Kas privertė Merūną Vitulskį sprukti nuo mažamečių mozambikiečių?

Merūnas Vitulskis Mozambike / Unicef nuotr.
Autorius: Žmonės.lt
Publikuota: 2015-09-19 14:11
Į jubiliejinę, 5-ąją UNICEF misiją, organizuojamą kartu su TV3 televizija, tolimoje Afrikos valstybėje – Mozambike – išvykę dainininkas Merūnas Vitulskis ir UNICEF Geros valios ambasadorė, aktorė Virginija Kochanskytė lanko skurdžiai gyvenančius Mozambiko vaikus bei šeimas.
Unicef nuotr.
Unicef nuotr.

Misijos dalyviai siunčia dienoraščius su mintimis iš penktosios dienos, praleistos Mozambiko Tete provincijoje. Keliavusiųjų įspūdžius netrukus bus galima išvysti paramos renginyje UNICEF šou „Už kiekvieną vaiką“, kuris bus rodomas tiesiogiai per TV3.

Merūno Vitulskio penktasis dienoraštis:

M.Vitulskis: „Kadangi labai tikiu tuo, ką čia veikiu, bet savo rankomis neišgelbėjau nei vienos čia gęstančios gyvybės, tai noriu padaryti su Tavimi, skaitytojau.“

Rytas – vėl 7:00 valanda. Vakar, kaip ir visus vakarus, prakalbam su šalia mūsų „hostelio“ kavinę turinčiu libaniečiu. Kažkaip būtent apie jį pamąsčiau ryte, nes žmogus, gyvenantis Mozambike penkis metus, puikiai matė ir mato viską iš šalies.

Tiesa, dar prisiminiau, kad, kaip ir kiekvieną vakarą, taip ir vakar mieste elektra dingo gal porą kartų per vakarą – aklina tamsa užlieja visą miestą. Nuo ryto bandydamas pabusti, tai prisiminiau, todėl, kad dingus elektrai, lipau laiptais ir truputį stabtelėjęs bei palaukęs, nusprendžiau žygiuoti toliau i kambarį. Be abejo, nepamačiau sėdinčio ant laiptų vietinio „liokajaus“ ir lengvai išsigandau, kaip ir jis bandydamas atsistoti...

Unicef nuotr.
Unicef nuotr.

Žodžiu, sekundžių trukmėj ridenomės laiptais žemyn. Išbandę laiptus subinėmis, nusprendžiam palikti „pramogų kalnelius“ ir skirstytis, kad „sugrįžus“ elektrai nesimatytų mano nudegęs veidas ir dar labiau netraumuočiau žmogaus.

Diena, žinau, bus įdomi, nes po apsilankymo kaimuose su skurstančiais, atėjo laikas pamatyti, kokia padėtis mieste ir priemiesčiuose... Riedant visureigiu, šimtus kartų lipdytais keliais, pasidalinam i dvi grupes, vieni – į ligoninę, kiti – į miesto lūšnynus.

Unicef nuotr.
Unicef nuotr.

Virginijai palikus mūsų kompaniją, po kelių minučių matom nesuvokiamą žmonių grūstį abiejose kelio pusėse: vaikai eina i mokyklą, šalia kažkas parduoda anglį, gaivius gėrimus, bananus, ryžius, baobabo vaisius, o didžioji dalis – kažkokias detales mašinoms ir mopedams... Apstu žmonių išgąstingais veidais su vaikais, žaidžiančiais šalia autostrados (jeigu galima ją taip pavadinti).

Netrukus pasukam i tamsiąją miesto dalį, sukurtą iš naudotos skardos lakštų, molio ir namų tarpuose esančių milijono šiukšlių... Pavažiavus gal porą kilometrų, nesuprantant rajono struktūros, sukomandavus  režisieriui Jonui, išlipam.

Matau ir užuodžiu, kad kvapai ir gatvių stovis nepavydėtinas, bet kažkaip nujaučiu – prie kvapo priprasiu. Staiga prisistato vaikas, gal devynių metų, su beveik surūkyta cigarete dantyse. Jaučiu ir periferiniu matymu matau, kaip mus skanuoja akimis, tik šio vaiko žvilgsnis yra kitoks – sakyčiau piktas ir ne toks, kaip vakar lankytų vaikų kaime.

Unicef nuotr.
Unicef nuotr.

