Neįmanoma nepastebėti Jokūbo: jis pasipuošęs plačia šypsena, juokiasi užkrečiančiu juoku, džiugiai pasakoja apie gyvenimą ir trykšta beribe meile Lietuvai. Jis – jaunas verslininkas, kuriam paties susikurta darbo vieta leidžia dirbti iš bet kurio pasaulio kampelio. Skamba kaip svajonė... Tačiau Jokūbas to nesureikšmina ir tikina, kad gyventi vienoje vietoje tiesiog nebegalėtų.
Jokūbai, nuo ko prasidėjo tavo kelionės?
Mano istorija tokia: būdamas vos 15-os įkūriau savo pirmąją įmonę ir supratau – tokiu būdu galiu nesėdėti vienoje vietoje. Turėdamas mokyklos baigimo diplomą, jau valdžiau keletą internetinių verslų, kurie man leido dirbti bet kurioje pasaulio vietoje.
Tuomet buvau pakviestas į renginį, organizuotą Malaizijos vyriausybės, skirtą jauniesiems verslininkams iš viso pasaulio. Tik įsivaizduokite... Penkių žvaigždučių viešbučiai, geriausias maistas, patogūs skrydžiai ir už nieką nereikia mokėti. Tobula, tiesa? Tai buvo mano pirmas kartas Azijoje ir tai beprotiškai atvėrė akis – juk aš tuomet, tik baigęs mokyklą, dar nebuvau matęs pasaulio.
Sugrįžęs namo niekaip negalėjau nustoti galvoti apie patirtus įspūdžius ir supratau – man reikia išvažiuoti ir pamatyti daugiau pasaulio. Tuomet aš leidausi į pirmąją savo didelę kelionę – per tris mėnesius apvažiavau penkias pietryčių Azijos valstybes ir po tos kelionės nebegalėjau sustoti. Supratau, kad niekada gyvenime negalėsiu sėdėti vienoje vietoje. Ir štai jau praėjo penkeri metai, kai vis negaliu atsistebėti tuo, ką mums suteikia pasaulis.
Papasakok šiek tiek plačiau apie savo verslus. Turėjai vieną labiau žinomą kompaniją – „ChameleonJohn“.
Taip, tai buvo bene rimčiausia kompanija, kurią aš sukūriau kartu su dviem partneriais. Mums puikiai sekėsi, buvo labai įdomu, bet prieš pusę metų nusprendėme ją parduoti. Dabar verčiu švarų lapą ir ieškau naujų projektų, idėjų.
Vieni verslai pasiseka labiau, kiti mažiau, todėl dabar, kai pardavėme kompaniją, ieškau savęs ir savo profesinio kelio. Dabar norėčiau daugiau ir intensyviau pakeliauti.
Kelionės – tavo gyvenimo kasdienybė. Skaičiavai, kiek jau šalių esi aplankęs?
Ne, ne, ne (juokiasi). Aš iš tų žmonių, kuriems svarbiau kokybė, o ne kiekybė. Neretai žmonės nuvyksta į vieną šalį vos nakčiai, nes, pavyzdžiui, ten turi sulaukti kito lėktuvo, ir tada sakosi aplankę tą šalį. Aš taip nemanau – nesusipažinai su kultūra, žmonėmis ir tik pasižymėjai, kad buvai.
Iš pradžių aš keliavau tikrai intensyviai, aplankydavau nemažai šalių. Tačiau laikui bėgant supratau, kurios šalys man labiau patinka ir tuomet grįždavau jose pabūti ilgiau. Pavyzdžiui, Indonezijoje jau buvau, berods, devynis kartus, Tailande – dešimt, Japonijoje – keletą kartų.
Jei bandyčiau suskaičiuoti aplankytas šalis, tikriausiai, būtų apie 60, o galbūt 65. Man patinka daug keliauti, o po to sustoti ir leisti sau pabūti norimoje vietoje ilgiau. Viskas paprasta: išsinuomoji apartamentus, turi kompiuterį ir dirbi (šypsosi).
