Su pirmojo Lietuvoje mados tinklaraščio „Spintos guru“ įkūrėja, mados analitike Deimante Bulbenkaite kalbėtis apie madą – vienas malonumas. Ji puikiai išmano ne tik, kaip veikia mada, bet ir visus jos užkulisius, apie kuriuos, deja, nėra tiek daug kalbama.
Deimante, esi vieno iš pirmųjų mados tinklaraščių Lietuvoje – Spintos guru – įkūrėja, mados žurnalistė, rašiusi didžiausiems šalies žurnalams. Nuo ko prasidėjo ši tavo veikla?
Tikrai negaliu pasigirti, kad augau aplinkoje, kur aprangos kultūra buvo prioritetas, tačiau tam tikri gražūs (ar už kitus gražesni) dalykai akį traukė nuo mažumės. Paauglystėje labai mėgau žurnalistės Kristinos Sabaliauskaitės tekstus apie mados istoriją, po pamokų bent kelias valandas žiūrėdavau „Fashion TV“, domėjausi tuomet ką tik atsiradusiais mados tinklaraščiais. Užsienio pavyzdys įkvėpė ir nusprendžiau patikrinti, ar vakaruose kylantis mados diskursas gali būti aktualus ir čia. Taip atsirado „Spintos guru“, kurį 2007-aisias įkūriau būdama vos keturiolikos ir apie madą žinodama labai labai nedaug.
Pradžioje tinklaraštį kurį laiką pildžiau anonimiškai – buvo gėda tiek dėl savo amžiaus, tiek dėl žinių stygiaus. Mokiausi rašydama, atsakinėdama į komentarus po tekstais, ieškodama informacijos internete ir sėdėdama bibliotekoje. Kažkaip reikėjo užmaskuoti patirties stoką. Dabar paskaičius senesnius tekstus tos pastangos kelia šypseną.
Džiaugiuosi, kad šešiolikmetę mane pastebėjo bei rašyti pakvietė žurnalai „Stilius“ bei „L’Officiel Mada“. Kai supratau, kad rašymas apie madą neliks tik paaugliškas užmojis, nusprendžiau studijuoti žurnalistiką Vilniaus universitete ir žiniasklaidoje dirbu iki šiol.
Kaip pasikeitė „Spintos guru“ nuo pirmųjų įrašų 2007-iais? Iš kur semiesi įkvėpimo savo tekstams?
Jeigu paauglystėje smalsumas apsiribojo klausimu „kas?“, pastaruosius keletą metų labiau domina „kodėl?“. Baigti mokslai, patirtis bei pažintys mados industrijoje padeda suvokti, kokios temos šiandien aktualios, kokius mados industriją keičiančius žmones verta pakalbinti. Nors tinklaraštį atnaujinu retokai, stengiuosi, kad jis atitiktų mano gerbiamų užsienio mados žurnalistų iškeltus kokybės, kritiškumo, aktualumo kriterijus.
Prisipažinsiu, kad būtent „Spintos guru“ dėka turiu galimybę rašyti taip, kaip žurnalų redakcijose turbūt būtų pernelyg rizikinga – aštriau, įdomiau, rinktis temas, kurios galbūt aktualios tik mažesnei mados profesionalų grupei. Tai – mano eksperimentų erdvė, kur esu pati sau redaktorė. Džiaugiuosi, kad būtent tinklaraštyje turėjau galimybę nušviesti ne vieną užsienyje aplankytą mados renginį, paskelbti gausybę išskirtinių interviu.
Kaip žinia, visuomenės požiūrį į madą šiandien sparčiai keičia socialiniai tinklai. Kaip tai vyksta ir kodėl mada yra tokia patraukli bei populiari tema? Ar mes tampame nuo jos priklausomi?
Dažnai girdžiu sakant, kad gyvename išskirtinio individualumo laikais. Vis tik nesutikčiau – naujienos kasdien kelia milžinišką nesaugumo jausmą, todėl dar niekada nejautėme tokio didelio poreikio save priskirti kažkokiai grupei, atrasti saugią idėjinę užuovėją.
Mada ir išvaizdos elementai buvo, yra ir bus paprasčiausias būdas atrasti savo „gentį“, parodyti bei įtvirtinti statusą. Užtenka vos kelių akcentų, kad aplinkai pasakytume – mums artimesnis sportinis ar elegantiškas įvaizdis, gatvės stilius ar klasikinė prabanga, natūralumas ar maksimaliai išbaigtas makiažas. Išvaizda veikia kaip signalas, kurį nuskaitome akimirksniu, kuriuo ieškome pritarimo arba atstumiame galvojančius kitaip.
Socialiniai tinklai mums padeda atrasti ir suformuoti bendraminčių grupę, dalintis įkvėpimu, sulaukti palaikymo. Net jeigu labai patinka „bjaurios mados“ kryptis, o ją atspindinčių „Balenciaga“ sportbačių įsigyti tikrai nepavyks, „Instagram‘e“ ar „Facebook‘e“ vis tiek galime pasidalinti įkvėpimu, sekti mados namų naujienas ir save priskirti šitos tendencijos gerbėjų grupei.
Kaip socialiniai tinklai keičia pačią madą?
Socialiniuose tinkluose kasdien įkeliama vis daugiau nuotraukų, matome vis daugiau prekių ženklų, daiktų, nuomonės formuotojų. Ne veltui – juk kaskart atsidarę „Instagram‘ą“ norime pamatyti kažką naujo. Vakar matyta nuotrauka ar skaitytas tekstas šiandien nebeaktualūs.
