Kanų kino festivalyje pristatytam dokumentiniam filmui apie Amy Winehouse prognozuojama sėkmė

Amy Winehouse / „Reuters“/„Scanpix“ nuotr.
Autorius: System
Publikuota: 2015-05-19 14:37
Nekonkursinėje Kanų festivalio programoje buvo pristatytas itin informatyvus ir, žinoma, muzikalus dokumentinis filmas apie Amy Winehouse. Juosta „Amy“ Didžiosios Britanijos kino teatrus turėtų pasiekti birželio antroje pusėje, bet jau dabar jai prognozuojama nemenka sėkmė.

Režisierius Asifo Kapadia atliko milžinišką darbą, filme maždaug 100 interviu su Amy pažinojusiais žmonėmis – nuo jos tėvų, geriausių draugių iki apsauginių ar trumpalaikių simpatijų. 126 min. juostoje jis panaudojo ir buitine kamera, telefonu filmuotą medžiagą iš Amy gyvenimo, koncertų, interviu, apdovanojimų įrašus, daugybę nuotraukų.

Bulimija, depresija, priklausomybė nuo alkoholio, narkotikų, potraukis blogos reputacijos vyrams ir viso šio žudančio kokteilio nesunaikinamas didžiulis talentas. Tokią Amy Winehouse matome šioje dokumentikoje. Režisierius nevengia parodyti purvinąją šios jau iš muzikos istorijos nebeištrinamos dainininkės pusę.

Jis leidžia kalbėti tiek dėl Amy auklėjimo tėvus kaltinančioms vaikystės draugėms, tiek ir patiems tėvams, kurie sako buvę per silpni savo dukrai pasakyti „stop“. Prabyla ir pati Amy: „Nuo ankstyvos paauglystės man buvo leidžiama viskas – ryškiai dažytis, seksualiai rengtis, rūkyti, gerti, negrįžti iki paryčių, parsivesti nakvoti vaikinus“, – Amy frazė iš vieno režisieriaus į filmą įterptų muzikantės žurnalistams duotų interviu.

A.Kapadia kalbasi ir su Amy muzikai didelę įtaką padariusiais džiazo, soulo, hiphopo atlikėjais, kurie ją pažinojo, įkvėpė ir patys buvo charizmatiškosios atlikėjos įkvėpti. Filmas dėl to ir stiprus, kad išsamiai pasakoja tiek apie žymiosios dainininkės muzikinę karjerą, tiek apie asmeninį jos gyvenimą.

Iš kitos pusės, kitaip sukurti apie ją filmo ir nelabai įmanoma, nes jos rašyti dainų tekstai labai glaudžiai susiję su svarbiausiais gyvenimo įvykiais. Amy niekada to neslėpė. „And if my daddy thinks I'm fine He's tried to make me go to rehab I won't go, go, go“, – dainavo ji, kuomet aplinkiniai ėmė įkalbinėti gydytis nuo narkotikų ir alkoholio.

Albumą „Back to Black“, pasak Amy, galima laikyti jos ir Blake'o Fielderio santykių dienoraščių. Pažintis su šiuo kalėjime daugiau laiko nei laisvėje leidžiančiu vyru Amy įklampino į narkotikų liūną, tačiau padėjo jai pelnyti pasaulinę šlovę – „Back to Black“ parduota maždaug 20 milijonų kopijų, 50-uosiuose „Grammy“ apdovanojimuose jis pripažintas geriausiu pop albumu.

„You go back to her and I go back to black“, – dainavo Amy, kuomet Blake'as grįžo pas savo buvusią draugę. Tai tik vienas iš daugybės pavyzdžių, virtusių dainų tekstais.

„Blake'as jai buvo toks pat svarbus kaip ir muzika. Jai daugiau nieko ir nereikėjo. Amy suprato, kad santykiai su šiuo vyru ją žudo, bet be jo ji taip pat negalėjo gyventi“, – sakė daugybę metų A.Winehouse pažinojęs, iš pradžių jos koncertus organizavęs, o vėliau ir iš alkoholio bei narkotikų dugno traukęs prodiuseris bei artimas draugas Nickas Shimansky.

Jis ir buvo tas žmogus, kuris pasirūpino, kad dar paauglės Amy eilėraščiai virstų dainomis, o jas, atliekamas džiazo vokalu, išgirstų kuo daugiau žmonių.