O kaip tėvai reaguoja į tavo, galima sakyti, klajoklio gyvenimą? Juk dažnas gyvena pagal tą patį modelį: universitetas, darbas, namai, šeima.
Būdamas 13-os metų pasakiau tėvams, kad niekada gyvenime neturėsiu darbo ir jie tik juokėsi: „na, na, pažiūrėsim“. Tuo metu lankiau pramoginius šokius, o tai reikalaudavo labai daug jėgų ir darbo. Tarsi dirbtum visą darbo dieną, nuo ryto iki vakaro.
Ir, žinoma, kai penkiolikos metų nusprendžiau, kad gyvenime noriu kažko daugiau ir mečiau šokius, jie sakė – „nejuokauk“. Bet su laiku tėvai priprato ir labai džiaugiasi mano pasirinkimu. Aš juos suprantu, juk jie galvojo, kad internetiniai verslai yra tiesiog paaugliškas užsidegimas, kuris greit praeis.
Dabar mes puikiai sutariame – mano tėvai tikrai geriausi žemėje (šypsosi). Jie mane labai palaiko.
Aplankei tikrai nemažai šalių. Tarp jų – apsilankymas tolimoje ir žiauraus režimo sukaustytoje Šiaurės Korėjoje.
Pradėkime nuo to, kad mokykloje man labiausiai patiko istorija. Aš itin domėjausi Antruoju pasauliniu karu ir Sovietų Sąjungos laikotarpiu. Tad keturiolikos metų sugalvojau, kad labai noriu nuvykti į Šiaurės Korėją, nes vienintelis būdas pačiam pažiūrėti, kaip gyveno mano tėvai ir seneliai, yra apsilankyti būtent toje šalyje.
Vėliau aš išpildžiau tą svajonę. Tiesa, tuo dabar visai nesididžiuoju, nes tuomet aš negalvojau ar tai geras, ar blogas žingsnis – tiesiog norėjau pamatyti. Visai nepalaikau kelionių į Šiaurės Korėją, nes visi turistų atnešami pinigai krenta tiesiogiai šalies vadovui į kišenę ir mes visi žinome, kur tai nukeliauja: ginklams, raketoms ir pan.
Bet grįžtant prie kelionės – patekti į Šiaurės Korėją yra labai lengva. Tai gali padaryti bet kuris žmogus, kuris yra pasiruošęs sumokėti neadekvačiai didelę pinigų sumą už savaitės trukmės kelionę. Man tai kainavo stipriai virš dviejų tūkstančių eurų, o už tokią sumą galima puikiai pagyventi mėnesį ir net daugiau, pavyzdžiui, Azijoje (juokiasi).
O, kas tau paliko didžiausią įspūdį toje valstybėje?
Naktį prieš skrydį į Šiaurės Korėją aš perskaičiau Džordžo Orvelo knygą „1984“. Ta knyga yra visiška Šiaurės Korėja, tik ne tokiame aukštame lygyje. Ir tuomet galvojau – baisu! Bet kelionė jau buvo suplanuota.
Ten būdamas patiri labai keistą jausmą, kurį sunku nupasakoti. Vaikščiodamas gatvėmis jauti kažką, kas tvyro ore. Lyg baimė, lyg priespauda... Labai nemalonus jausmas. Praeinantys žmonės į tave nepakelia akių, gidai stebi kiekvieną tavo žingsnį, labai daug dalykų negalima daryti.
Kelionės metu gali elgtis tik pagal gidų nurodymus?
Taip, visiškai. Tai panašu į darželio ar mokyklos ekskursijas, kai vienas mokytojas eina grupės gale, o kitas priekyje. Visi einate vienoje eilėje ir jeigu vienas turistas žengia žingsnį ne ten, iškart sakoma: „ne, ne, ne, grįžk atgal, čia negalima“.