Kol fotografuoju pirmas skersgatvių emocijas, vaikų kas minutę daugėja. Pagrindinis, turbūt vadas, su cigarete dantyse pradeda kaulyti pinigų, trindamas nykštį i rodomąjį pirštą ir imituodamas su ranka valgymą bei rodydamas į pilvą.

Be abejo, vertėjas mus perspėjo būti atsargiais, nes čia vaikai išgyvenimo metodų išmoko iš juodo verslo gatvės. Vaikai rankomis timpteli viena kolektyvo narį ir geranoriškumas manyje pradeda keistis i erzelį bei savisaugos instinktą. Žvilgtelėję vieni i kitus su vairuotoju, režisieriumi ir vertėju, matom, kaip vaikai bando krapštyti mašinos bagažinę, darinėti mašinos duris.

Nejučiom nusprendėm nuo apytiksliai dešimties mažamečių, tikrąja to žodžio prasme, sprukti... Įšokęs i mašiną ir uždaręs duris, pastebiu, kad mašinos langas mažumėle praviras. Vienas vaikas pastebi tai pirmas ir, išpūtęs i mane cigaretės dūmus, čia pat bando degantį „kancarą“ man įmesti i saloną.

Unicef nuotr.
Unicef nuotr.

Mašinai pajudėjus, pajuntu, kad vienas mažametis atidaro mano duris, griebiu už rankenos ir užtrenkiu duris – nurūkstame kuo toliau... Pora minučių mašinoje tvyro tyla... Suprantu, koks didelis intelektualinis nuotolis tarp kaimo ir miesto vaikų. Negali miesto vaikų kaltinti – Lietuvoje, mano rajone, panašų „darbą“ dirbantys sakydavo – „nesisuksi-negyvensi“.

Meldžiu aukštesnės jėgos, kad UNICEF edukaciniai projektai pasiektų ne tik kaimus, bet ir miestus, nors miestų problema yra toli gražu ne bado, skurdo ir sausrų nustekentų vaikų, kaip tai yra kaime, kur vaikai nesugadinti ir auga su tėvų įskiepytomis vertybėmis ir nuoširdžiomis akimis, tamsiomis kaip angliukai.

Kadangi labai tikiu tuo, ką čia veikiu, bet savo rankomis neišgelbėjau nei vienos čia gęstančios gyvybės, tai noriu padaryti su Tavimi, skaitytojau, kuris skaito mano įspūdžius, parašytus iš širdies, be poilsio po sunkios dienos rašant, apie tai, kas yra tiesa – vaikai miršta, o vieno jų gyvybę telefono pagalba  (skambinant  tel: 1891 arba tel: 1892) gali išgelbėt ir Tu... Atsisakyk kelių šokoladų ar butelių alaus, o gal neišlaidauk benzinui ir eik pėstute paskyręs pinigus, esantiems ant bedugnės krašto čia... Ačiū tau...

Su pagarba, tenoras Merunas Vitulskis.

P.S. šiandien vykstame i Maputo, ten susitinkame su Mozambiko UNICEF vadovu, ir tuomet – namo, kur manęs laukia gera ir pasiilgusi šeima. Pasinaudodamas proga, noriu padėkoti už pastūmėjimą vykti i šią misija žmonai Erikai, kuri padeda man save kasdien suvokti naujai kaip asmenybę ir visuomet mane įkvepia naujiems darbams. Ačiū, kad esi...

Virginijos Kochanskytės penktasis dienoraštis:

V. Kochanskytė: „Galime tik pasimokyti iš jų atlaidumo ir geranoriškumo. Turint tokį vidinį užtaisą, yra vilties, kad ši šalis sparčiu žingsniu kelsis geresniam gyvenimui.“

Du žodžiai Mozambiko kalba, kuriuos išmokome atvažiavę į šią šalį, buvo – „labas“ ir „ačiū“. Nesunku buvo juos įsidėmėti, nes kiekvieną dieną juos mums tarė visi sutikti žmonės daugybę kartų. Įdomu, kad žodis „labas“, jei pažodžiui jį verti iš Mozambiko kalbos į kitą kalbą, turi dvi reikšmes: baltas ir Dievas.

Unicef nuotr.
Unicef nuotr.