Kadangi apetitas auga bevalgant, panašaus greičio tikimės ir iš mados – norime atėję į parduotuvę rasti kažką naujo. Vien rudens-žiemos ir pavasario-vasaros kolekcijų nebeužtenka, tad atsiranda tarpsezoninės linijos, skirtingų kūrėjų bendri projektai, kuriamos išskirtinės fotosesijos. Bet kas, kad tik pavyktų išlaikyti potencialaus kliento dėmesį.
Ar tai gerai? Veikiausiai ne, nes sukurti kolekciją – tai ne automatiškai sutepti pusryčių sumuštinį. Būtinas įkvėpimas, subrandinta idėja, galimybė dirbti savu tempu. Dėl to vis daugiau garsių dizainerių baigia karjeras ar kuria savo verslus, jų vietas užima jaunesni, daugiau energijos turintys kūrėjai. Tiesa, jie geriau supranta komercinius poreikius, vietoje unikalumo renkasi komercinį patrauklumą.
Jei mados tendencijas taip smarkiai veikia tai, kas vyksta internetinėje erdvėje, kodėl vis dar perkame mados žurnalus? Kuo jie gali būti aktualūs interneto kartai?
Kai aplink viskas kinta taip greitai, kartais norisi lėto malonumo. Ar tai būtų pasivaikščiojimas miške, kur nėra interneto ryšio, ar vakaras su knyga, ar žurnalas – tai suteikia galimybę atsipalaiduoti, įsigilinti, susidaryti nuomonę be poreikio spausti „patinka“ ar pakomentuoti.
Šiandien mados žurnalai pamažu tampa metraščiais, kurie išeina rečiau (tris-keturis kartus per metus), tačiau pateikia daugiau kokybiško, laikui nepavaldaus turinio. Tai – ilgi, įdomūs interviu, didžiųjų mados virsmų apžvalgos, kritiniai straipsniai apie mados istorijos bei dabarties paraleles. Tendencijos tampa vienadiene pramoga, žurnalams ji nebeaktuali, tad atsigręžiama į kokybišką (ir brangią) žurnalistiką, kurios internete nėra tiek daug.
Kokia šiandien mados žurnalistų misija, jeigu nuomonę reikšti gali kiekvienas, turintis socialinio tinklo paskyrą?
Manau, kad po mados pristatymo nuomonę iš tiesų gali pasakyti daugelis, tačiau ją argumentuoti atsitraukiant nuo asmeninio „gražu“ ar „negražu“ – tik patyręs apžvalgininkas. Mat žurnalistinis reportažas reikalauja suvokti kontekstą bei įvertinti, kaip atitinkama naujiena gali pakreipti ateitį. Galbūt skamba išpūstai, tačiau kartais net mažiausias įvykis žurnalistui gali pasakyti labai daug – taip neseniai buvo, kai dizaineris Hedi Slimane nusprendė pakoreguoti „Celine“ mados namų logotipą. Apžvalgininkams tai buvo geriausias įrodymas, kad veikiausiai smarkiai pakis ir pati mados namų stilistika, o po kelių savaičių paaiškėjo, kad būtent toks planas ir buvo.
Iš savo patirties žinau, kad dėl sugebėjimo matyti giliau verslo atstovai neretai prašo žurnalistų pabūti patarėjais – mat žurnalistinis darbas įpareigoja ne tik sekti naujienas, bet ir gerai išmanyti bendrą rinkos vaizdą, įžvelgti galimybes.
Viena pagrindinių šiandieninės mados problemų – vartojimo mastai. Žiūrint iš vienos pusės, džiaugiamės greitąja mada, kuri suteikia galimybę visiems atrodyti madingai. Bet žvelgiant iš kitos – skatinamas vartotojiškumas. Kaip tuomet pirkti, kad išliktum ir madingas, ir sąmoningas?
Mados industrijoje dirbantys žmonės mėgsta sakyti, kad neuždirba pakankamai daug, jog galėtų sau leisti pirkti pigius daiktus. Pasakymas skambus, bet tiesos jame yra – visada verta turėti mažiau ir investuoti į kokybę. Tada daiktas ne tik ilgiau tarnaus, bet ir teiks didesnį malonumą, juo pasipuošę jausitės geriau. Tai tikrai galioja drabužinės pagrindams, kurie nepavaldūs madai, o jei norisi tendencijas atitinkančios detalės – vieną kitą įsigyti pravartu ir greitosios mados salone.
Beje, visada stengiuosi paskatinti daugiau dėmesio skirti lietuvių dizainerių kūrybai – daugelio jų drabužiai ne tik savito dizaino, bet ir puikios kokybės, o kainos nė iš tolo neprimena tų, kurias matome užsienio butikuose. Beje, daugelis turi ir internetines parduotuves, „Instagram“ paskyras, tad tikrai verta pasidomėti.
Užsienyje apie mados problemas kalbama daug ir dažnai – apie tvarumą, inovacijas, istoriją. O apie kokius mados klausimus aktualiausia kalbėti Lietuvoje?
Manau, šiandien svarbiausia kalbėti apie tai, kaip Lietuvoje sukurti aktualų, vartotojų poreikius atitinkantį mados ženklą, kaip jį vystyti, auginti, tobulinti. Mūsų šalyje gausu nuostabių kūrėjų, kuriems trūksta elementarių verslo vadybos žinių ar komunikacijos įgūdžių. Labai norėtųsi, kad į bendrą mados diskursą įsilietų ne tik temos apie mados kultūrą, bet ir verslą, jo komunikavimą plačiai auditorijai.
Tą su kolegomis jau darome „Suprasti madą“ mokymų metu, bet tai – tik pirmieji žingsniai. Kol kas tenka remtis užsienio pavyzdžiais ir vos viena kita lietuviška istorija. Labai norėčiau, kad ateityje galėtume pasikviesti savų kūrėjų, sugebėjusių įgyvendinti mados verslo viziją.