Monikos Šalčiūtės atvira išpažintis: „Man niekada nerūpėjo, ką kalba apie mane žmonės... iki dabar“

Monikos feisbuko paskyroje paviešinta atvira išpažintis:

Galbūt, tai nėra pati tinkamiausia tema penktadieniui, tačiau, tai nuoširdžiai mane palietė ir vertė susimąstyti. Man niekada per daugiausiai nerūpėjo, ką kalbėjo ar kalba apie mane žmonės... iki dabar. Kol tai nepradėjo liesti ir mano asmeninio gyvenimo, žmonių kurie man rūpi ir yra šalia manęs...

Aš visada iš žmonių sulaukiu daug „kritikos“, daug klaidingų žodžių ir replikų... Ji graži, bet koks jos talentas? Ką ji gero padarė Lietuvai? Bet ar susimąstei, koks tavo talentas? Ką tu gero padarei Lietuvai? Kuo tu esi ypatingas? Kodėl AŠ/žmonės turi būti įpareigoti, kažką, kažkam, kažkur padaryti, kad būtų toleruojami ir pripažinti...

Gyvenime man patinka daug dalykų, dėl to naudojuosi savo jaunyste, stengiuosi viską pažinti ir vis dar ieškau savęs. Ir ieškosiu toliau, nenuleisiu rankų, net jei tai truks amžinybę. Nenoriu gyvenime priimti klaidingų sprendimų, kurie man galbūt nėra tinkami, tačiau vėliau su tuo gyvensiu ir nebegalėsiu nieko pakeisti... Nenoriu vieną rytą atsibusti ir pasakyti sau: „Visa, tai, ką dariau savo visą gyvenimą, buvo skirta ne man... Kol kas dar turiu laiko, tai pakeisti ir būti padėties šeimininke“.

Visada sulaukiu daug „kritikos“, daug klaidingų žodžių ir replikų... Ji graži, bet koks jos talentas? Ką ji gero padarė Lietuvai? Bet ar susimąstei, ką tu gero padarei Lietuvai?

Aš turbūt niekada nesuprasiu, kokios pridėtinės vertės gyvenime duoda, tavo skiriamas laikas šmeižti ar tiesiog negatyviai kalbėti apie žmogų, kurio niekada nesi sutikęs, kurio niekada neturėjai galimybės pažinti... Turbūt negaliu kaltinti.. Gal pamatė kokią sumontuotą kvailą laidą su manimi, galbūt pamatė parašytą straipsnį su mano pavarde, tačiau kuris buvo visai ne apie mane... Ir VISKAS!

Pirmas įspūdis yra... Daugiau nieko nebenori matyti ir girdėti. Bet turbūt dabar kalbėti vėlu, taip? Ir turbūt buvo ne viena tokia situacija, kada tiesiog paprasčiausiai manęs nesuprato ar mano humoro. Pripažinsiu, kad mėgstu juokauti ir nematau tame nieko bloga...

Tiesiog galbūt ne visada jis sutapdavo su jūsų/Tavo esamu humoru... (kur taip pat nematau nieko bloga) Galiausiai mano veiksmai ar pasakyti žodžiai buvo traktuojami „realiais“ veiksmais, kas man būdavo LABAI keista. O gal tiesiog kažkur pasakiau, kažką ne taip, bet kodėl aš negaliu klysti? O gal kažkam kliuvo mano nuotraukos? Nejuokinkit...

Aš niekada neperžengiau nepadorumo ribos ir visi tai žinot... Ar man jau negalima fotografuotis su maudymosi kostiumėliu? Ar atviresne palaidinuke? Tačiau, kai nežinoma mergina įsikelia panašaus tipažo nuotrauką ir ji sulaukia mažiau dėmesio, tai kažkodėl automatiškai tampa mažiau reikšminga ir labiau toleruotina...

