Maratonininkas Ramūnas Grumbinas: „Kalnai ir bėgimas suartina“

Ramūnas Gruminas/asmeninio albumo nuotr.
Autorius: L. Simonavičienė
Publikuota: 2018-12-05 17:31
„Bėgimas yra tam tikra meditacijos forma“, – sako LRT sporto prodiuseris Ramūnas Grumbinas. Tačiau, anot jo, ši sporto šaka ne panacėja: kas tinka vienam, nebūtinai padės kitam. Su maratonų bėgiku kalbamės apie tai, kodėl svarbu būti fiziškai aktyviems, kada neverta varžytis su kitais ir kokią naudą turi sportavimas su šeima.

Ramūnai, kaip susidomėjote sportu? Ar tai nuo mažens lydinti sritis, ar sportuoti ėmėte po kokio nors įvykio, pastūmėtas aplinkybių?

Iš principo, kiek save atsimenu, visada norėjau sportuoti, varžytis, būti pirmas. Augau sportiškoje, fiziškai aktyvioje šeimoje. Mano tėtis buvo tarptautinės kategorijos regbio teisėjas. Mama aktyvi, niekada nenusėdinti vietoje, nekiurksanti namie prieš televizorių. Taigi jų pavyzdžiai mane ir įkvėpė.

Atsimenu, berods antroje klasėje į pamoką atėjo plaukimo trenerė ir motyvavo vaikus pradėti lankyti treniruotes. Susidomėjau. Žinoma, greičiausiai būtų sužavėjęs bet kurios sporto šakos atstovas, atėjęs pas pradinukus ir gražiai pakalbėjęs. Taigi pradėjau lankyti plaukimą ir šioje srityje pasilikau iki pat dvyliktos klasės. Krūvis vyresnėse klasėse buvo milžiniškas – 2 kartus per dieną, apie 3–4 valandas darbo vandenyje. Esu suskaičiavęs, kad per metus nuplaukdavau po 1 500 kilometrų.

Kodėl bėgimas, o ne koks važiavimas dviračiu, tenisas? Kuo ši sritis žavi?

Baigęs mokyklą plaukimą apleidau. Atsirado kitų prioritetų, be to, jaučiausi atsiplaukiojęs į valias. Žinoma, sportavau – žaidžiau regbį. Vėliau tapau šios sporto šakos teisėju – o tam reikia ne tik specialių žinių, išmanymo, bet ir tinkamo fizinio pasirengimo. Be to, sulaukus 30 metų ima ryškėti tam tikri kūno pokyčiai, didėja svoris. Supratau, kad, jei ir toliau gyvensiu taip, svoris tik augs. Kadangi buvau pratęs prie didelių krūvių, sporto, reikalaujančio daug ištvermės, nusprendžiau išmėginti bėgimą – pigiausią ir prieinamiausią sporto šaką.

Dabar bėgimas man yra tam tikra meditacijos forma: bėgdamas išsprendžiu ne vieną problemą, susidėlioju darbinius planus, tikslus, atsikratau neigiamų emocijų. Ilgainiui ne vieną bėgiką pradeda motyvuoti ne svorio metimas, ne sportiškumo didėjimas, bet palengvėjimas, kurį pajunti grįžęs namo. Bėgimas padeda išsivalyti vidų.

Kaip atėjote iki maratonų?

Pradėjęs bėgioti suvokiau, kad manęs netenkina bėgimas vien dėl bėgimo. Be to, sužinojau, kad, jei bėgi ilgiau nei 30 minučių, organizmas energiją pradeda gaminti iš riebalų. Taigi pailginau bėgimo laiką. Taip palaipsniui tikslai augo. Taigi 2002 metais nusprendžiau dalyvauti savo pirmame maratone. Galiu prisipažinti, kad tai buvo tam tikra avantiūra – maniau „nubėgu 10 kilometrų, nubėgsiu ir 40“. Maratoną vargais negalais įveikiau, bet supratau, kad tam reikia būti pasirengusiam ne tik fiziškai, bet ir morališkai, turėti aiškų planą. Taigi 5 metus į maratonus nė nežiūrėjau. Noras vėl juose dalyvauti grįžo natūraliai 2007-aisiais.