Taip, tai įdomi patirtis, bet viską apsvarsčius nerekomenduočiau vykti į Šiaurės Korėją. Turiu padaręs porą vaizdo klipų apie šią šalį ir tie, kurie ten nuvyksta, pamato lygiai tą patį. Tad tikrai neverta leisti savo pinigų ir remti tos šalies.
Pakalbėkime apie tik vakar pasirodžiusį filmuką, kuriame pristatai Lietuvą užsieniečiams. Kaip gimė idėja?
Man atrodo, kad tai nuostabi idėja (šypsosi). O mintis labai paprasta. Aš jau penkerius metus keliauju po pasaulį. Kai būni Europoje, viskas kaip ir gerai, žmonės žino, kur yra Lietuva, tik sako, kad mūsų sostinė – Ryga. Bet jeigu tu iškeli koją už Europos ribų, staiga niekas nebežino, kas gi ta Lietuva. Kartais atrodo, kad pasakei iš viso neegzistuojantį žodį (šypsosi).
Natūralu, tada tu tarsi susinervini, imi 15-ka minučių smulkiai pasakoti apie Lietuvą: istoriją, kultūrą, maistą – viską. Galiausiai man atsibodo pasakoti ir aš nusprendžiau, kad reikia kažką sugalvoti, kaip pristatyti mūsų šalį užsieniečiams.
Norėjau, kad kai manęs paklaus, kas ta Lietuva, aš sakysiu – „pažiūrėk šį filmuką“. Tad pastaruosius tris mėnesius labai intensyviai prie to dirbau ir pagaliau matome rezultatą.
Jį kūrei vienas ar turėjai kažkokią komandą?
Šį filmuką mes darėme su mano labai geru draugu Vytautu. Aš parašiau tekstus, sudėliojau scenarijų, o jis viską nufilmavo ir paruošė vaizdą, kurį dabar matome.
Kaip atsirinkai, apie ką nori kalbėti? Juk turime labai daug istorinių faktų, kuriuos norisi papasakoti pasauliui.
Kai darai filmuką, sunkiausia dalis ir yra pasirinkti teisingai. Man, žinoma, norėtųsi penkių valandų filmuko, bet juk niekas nežiūrės (juokiasi). Vadovavausi tokia mintimi: daiktas yra idealus ne tada, kai dar galima kažką pridėti, o tada, kai nebėra, ko atimti. Manau, tai puikiai tinka filmukams, tačiau neslėpsiu – buvo labai sunku.
Turėjome daugybę galimų versijų, daug laiko praleidavome diskutuodami, kas galėtų tikti, o ko nereikėtų dėti. Pavyzdžiui, labai norėjau pakalbėti apie mūsų partizanus, daugiau išsiplėsti apie Abiejų Tautų Respublikos laikotarpį ir papasakoti apie tarpukario Lietuvą.
Bet pasakoji ne tik apie istoriją. Palieti ir maisto temą, kurios viršūnėje – šaltibarščiai.
Man atrodo, kad Lietuvos maistas yra labai unikalus. Tai pastebi tik tuomet, kai esi išvykęs iš savo šalies, nes kol esi čia, tau tai atrodo natūralus dalykas. Patiekalai, kuriuos parodėme filmuke, yra tikrai kitokie ir aš niekur pasaulyje tokių nemačiau.
Galvoju, kad jeigu būčiau užsienietis ir atvykčiau į Lietuvą, man šaltibarščiai tikrai būtų daug keistesnis dalykas už kokį nors keptą vabzdį (juokiasi).
„Facebok‘e“, kaip virusas, sklinda tavo vaizdo įrašas su grotažyme šaltibarščiai. Kokie tavo lūkesčiai paviešinus šį filmuką?
Na, norisi, kad šį filmuką pamatytų kuo daugiau žmonių. Būtų nuostabu, jei jis surinktų 10 milijonų peržiūrų. Bet, žinoma, tai nebepriklauso nuo mūsų. Viskas priklausys nuo to, ar žmonėms patiks, ar jie dalinsis.
