Don Kichotas turėjo Sančą Pansą, Betmenas – Robiną, o Holivudas turi Johną Christopherį REILLY (53). Jis retai imsis iniciatyvos vesti, tačiau kantriai seks iš paskos ir padės sužibėti lyderiui. Atsidavimą, ištikimybę ir Holivude taip retai matomą nuoširdumą vertina ne tik kolegos, bet ir kino kritikai, rašo Jungtinės Karalystės lietuviams skirtas žurnalas „Žmonės UK“.
Neįtikėtina, koks kinematografiškas Reilly gyvenimas! Tarytum genialaus režisieriaus sumanyta – trys svarbiausi dalykai Johno gyvenime susiję su Čikaga: šiame mieste jis augo ir subrendo kaip asmenybė, vaidmuo to paties pavadinimo miuzikle atkreipė kino kūrėjų dėmesį, o miuziklo ekranizacijoje – pelnė pirmąją „Oskaro“ nominaciją.
Šiandien Johnas – vienas gerbiamiausių savo kartos aktorių, turintis jaukius namus Rytų Los Anždele. Tačiau jis užaugo visai kitokioje aplinkoje. Pietinėje Čikagos dalyje, kaip sako Reilly, gyveno juodadarbiai iš Airijos, Lietuvos ir Lenkijos. „Estetams ten vietos nebuvo“, – prisimena.
Johnas yra penktas iš šešių lietuvės ir airio vaikų. Vaidybos džiaugsmą atrado sulaukęs aštuonerių, tačiau atšiauri imigrantų rajono aplinka nebuvo palanki meniškos sielos berniukui. Tad dienas jis leisdavo vaidindamas miuzikluose, o vakare grįždavo namo pas šiurkščius ir stačiokiškus brolius.
„Jiems tai atrodė juokinga. Mūsų kaimynams vaidyba buvo neįprastas dalykas. Tačiau man pavykdavo lengvai išsisukti, nes mano broliai buvo kieti. Jiems patikdavo muštis. Taigi niekas nedrįsdavo prie manęs kabinėtis.“
Baigęs vidurinę Johnas įstojo į dramos mokyklą, prisijungė prie „Steppenwolf“ teatro trupės (Reilly, beje, ne vienintelė šio teatro pažiba – jame savo kelią pradėjo Johnas Malkovichius ir Gary Sinise’as). Netrukus „Čikagoje“ vaidinantį talentingą jaunuolį pastebėjo reikiami žmonės – Johnui buvo 22-eji, kai jį pakvietė nusifilmuoti Briano De Palmos dramoje „Karo aukos“.
Rilley buvo toks nepatyręs, kad negalėjo nuspręsti, kas kelia daugiau streso: pirmoji kelionė lėktuvu (juosta filmuota Tailande) ar tai, kad vaidinti teks kartu su pačiu Seanu Pennu. Johno vaidmuo turėjo būti menkas, bet po kelių savaičių, praleistų filmavimo aikštelėje, De Palma persigalvojo – atleido vieną pagrindinių aktorių ir jo vietą pasiūlė užimti Reilly.
„Tailande ėjau iš proto. Perskaitydavau ne tik savo teksto dalį, bet ir visų kitų, kurių tuo metu nebūdavo“, – dabar jau juokdamasis prisimena Johnas. Toks užsidegimas Pennui paliko didžiulį įspūdį – jis rekomendavo Reilly vaidinti filmuose „Mes ne šventieji“ ir „Nuolankumo būsena“. Pennui aktorius turi būti dėkingas ne tik už staigų karjeros šuolį, bet ir už gyvenimo meilę – Tailande Johnas susipažino su Seano asistente Alison Dickey. Prabėgus trejiems metams jiedu atšoko vestuves, 1998-aisiais gimė pirmas jų sūnus, o 2001-aisiais – antras. Privatumą ypač saugantis aktorius iki šiol sugebėjo išlaikyti atžalų vardus paslaptyje.
Bet jam ir nereikia nuolat mirgėti bulvarinės spaudos puslapiuose, kad išliktų geidžiamas kino kūrėjų. Liko vos trys mėnesiai iki metų pabaigos, o per tą laiką Johną išvysime ar išgirsime net keturiuose filmuose: ką tik įvyko pasaulinė vesterno „The Sisters Brothers“ premjera, spalio pabaigoje kino teatrus pasieks „Stan & Ollie“, lapkritį pasirodys „Ralfas Griovėjas 2“ (Johnas įgarsina patį Ralfą), o gruodį numatyta juostos „Holmes and Watson“ premjera.
Reilly niekada netroško tapti superžvaigžde. Jis tenorėjo vaidinti ir uždirbti tiek, kad būtų galima išgyventi. „Kam man ta tuštybė? Turiu omenyje, kai atrodai taip, kaip aš...“ – Johnas visada pirmas pabrėžia savo trūkumus. Kartais jis tiek įninka į savikritiką, kad net lyginasi su Šreku.
„Nemėgstu būti dėmesio centre. Iš dalies dėl to, kad stokoju pasitikėjimo savimi. Holivude netrūksta auksinių berniukų. Pavyzdžiu, Leonardo DiCaprio, kuris yra apdovanotas nuo vaikystės. Tebūna palaiminti jo tėvai, greičiausiai nuo mažens jis girdėjo žodžius: „Tu gali viską. Tu nusipelnei būti dėmesio centre.“ Mano patirtis buvo visai kitokia. Esu vienas iš šešių vaikų. Mano namuose dažniau skambėjo tokios frazės kaip „Kas, po galais, manai esantis?“ arba „Susirask darbą. Tu nesi geresnis už kitus“. Galbūt dėl to jaučiuosi patogiau, kai dirbu duetu“, – prisipažįsta Johnas.
Kad ir kiek gyvenime pasiektų, jį vis atsiveja vaikystėje girdėtas klausimas: „Kas, po galais, manai esantis?“ Deja, Johnas neturi džiuginančio atsakymo. „Gimiau tam, kad tapčiau indu. Gimiau, kad patirčiau pačius įvairiausius jausmus, o žmonės stebėtų mane ir taip pat galėtų tai jausti. Aš susitaikiau su šiuo faktu, tad kai manęs klausia, koks esu iš tiesų, galiu atsakyti tik tiek: „Nežinau. Aš esu tik puodelis.“
„Žmonės UK“ kuria žurnalo „Žmonės“ žurnalistų ir bendradarbių komanda, leidinys spausdinamas Jungtinėje Karalystėje. Pirmojo numerio tiražas – 3000 kopijų. Žurnalas kainuos 1,99 svaro – jį galima įsigyti prekybos tinklo „Lituanica“ parduotuvėse ir jos partnerių taškuose visoje Jungtinėje Karalystėje. Dar šiais metais ketinama pasiūlyti ir „Žmonės UK“ prenumeratą.