertinimas skatina į savo ateities planus pažvelgti dar rimčiau.
Trumpametražis filmas „Stovintis vanduo“ / Asmeninio archyvo nuotr.
Trumpametražis filmas „Stovintis vanduo“ / Asmeninio archyvo nuotr.

Ties kokiu filmu dirbate šiuo metu? Galbūt jis išlaikys tą pačią vandens liniją?

Šiuo metu dirbu dideliame tarptautiniame kino projekte, tačiau vandenų tema manęs dar nepaliko. Regis per pastaruosius metus vandenį ištyrinėjau visais mane dominusiais aspektais, bet imu suprasti, jog ši tema vis dėlto neišsemiama. Ilgai bijojusi vandens gylio visai neseniai praėjau nardymo kursą, kuris tapo dalimi pasiruošimo naujam projektui su choreografe Erika Vizbaraite ir operatoriumi Audrium Budriu.

Išmokusi nardyti į didelį gylį atradau, jog būnant ten, daug metrų atskirtai nuo sausumos paviršiaus, gali apimti giliausia ramybė. Vanduo nesiliauja stebinęs. Į ką išaugs naujas projektas „Transparent“ dar negaliu atsakyti, tačiau apie jį bus galima išgirsti netrukus.

Naujausi straipsniai