Ant jūsų feisbuko viršelių galima išvysti dar ne taip apsirengusių merginų, tačiau, kai tose nuotraukose nepažįstamos merginos, tampa viskas gerai? Tai tampa norma? Išvis, kas nustatė tas normas? Savo gyvenime kuriu savas taisykles ir jomis vadovaujuosi. Taip pat, kur dingo mylima žmonių frazė: „Nespręsk knygos turinio pagal viršelį“? Ech... Visas tas žmonių negatyvas, mane užkrečia ir kartais mane pačią verčia jaustis negatyviai, kas pereina į mano veiksmus... mano puolimus ar nemalonų bendravimą su žmonėm, kurie visai to nenusipelnė...

Visas tas žmonių negatyvas, mane užkrečia ir kartais mane pačią verčia jaustis negatyviai, kas pereina į mano veiksmus...

Manau gyvenime yra viskas reikšminga, kas tau teikia džiaugsmo ir laimės, jeigu tave tai verčia jautis gerai. Manau daug žmonių numos ranka ir nebandys gilintis į mano žodžius, nes „ai, aš žinau, kokia ta Šalčiūtė, nereikia man nieko aiškinti“...

Bet aš džiaugiuosi, kad yra žmonių kurie tebestovi mano pusėje... Žmonių, kurie dar nepavargo palaikyti ir kovoti su pilamu purvu ant manęs... Tarp daugybė šmeižto ir melo įžvelgti gerąsias mano savybes. Aš žinau, kad yra be galo sunku atsispirti kitų žmonių įtakai ir išlikti ištikimam savo nuomonei, dėl to esu jums labai dėkinga! Nes jau kartais pati pamirštu, kas esu...

Kas sakė mano istoriją nuo pradžių, turėjo matyti, kad niekada niekam blogo nepadariau ir nelinkėjau... Nelinkiu ir dabar... Niekada neprašiau pagalbos... Niekada nereikėjo su kažkuo permiegoti, kad būti čia, kur dabar esu. Galbūt neturiu daug... Tačiau viskas, ką turiu, yra mano.

Kai jūs 12 klasėje galvojot, ką veiksit grįžę po pamokų penktadienio vakarą, aš skaičiavau mokesčius už butą ir galvodavau, ar užteks pinigų šildymui ir komunalinėm paslaugom... Tai, kas mane laiko kvaila, gerai pagalvokit, nes nepalūžau ir radau išeitį, pačiu sunkiausiu laiku, nepalūžtu ir dabar. Daugybė žmonių dirba galbūt ne pačius mieliausius darbus savo širdžiai... Tačiau juos dirba, nes jie finansiškai yra tinkamesni...

Kiek merginų augina blakstienas ar tvarko nagučius, nes tai „tikrasis“ jų pašaukimas? Dirba, nes tai finansiškai labiau apsimoka, patenkinti savo poreikius. Žmonės dirba padavėjais, nes yra lengviau užsidirbti ir pragyventi, negu dirbant mokytoju...

Ką tik pati pagalvojau, turbūt net aš stipriai suglumčiau ir dvejočiau pažintimi su žmogumi, jeigu prieš su juo susipažįstant būtų pilama tiek purvo... Nors ne, juokauju... Tikrai norėčiau pati pažinti žmogų ir susidaryti nuomonę pati, bet tokių žmonių nedaug... Bandos jausmą turi dažnas asmuo.

Tas jūsų ir medijos sukurtas „Šalčiūtės“ šešėlis, atrodo, mane persekios amžinai... Dėl kurio kartais prarandu naujas patirtis, naujus dalykus, kuriuos norėčiau išbandyti ar net žmones... Tai yra skaudu.

AŠ JAU PAVARGAU ĮRODINĖTI, KAD AŠ NESU TOKIA, tiesiog vienu laiku, nesugebėjau viso to suvaldyti, nes buvau VIENA.

P.S. Jeigu jūsų nedomina ši žinutė, tiesiog praleiskite pro akis ir negaiškite savo laiko.