Neįtikėtina, baltasis žmogus, kuris kažkada atėjo į šį kraštą kaip pavergėjas, prilyginamas Dievui. Stiprus ir galingas, kaip Likimas. Vertėjas pasakė, kad jeigu nugriūtų du žmonės – vienas baltasis, o kitas juodasis, – tai mozambikietis pultų visų pirma pakelti baltąjį. Pakelti baltąjį, kažkada jį skriaudusį? Ko gero, jie – mūsų skriausti, žeminti – yra arčiau Dievo...

Galime tik pasimokyti iš jų atlaidumo ir geranoriškumo. Turint tokį vidinį užtaisą, yra vilties, kad ši šalis sparčiu žingsniu kelsis geresniam gyvenimui. Tai liudija Mozambiko Unicef darbuotojai, su kuriais aktyviai bendradarbiavome visą savaitę – jų dėka tik ir galėjome padaryti visus darbus, kuriuos buvome užsibrėžę.

Unicef nuotr.
Unicef nuotr.

Gerumu šioje misijoje buvome apsupti – mieste ir kaimuose bendruomenių vadovų buvome maloniai sutikti, žmonės, kuriuos kalbinome, mielai įsileido į savo namus ir netgi savo kukliu maistu dalinosi, vaikai smalsavo, bendravo, žaidė, fotografavosi ir nuoširdžiai juokėsi. Atsisveikindavome, kaip su geriausiais draugais.

Vakarieniaudami prisipažinome – ilgėsimės šios kelionės, persmelktos gerumo aura.

Mozambikas – viena vargingiausių pasaulio valstybių, pagal pragyvenimo lygį užimanti 178 vietą iš 187 šalių. Skaičiuojama, kad ten daugiau nei pusė žmonių gyvena ties skurdo riba arba žemiau jos. Mozambike yra ir vienas didžiausių pasaulyje vaikų iki penkių metų mirtingumo lygis.

Unicef nuotr.
Unicef nuotr.

Kiekvienais metais dėl maliarijos, prastos mitybos, kvėpavimo takų infekcijų, ŽIV/AIDS, prastų gimdymo sąlygų, viduriavimo 26 000 gimusių vaikų neišgyvena iki pirmo mėnesio, 55 000 vaikų nesulaukia savo pirmojo gimtadienio ir 85 000 – savo penktojo gimtadienio. Šalies rykštė – daugiau nei 2 milijonai našlaičių.

Paaukoti Mozambiko vaikams galima jau dabar. UNICEF primena, kad skambindami trumpuoju numeriu 1891 (1,45 €), išgelbėsite vieno vaiko gyvybę, skambindami 1892 (2,90 €) – dviejų vaikų gyvybes. Daugiau paaukoti galima užsukus į internetinę svetainę www.unicef.lt

Unicef nuotr.
Unicef nuotr.

Apie UNICEF

UNICEF yra daugiausiai vaikų gyvybių išgelbėjanti organizacija pasaulyje. UNICEF siekia užtikrinti kiekvieno vaiko teises ir gerovę. Kartu su partneriais mes dirbame 190 šalių ir teritorijų, kad šį įsipareigojimą paverstume tikrove. Ypatingą dėmesį skiriame labiausiai pažeistiems ir pamirštiems vaikams, kad pagalba pasiektų visus vaikus ir visur.

Apie projektą „Už kiekvieną vaiką“

UNICEF projektą „Už kiekvieną vaiką“ globoja J. E. Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Misija Mozambike – tai penktasis UNICEF ir TV3 bendradarbiavimo vaisius, skirtas pasaulio vaikams.

Per ketverius metus UNICEF organizuojamose misijose: Kambodžoje, Siera Leonėje Tanzanijoje ir Haityje, dalyvavo tokie žinomi žmonės:  dainininkas Marijus Mikutavičius,  aktorė Jurgita Jurkutė – Širvaitė, TV3 žinių vedėja Renata Šakalytė-Jakovleva, olimpiniai vice čempionai kanojininkas Jevgenijus Šuklinas ir boksininkas Evaldas Petrauskas, žurnalistė, TV laidų vedėja Beata Nicholson, aktoriai Virginija Kochanskytė ir Giedrius Savickas, TV3 generalinė direktorė Laura Blaževičiūtė.

Unicef nuotr.
Unicef nuotr.

 

Žmonės.lt

Naujausi straipsniai