Su kokiais iššūkiais tenka susidurti dalyvaujant maratonuose?

Pirmiausia turi turėti aiškų planą. Antra, suvokti, kad be rimtų treniruočių nieko nebus: jei mažai įdėjai, mažai ir gausi. Ne mažiau svarbu, prieš bėgant maratoną, suprasti, kad tai, kaip jausiesi pradžioje, pabaigoje greičiausiai pasikeis. Maratonų bėgikai patiria emocines ir fizines perkrovas. Jei, pavyzdžiui, prie starto linijos 100 proc. jauti euforiją, maratono gale jos bus likę lygiai 0 proc. Ima kamuoti klausimai, kam to reikia, kodėl tai darau ir pan. Tačiau, jei pavyksta save nugalėti, įveikti maratoną, finiše vėl pajunti didžiulį pasitenkinimą. Būtent tas jausmas ir motyvuoja daugelį bėgikų.

Ar bėgti gali visi?

Žmonės skirtingi. Jei man bėgimas padėjo, visiškai nereiškia, kad bus naudingas ir kitam. Nepabandęs nesužinosi. Taip pat labai svarbu žinoti savo fizinį pasirengimą. Neretai netgi pravartu prieš pradedant bėgioti pasikonsultuoti su gydytoju. Pavyzdžiui, didelį antsvorį turintiems žmonėms iš pradžių tikrai negalima pasileisti taku. Reikėtų pradėti nuo vaikščiojimo. Beje, pradėję bėgioti daugelis daro klaidą – apsirengia gražiausius sporto rūbus, apsiauna brangiausius batelius ir išbėga į parkelius, kur apstu žmonių. Čia stengiasi pasirodyti prieš kitus, bėga greitai, neįvertina savo savijautos ir galiausiai perdega. Kitą dieną nė nenori pažiūrėti į tą pusę.

Na, o apsisprendus dalyvauti maratonuose, jei nėra jokių kontraindikacijų, ruoštis reikia bent 3 mėnesius. Būtent tiek užteko mano aklam draugui Mariui, su kuriuo pernai ruošėmės. Jis sėkmingai įveikė 42 km 195 m distanciją. Tada treniruotis mums pakako 3–4 kartus per savaitę, atidžiai stebint savijautą, organizmo būklę. Per tą laiką bent kartą būtina nubėgti 30 kilometrų – išsiaiškinti, kaip sekasi įveikti ilgą distanciją. Na, o bėgant maratoną itin svarbu laikytis auksinės taisyklės – lėčiau yra geriau. Jei persistengiama, tikslo galima ir nepasiekti.

Ar jūsų aplinkoje yra ir žmonių, kurie kritikuoja šį pomėgį? Galbūt yra manančių, kad tai kenkia?

Kai pradėjau bėgioti, išgirdau įvairiausių nuomonių. Mano mama ir šiandien turbūt apsidžiaugtų išgirdusi, kad mečiau šį sportą. Bet aš darau tai, kas man yra tinkama. Bėgimas man priemonė jaustis gerai, ne tikslas. Dabar šis sportas tapęs gyvenimo būdu. Pavyzdžiu, kelionėse su žmona neretai miestą, naujas vietas apžiūrime bėgdami – taip ir greičiau, ir sveikiau, ir patogiau. Šią vasarą su draugais atostogavome Islandijoje. 30 kilometrų Spalvotaisiais kalnais neskubėdami įveikėme per 5–6 valandas. Turistai 55 kilometrus šiais kalnais paprastai vedami 4 dienas. Tai daug ką pasako apie žmonių fizinio pasirengimo skirtumus ir gyvenimo būdą, kaip jautiesi, ką gali ir ką nori pasiekti.

Taigi su šeimos nariais sportuojate drauge. Kokias dar sporto šakas propaguojate?

Taip, su šeima judame kartu. Žinoma, turime veiklų, kurias atliekame atskirai, bet, manau, labai svarbu ne tik drauge gaminti vakarienę ar žiūrėti filmą, bet ir gamtoje kartu leisti laiką. Bėgimu užkrėčiau ir žmoną, nors anksčiau yra sakiusi, kad šis sportas tai jau tikrai ne jai.

