Jau dešimtmetį televizijoje dirbanti Marija Silickaja-Šmatavičienė šiuo metu veda laidą „Vikingų loto“ ir su didžiuliu džiaugsmu prisimena savo ilgą kelią svajonės išsipildymo link. Moteris kadaise dainavo projekte „Muzikos akademija 2“, jėgas net du kartus išbandė „Chorų karuose“ kartu su Stano priešakyje, vėliau – su Katažina Zvonkuviene, o dabar ji dieną naktį dirba prie projekto „Dvi kartos“ ir... Kuria rankines iš popieriaus.
Mylintis vyras, po darbo pasitinkanti balta pūkuotukė maltos bišonė Liuka ir vaizduotę žadinantys kelionių į šiltus kraštus planai – toks televizijos laidų vedėjos bei populiarių projektų prodiuserės Marijos gyvenimas gali sukelti pavydą. Tik pasaka, kurios dažnas klausosi suraukęs kaktą (Kaip jai taip pasisekė? Kodėl ją pasirinko?), nebuvo parašyta per dieną. Iš nedidelio Lietuvos miesto kilusi Marija atkakliai ir daug dirbo, kol viskas susiklostė taip, kaip ji ir troško.
Marija, koks buvo jūsų kelias į televiziją?
Gimiau ir augau Radviliškio mieste: mama – fortepijono mokytoja muzikos mokykloje, o tėtis mašinistas – vairuoja traukinius.
Niekada nebuvau itin mėgstama klasės draugų, ypač kol mokiausi rusų mokykloje, kur klasėje buvo vos 10 žmonių. Aplinkiniams atrodžiau per daug aktyvi: vedžiau visus renginius, dalyvavau įvairiose olimpiadose, konkursuose. Pirmūnų dažnai niekas nemėgsta. Vėliau pabaigiau lietuvių gimnaziją ir jau vyresnėse klasėse supratau, kad renginiai, jų organizavimas – man prie širdies. Įstojau į Kultūrinės veiklos vadybą, vėliau į Kultūros vadybą ir kultūros politiką magistrui dailės akademijoje.
Besimokydama antrame kurse supratau, kad noriu dirbti televizijoje. Iš pradžių sugalvojau, pamatyti visą virtuvę iš vidaus ir nukeliavau į LNK projektą „Muzikos akademija 2”, sekėsi neblogai, tačiau finalo nepasiekiau, tada laimėjo Eglė Jakštytė. Toliau sekė chorų karai, kartu su Sidabriniu Stano choru laimėjome antrą vietą, ten susipažinau su Katažina Zvonkuviene (tuo metu dar Nemycko) ir taip dar vieniems metams likau chorų karuose. Vieno interviu metu kažkas tiesiai šviesiai manęs paklausė: kodėl tu čia? Pasakiau, kad noriu dirbti televizijoje. Kadangi tai buvo tiesioginis eteris, kitą diena sulaukiau skambučio. Prodiuseris Andrius Urbanavičius mane pakvietė į pokalbį.
Dirbate prie kitų projektų be „Vikingų loto“?
Pastaruosius tris mėnesius plušu prie LRT projekto „Dvi kartos“. Esu didžiųjų projektų vykdančioji prodiuserė. Džiaugiuosi, kad mano darbas didžiąja dalimi priklauso nuo mokėjimo planuoti laiką, dažnai pavyksta suderinti darbą su trumpomis kelionėmis į šiltus kraštus ir su renginių bei televizijos laidų vedimu. Šiuo metu vedu tik „Vikingų loto“ , tačiau su nostalgija prisimenu projektą „Muzikinės kovos“, kuriame dirbau kartu su Deividu Norvilu.
Tikra „barbė devyndarbė“. Ne tik kuriate, keliaujate, bet dar ir dirbate TV laidų prodiusere. Lieka laiko asmeniniam gyvenimui?
Visada sakydavau, kad kuo daugiau veiki – tuo daugiau spėji, tik su amžiumi darosi vis sunkiau viską suderinti. Galiu prisipažinti, tikrai dar nepasiekiau savo Everesto viršūnės. Svajoju vesti didesnius projektus, o ne tik juos kurti. Noriu turėti savo dirbtuves ir parduotuvėlę, kurioje galėčiau siūti ir pardavinėti savo popierinius gaminius.
Pagal zodiaką esu Liūtas ir kas mane žino, tai tikrai ne kartą girdėjo frazę, kad tai pats baisiausias ženklas – mes, liūtai, nuolat reikalaujame dėmesio. Taigi, nebandau slėpti, kad dėmesys man patinka, tačiau mano darbas už kadro man toks pats mielas.
