Viktorija, kaip ir daugelis savo profesijai atsidavusių žmonių, dirbo savęs negailėdama. Iki vėlyvo vakaro, savaitgaliais, o kartais net ir švenčių dienomis, moteris dažė, kirpo ir šukavo savo klientes ir klientus. Tačiau dabar, augindama sūnelį ir žvelgdama į praeitį, ji pripažįsta, kad prieš tampant mama, ji dirbo tai, ką reikia, o ja tapusi – tai, ką nori.
„Kol neturėjau sūnaus, galima sakyti, neturėjau ir asmeninio gyvenimo. Pasinėriau į kirpėjos profesiją, intensyviai stengiausi tobulintis, visą save atidaviau klientėms. Aukodavau savo laisvalaikį, kad galėčiau klientėms parankiu laiku jas priimti. O gražindama plaukus, tuo pačiu ir atstodavau savotišką psichologę. Daugelis moterų į grožio saloną ateidavo ne tik apsikirpti, bet ir atsipalaiduoti, išsipasakoti, atsikratyti kasdienių rūpesčių. Namo grįždavau pervargusi ir skaudančia galva“, – savo prisiminimais „Canywhere“ projektui „Tapusi mama, atradau save“ dalijasi V. Pukinskienė.
Viktorija pasakoja, kad mama ji svajojo tapti nuo vaikystės. Visad įsivaizduodavo save turinčią didelę šeimą, daug vaikų. Tačiau karjera ir siekis pasistatyti tvirtus pagrindus po kojomis pakoregavo planus. Kaip bebūtų, galiausiai tapusi mama, Viktorija pradėjo pildyti ir kitas savo vaikystės svajones.
„Su vyru nusprendę kurti šeimą ir išsikraustėme gyventi į užmiestį. Visada norėjau vaikus auginti namuose, apsuptuose gamtos ir gryno oro. Tačiau man, nevairuojančiai moteriai, gyvenimas toli nuo miesto su mažyliu ant rankų padarė meškos paslaugą. Iki artimiausios autobuso stotelės – tolimas kelias, tad ištrūkti iš namų pavykdavo ne taip dažnai, kaip norėtųsi. Daug laiko leidau namuose ir po truputį pajutau, kaip ėmė slėgti namų sienos, ėmė pulti liūdesys ir melancholija. Tada ir nusprendžiau, jog reikia išnaudoti savo aplinką – pradėjau domėtis žolelėmis, muilo ir įvairių namų priežiūros reikmenų natūralia gamyba. Pradėjau lankyti kursus, prie savo namų auginti įvairius augalus, žoleles. Vėliau prijungiau savo seną svajonę – keramiką, ir ėmiau lipdyti pati. Daugybė mano užaugintų žolelių nugulė į mano kurtus indus“, – savo naujos veiklos pradžią pasakoja kirpėja, tapusi keramike.
Moteris sako pradžioje kūrusi tik sau ir artimiesiems, tačiau sulaukusi didelio susidomėjimo pradėjo lipdyti pagal užsakymus ir šiuo metu, pasivadinusi „Laumių puota“, džiaugias jų sulaukianti vis daugiau ir daugiau.
Paklausta, kaip spėja suderinti motinystę ir naują darbą, Viktorija sako, jog stengiasi kurti, gaminti ar rinkti žoleles tuo laiku, kai sūnelis miega. Tuo metu, atsiduodama taip branginamai gamtai ir naujai veiklai, moteris sako jaučianti, kaip kūnas užsipildo nauja, pozityvia energija, kuri teigiamai veikia tiek ją, tiek jos šeimą: „Motinystė mane išlaisvino, leido įsiklausyti į save ir daryti tai, kas teikia ne tik naudą, bet ir didžiulį malonumą.“