Žmona, savo ruožtu, mane suviliojo kalnų slidinėjimu. Dabar kasmet bent kelis kartus vykstame į kalnus – juose turime ką veikti ir vasarą, ir žiemą. Vaikus 8-erių, 12-os ir 13-os metų vežamės drauge. Jie čiuožia nuo daugelio trasų, net nuo juodos, kai leidžiame ir patikriname jos statumą, pavojingumą.

Ar bėgiojant su žmona pavyksta pabendrauti? Ar fiziškai tai įmanoma?

Bėgiojant bendrauti įmanoma. Tačiau ne visada to reikia. Dažnai iškalbingesni ne žodžiai, o buvimas kartu. Kartais organizmas įjungia savisaugos režimą, pavyzdžiui, stengiantis įveikti likusius kilometrus. Taip buvo šią vasarą 100 kilometrų su žmona einant Kuršių Nerija. Likus paskutiniams kilometrams suvokiau, kad kalbėti kaip ir norėčiau, bet negaliu. Taigi beliko drauge tylėti.

Šiais laikais vaikai ne taip noriai laiką leidžia lauke, daugeliui trūksta fizinio aktyvumo. Kaip patartumėte išjudinti atžalas, ypač rudenį ir žiemą?

Parodyti pavyzdį. Manau, kad tai vienintelis būdas vaikus sudominti aktyvia veikla. Šeimos kelionėse mes vadovaujamės principu, kad dalį laiko visi gali užsiimti savo pomėgiais, bet būtinai skiriame laiko ir aktyvioms veikloms kartu. Kitas pliusas tas, kad visi vaikai lanko Valdorfo Žaliąją mokyklą. Nuo autobusų stotelės bet kokiu oru iki jos kasdien eina kilometrą ir tiek pat grįžta atgal. Taigi žinau, kad kiekvieną dieną jie nueina bent porą kilometrų. O dar visas pertraukas tarp pamokų leidžia lauke. Todėl savaitgaliais tikrai nevejame vaikų į lauką, kad išsibėgiotų, pakvėpuotų grynu oru.

Kaip treniruotes, buvimą lauke pakoreguoja oras?

Mūsų šalyje oro sąlygos sportavimui lauke turi mažai įtakos. Svarbiausia pasirinkti tinkamą aprangą ir stebėti savo savijautą, organizmo siunčiamus signalus. Sportuoti lauke galima iki kokių –15 0C, vasarą – ir per karščius, tik tada geriau pasirinkti miškingas vietas, kuriose neplieskia saulė ir, žinoma, vartoti daug vandens. Žiemą daugelis pradedančiųjų daro vieną klaidą – prisirengia per šiltai. Jei nežinai, kaip vilktis, geriau sluoksniuoti rūbus – marškinėliai, džemperis, bėgimo striukė, pirštinės, kepurė. Tada nebaisūs jokie šalčiai.

Kokių sportinių ambicijų turite?

Vadovaujuosi taisykle, kad pirmiausia reikia žiūrėti savęs, savo tobulėjimo, nesilyginti su kitais. Iššūkio finišuoti tarp pirmųjų sau nekeliu – man jau 45 metai, suprantu, kad nėra ko varžytis su 20 metų jaunesniais už save. Ateitis jų, ne mano. Keliu sau individualius tikslus. Raginu tarp bėgiojimų įterpti trumpas 5–7 min. trukmės treniruotes nugarai, pilvo presui ir pan. Pavyzdžiui, dabar darau atsispaudimus pagal tam tikrą iš „Youtube“ kanalo atsisiųsta muziką, kuri groja 3,5 min. Iš pradžių išsilaikyti nepavyko nė minutės, vėliau pasiekiau dviejų, o šiandien jau trijų minučių ribą. Su bėgimu tas pats – nebūtina iš karto lėkti į maratoną. Iš pradžių reikia kelti mažesnius, įveikiamus tikslus: išeiti pasivaikščioti, nusimatyti tikslą nubėgti kilometrą, vėliau – du, tris, penkis, dešimt. Mano žmonos pavyzdys įkvepia: ji pradėjo nuo trumpų pabėgiojimų prieš trejus metus ir šiandien jau gali kalnuose įveikti 85 km arba Kuršių nerijoje nueiti 100 km.

Naujausi straipsniai