„Jai reikėjo vyrų vien tam, kad ją kas nors bent truputį sulaikytų nuo besaikio savęs naikinimo, kai Blake'o nebuvo šalia, kad kas nors primintų, jog jau laikas namo“, – sakė Amy apsauginis.

B.Fielderio ir A.Winehouse santuoka tęsėsi dvejus metus. Jie tapo viena labiausiai aptarinėjamų, paparacų medžiojamų porų, o pati Amy tą laikotarpį pavadino kaip dvejus metus trukusį heroino poveikį.

Kai Amy perdozavusi narkotikų ir alkoholio atsidūrė ligoninėje, o vėliau ir reabilitacijos centre, Blake'as jai per langą gabendavo heroino. Filme išgirstame ir kraupų šio vyruko balsą, nepasitenkinimą dėl to, kad Amy jam sėdint kalėjime ėmė susitikinėti su kitais vaikinais.

„Jai reikėjo vyrų vien tam, kad ją kas nors bent truputį sulaikytų nuo besaikio savęs naikinimo, kai Blake'o nebuvo šalia, kad kas nors primintų, jog jau laikas namo“, – apie trumpalaikius Amy santykius su kitais vaikinais pasakojo jos apsauginis.

AFP/„Scanpix“ nuotr.
AFP/„Scanpix“ nuotr.

Tačiau Amy nepadėjo net ir griežtos sutartys su leidybinėmis kompanijomis, kuriose jai buvo draudžiama vartoti narkotikus, kol ji su jais dirba. 27-erių ji rasta perdozavusi alkoholio ir narkotikų. Tačiau A.Kapadia supratingai Amy pažinojusių asmenų lūpomis, jos pačios rašytomis eilėmis paaiškina, kad būtent tokią ją visi mylėjo, tiek jos artimieji, tiek milijonai žmonių visame pasaulyje.

Nori ar ne, tačiau formuojasi paralelė su kita labai ryškia muzikos pasaulio asmenybe, taip pat 27-erių metų pasitraukusia iš gyvenimo – Kurtu Cobainu. Apie jį taip pat visai neseniai pasirodė filmas „Kurt Cobain: Montage of Heck“, kurio vienintelis seansas Lietuvoje įvyko kino teatre „Forum Cinemas Vingis“.

Abi šios garsenybės vaikystėje patyrė traumą po tėvų skyrybų, abiem stigo jų dėmesio, anksti pradėjo vartoti alkoholį, o vėliau ir narkotikus, kentėjo nuo valgymo sutrikimų, gyveno juos naikinančiose santuokose su tokiais pat narkomanais. Ir, žinoma, abu buvo labai talentingi. Dabar jie, kaip ir Janis Joplin, Jimis Hendrixas ar Jimas Morrisonas, priklauso vadinamajam „Klubui 27“.

Panaši ir abiejų filmų pasakojimo maniera – ekrane matome muzikantų kurtų dainų žodžius, kurie siejami su jų biografiniais gyvenimo faktais. A.Kapadia užduotis buvo lengvesnė, nes jis turėjo daugiau filmuotos medžiagos. K.Cobaino laikais dar nebuvo galimybės įrašyti vaizdo telefonu, tad režisierius Brettas Morgenas bandė ankstyvuosius jo metus animuoti, kas filmui padarė meškos paslaugą.

A.Winehouse tėvas, visuomet buvęs šalia atlikėjos, Didžiosios Britanijos spaudoje iki šiol piktinasi filmu „Amy“, sakydamas, kad jame daug su realybe prasilenkiančių faktų. Nenuostabu, nes juostoje ne kartą iš Amy draugų lūpų išgirstama apie atsainų tėvų požiūrį į destruktyviąsias Amy problemas.

Filmas „Amy“ nepretenduoja nei į „Auksinę palmės šakelę“, nei į kurį nors kitą Kanų festivalio apdovanojimą. Jo premjera įvyko „Vidurnakčio seanse“. „Amy“ – labai gražus ir profesionaliai sukurtas A.Winehouse atminimas, kurį, reikia tikėtis, išvysime Lietuvos kino teatruose.

15min.lt

Naujausi straipsniai