Tikiu, kad labai daug žmonių būtent tokiu būdu sužinos apie Lietuvą. Ir tuomet jau neišvengiamai jie atvyks pas mus bei paliks savo pinigus. Eisi į restoraną, norėsi užsisakyti šaltibarščių, o jie sakys, „deja, bet viską jau pardavėme“ (juokiasi).
Jokūbai – tu labai pozityvus ir viso pokalbio metu nenustoji šypsotis. Iš kur tai?
Kai grįžtu į Lietuvą, dažniausiai kartą per metus, matau, kaip greitai mūsų šalis auga. Tiesa, čia vis dar nemažai pesimistiškai nusiteikusių žmonių. Žinoma, aš jų nekaltinu – nėra lengva šypsotis, kai už savo darbą gauni nedidelę pinigų sumą. Bet juk viskas yra mūsų galvoje! Nemanau, kad jei žmonės imtų daugiau uždirbti, jie pasidarytų laimingesni ir daugiau šypsotųsi.
Galbūt tam įtakos turėjo sovietmetis, galbūt tai, kad mes esame šiaurės europiečiai, kurie tiesiog yra uždaresni žmonės... Bet mano pozityvumas yra iš vidaus. Turėjau porą sukrėtimų, akistatų su mirtimi, po kurių supratau, kad nervintis dėl mažų dalykų neverta.
Be to, jau metus, kiekvieną dieną medituoju ir tai man labai padeda. Ir, žinoma, darymas to, ko nori. Manau, tai prisideda prie to, kad tu jautiesi laisvas ir laimingas. Jei nenoriu kažko daryti, tai to ir nedarau.
O ar turi daugiau pomėgių?
Be abejo! Vienareikšmiškai tai knygos. Jei reikėtų rekomenduoti vieną, tuomet pasirinkčiau Antuano de Sent Egziuperi „Mažąjį princą“. Nes jeigu ją perskaitęs žmogus nepradeda šypsotis ir negalvoja, kad gyvenimas yra gražus – aš tikrai nežinau, kas jam negerai.
Šiais metais išsikėliau sau tikslą – perskaityti 75 knygas. Ir man beveik pavyko! Telefone turiu programėlę, kurioje žymiuosi savo skaitymo laiką, tad kiekvieną dieną skaitymui skiriu bent 30 minučių – juk tai visiškai nedaug.
Be meilės knygoms, kas dar yra tavo gyvenimo varomoji jėga?
Turiu mėgiamiausių dalykų penketą: darbas, knygos, kelionės, motociklai ir kalnai. Visi šie dalykai mane puikiai apibrėžia. Man itin nuobodu gulėti paplūdimyje, tad savo laisvalaikį stengiuosi praleisti kalnuose. O jeigu po kalnus galiu važinėti motociklu – tobula (šypsosi).
Aistra motociklams gimė staiga. Po kelionės pietryčių Azijoje, kurioje važinėjau motoroleriais, grįžęs į Lietuvą sugalvojau, kad niekada nebuvau Balkanuose, tad labai norėčiau ten nuvykti. Tuomet išsilaikiau motociklo teises, nusipirkau motociklą ir jau kitą dieną, vienas, leidausi į kelionę. Per 29-ias dienas apvažiavau 15-ką šalių.
Nuo to viskas ir prasidėjo: apvažiavau Vietnamą, Taivaną. Vis sugalvoju naujų idėjų, kur dar galima nuvažiuoti motociklu.
Vakar grįžai į Lietuvą, o ką veiksi toliau?
Kitą savaitę išskrendu į Meksiką ir grįšiu į Lietuvą su šeima paminėti žiemos švenčių. O 2019-aiaisias norėčiau arba visus metus praleisti Pietų Amerikoje, arba vėl traukti į Aziją. Na, kai pardaviau turėtą kompaniją, galiu sau leisti šiek tiek atsikvėpti ir mėgautis gyvenimu (šypsosi). Tad keliausiu ir kursiu filmukus, o vėliau vėl ieškosiu naujų projektų.