Su vyru abu esame darboholikai, tačiau kai tik pasitaiko proga, keliaujame. Nevisuomet mūsų nuomonės sutampa – jis mėgsta slidinėti, o aš bijau. Tad kiekvienais metais kol jis užsiima patinkančia veikla, aš su draugėmis keliauju į šiltus kraštus. Taip ir pasiskirstome, jei tik viskas pavyksta.
Gyvename labai aktyvų gyvenimą, todėl be poilsio aš išprotėčiau.
Dar vienas įdomus faktas – Izraelyje praėjote karinės tarnybos mokymus.
Mano sesuo po mokyklos baigimo išvažiavo studijuoti į Izraelį ir gyveno ten 8 metus. Panorau sekti jos pėdomis ir išvykau į Izraelį, galvojau studijuosiu interjero dizainą. Karo tarnyba Izraelyje privaloma tiek moterims, tiek vyrams, tad pagrindinius apmokymus ten turi praeiti visi. Taip ir atsidūriau man visai nepažįstamoje aplinkoje.
Kas buvo sunkiausia tarnybos metu?
Iš pradžių nieko, net juokinga buvo, viskas kaip kokioje karo stovykloje. Pradėjusi eiti į mokyklą šešerių, ją baigiau anksčiau. Išvažiavau į Izraelį nepilnametė, man buvo 17-lika. Tokio amžiaus viskas atrodė kaip žaidimas. Pamenu, mums duodavo drabužius, kurie būdavo arba per dideli, arba per maži ir eidavome į apmokymus.
Situacija tapo rimtesnė, kai ėmiau mokytis naudotis ginklais, reikėjo juos išrinkinėti ir surinkinėti, šaudyti iš skirtingų atstumų. Beje, buvau gana taikli. Nepaisant to, viskas vyko svetima kalba, kurios nežinojau, tad po kurio laiko pradėjo darytis nejauku. Nesmagu buvo ir miegoti ant kietų lovų, plauti dušus, kuriuose šliaužiojo gyvatės, tik po to mums papasakojo, kad jos nenuodingos ir kad išsilaksto vos įjungus vandenį. Atsimenu, buvo daug ašarų, skambinau sesei ir sakiau, kad pasiimtų mane iš ten.
Koks jums pasirodė Izraelis?
Izraelis man patiko. Labai mėgstu miestus ir šalis su istorija, o Izraelyje istorijos apstu ant kiekvieno kampo. Įdomi ten klestinti religijų mišrainė, tiek daug skirtingų žmonių. Aišku, faktas, kad visur vyrauja nuolatinė karinė parengtis, priduoda savo. Ten net autobuso vairuotojas turi teisę prieš nosį tau uždaryti autobuso duris, jei tik tu jam pasirodei įtartinas. Izraelyje tikrinami ir rankinukai ateinant į prekybos centrą, pas mus tikrina apsauga ar nieko neišsinešei, o ten – ar neįsineši bombos.
Moteriai, einančiai karinę tarnybą, reikalavimai kitokie?
Jų kariuomenė visai kitokia nei mūsų (nes tris sezonus iš eilės teko nemažai laiko praleisti Lietuvos kariuomenėje, kūrėme projektą „Tikri vyrai“, kur mūsų žinomi veidai išbandė savo kailiu, kas yra kario gyvenimas kariuomenėje). Izraelio kariuomenė be proto drausminga, tačiau labai žaisminga tuo pačiu metu. Ten daug laiko pramogoms, jie labai gerbia tai, kad tu turi šeimą, kad moterys gimdo vaikus. Moterims gal šiek tiek lengvesni darbai vėliau atitenka, tačiau pradinis kursas ir normatyvai vyrams ir moterims – vienodi.
Gaminate ypatingas rankines iš popieriaus, kaip kilo tokia idėja?
Vystau naują verslą, kuriu aksesuarus iš popieriaus, kurį galima plauti, skalbti ir lyginti, o tarnauja jis lygiai taip pat ilgai kaip ir oda. Ne veltui šis popierius vadinamas veganiška oda. Kol kas tai – tikrai naujovė Lietuvoje. Žinoma, medžiaga, kuri yra visiškai ekologiška, pasaulyje kitiems gerai pažįstama. Ji gaminama iš kultivuojamo pluošto. Kol ariama žemė, išrenkamos augalų šaknys, iš kurių spaudžiamas popierius, jis papildomai rauginamas ir nuo rauginimo proceso priklauso popieriaus tekstūra ir struktūra bei jo atsparumas aplinkos poveikiams. Pamačiusi užsienyje šį popierių– įsimylėjau iš pirmo žvilgsnio. Netrukus atsirado mano prekės ženklas – „Tata Paper“.
Parodose, kuriose dalyvauju, visada pamerkiu kosmetinę į akvariumą su vandeniu, kad žmonės galėtų įsitikinti savo akimis, jog popierius netirpsta, neplyšta net po kelių valandų ar dienų mirkdamas vandenyje.
