Vilniuje naujausią savo performansą „Veidaknygė“ pristatė viena perspektyviausių Lietuvos performanso kūrėjų Monika Dirsytė.
Menininkės M.Dirsytės „Veidaknygė“ vyko knygyne „Juodas šuo“.
Monikos kūrybinis projektas prasidėjo penktadienį 16 val. ir tęsėsi 12 valandų – iki šeštadienio paryčių.
Visą performansą buvo galima žiūrėti tiesiogiai.
„Veidaknygės“ išvakarėse Monika Dirsytė davė interviu apie kūrybą, 12 valandų performansą, šiuolaikinį meną, norą išlikti savimi ir, žinoma, ateities planus.
Dažnam menininkui kalbėti apie save ir savo kūrybą yra itin sunki, o kartais tai –– net neįgyvendinama užduotis. Tačiau vis dėlto, kaip save pristatytum žmonėms, kurie apie Moniką Dirsytę niekada nėra nieko girdėję? Kaip norėtum būti pristatoma?
Prisistatyti ir kalbėti apie savo kūrybą man tikrai nėra lengva užduotis. Labiausiai džiaugiuosi, kai žmonės pamato mano darbus ir tarp mūsų atsiranda ryšys. Esu jautrus, tačiau drąsus žmogus, ir tai labai atsispindi mano kūryboje. Tikriausiai norėčiau būti pristatoma kaip menininkė, kuri kalba širdimi.
Tikrai, tiek gyvenime, tiek ir kūryboje esu visada besąlygiškai atvira – tikriausiai, tai ir stiprioji, ir silpnoji mano pusė. Visgi, nuoširdumas neturi būti tik dėl nuoširdumo, jis turi būti tikslingas ir gebantis apmąstyti šiuolaikinį pasaulį. Iš vienos pusės – kuriu labai intuityviai, iš kitos – labai daug galvoju apie prasmes, reikšmes, performansų reikalingumą bei aktualumą.
Būdama viena iš perspektyviausių performanso meno atstovių Lietuvoje, ko apskritai labiausiai pasigendi lietuviškoje šiuolaikinio meno scenoje?
Iš tiesų, pastebėjau, jog Lietuvoje vis daugiau jaunų žmonių domisi performansu, vis daugiau menininkų eksperimentuoja ir bando sukurti perfomansus. Tai tikrai labai džiugina! O šiuolaikinio meno scenoje pasigendu drąsos būti savimi. Manau, kad taikytis į kitų žmonių sukurtus rėmus tiesiog yra savęs apgaudinėjimas. Jei pajausčiau, kad kuriu ne žmogui, o, tarkime, institucijai, tikrai pasitraukčiau iš šiuolaikinio meno scenos.
Dabar tave labiau ir žinome kaip performanso meno atstovę, tačiau taip buvo ne visada. Kaip nuo skulptūros pasukai prie performanso? Ką šiose disciplinose matai bendro ir ko skulptūroje tau vis dėlto pritrūko, jog nusprendei pasukti kita kryptimi?
Viskas įvyko labai organiškai. Skulptūra negalėjau tinkamai perteikti savo minčių, man vis kažko trūkdavo. Tas kažkas buvau pati aš. Norėjau, kad skulptūra prabiltų, trūko veiksmo, įdomumo, norėjau prisiliesti prie žmogaus esmės. Visada sakiau, kad menas turi būti įdomus.
Taigi, tokių apmąstymų vedama supratau, kad be savęs to padaryti nepavyks. Pradėjau kurti performansus, nelabai galėjau įvardinti, kas tai yra, ar tai tikrai performansas, galbūt tai teatras – bet juk aš nevaidinu, galbūt tai scenografija – bet juk ji tinka tik man vienai. Tai ką aš darau?
Atsakymas iš tiesų visai paprastas – aš noriu prisiliesti ir jausti kartu su kitu žmogumi tai, ką kartais mums skauda, tai, kas kartais mums nepatogu. Aš nebijau dalintis savo pasauliu su kitu žmogumi, nenoriu nupiešti savo pasaulio gražesnėmis spalvomis, noriu pabūti su žmogumi tokiu, koks jis yra. Būtent performansu man tai ir pavyksta geriausiai.
Kuo performansas „Veidaknygė“ skirsis nuo kitų iki šiol matytų tavo darbų? Pavadinimas sufleruoja, jog galime tikėtis nuorodų į šiandieninę vartojimo kultūrą, socialinius tinklus, skubančią visuomenę. Ko apskritai galime tikėtis sausio 8 dieną?
Visų pirma, nuo kitų šis skirsis savo ilgiu, tai bus vienas ilgiausių mano performansų – truksiantis net 12 val. Tai pat tuo, kad prie jo bus prisidėję ir kiti žmonės. Iki sausio 6 dienos rinkau iš žmonių bei įstaigų įvairiausias nebereikalingas knygas, paruoštas išmetimui, sunaikinimui. Knyga – vertybė, bet, pasirodo, ir jos neaplenkia laikas.
Daug svarstau apie vartojimo kultūrą, apie internetą, feisbuką ir panašius, šiandieniniam žmogui reikalingus reiškinius. Sausio 8 dieną performansą kursiu gan neįprastoje patalpoje – bute-knygyne labai šauniu pavadinimu „Juodas šuo“.
Viena žymiausių pasaulyje performanso atstovių Marina Abramovič viename interviu yra sakiusi, jog dėl kai kurių pasirodymų buvo pasiruošusi net mirti. Ar kada pagalvoji, kiek toli galėtum nueiti dėl įspūdingo performanso įgyvendinimo?
Kad ir kaip tai beskambėtų, per kiekviena savo performansą aš numirštu ir prisikeliu iš naujo. Menas man yra šventas dalykas, tad nei jam, nei gyvenimui savęs nė kiek negailiu. Be to aš tiesiog negalėčiau gyventi.
Visada labai įdomu sužinoti, į kokius kūrėjus menininkas lygiuojasi, kas labiausiai inspiruoja kūrybai?
Asmeniškai, aš niekada nesilygiuoju į kitus, apskritai, man atrodo, yra kvaila norėti būti kaip kažkas kitas. Aš noriu būti savimi ir žaviuosi žmonėmis, kurie tai pat yra savimi!
Sekant tavo veiklą, galima pastebėti, jog tavo gyvenime šiuo metu viskas itin greitai juda, keičiasi. O kur pati matai save po penkerių metų?
Tiesą pasakius, tikrai. Niekaip negaliu nusiraminti gyvenime – vos tik ima atrodyti, jog pagaliau gyvenu tvarkingai, viskas ima ir apsiverčia aukštyn kojom! Bet galbūt tai labiausiai ir įkvepia mane kūrybai. Jei kas nors atsuktų penkerius metus atgal ir parodytų man mano dabartinį gyvenimą, niekaip nepatikėčiau! O kur būsiu dar po penkerių metų? Manau, Niujorke. Ko gero, tikrai!