Šią savaitę jautriu įrašu apie išėjimą iš darbo prestižinėje sostinės mokykloje pranešęs nusipelnęs mokytojas Alius Avčininkas 15min atvirai papasakojo apie savo sprendimo motyvus. Jis atskleidė dirbęs per kelis darbus, kad galėtų sumokėti būsto paskolą ir mokesčius, o viena pagrindinių priežasčių tapo žeminantis požiūris į mokytojus.
Lietuvos mokyklose trūksta kelių šimtų mokytojų, tad kiekvieno jų išėjimas iš darbo yra skaudus smūgis ne tik konkrečiai mokyklai, bet ir visai švietimo sistemai.
Ypač tada, kai vidinį Prometėją savyje užgesina nusipelnę ir jauni pedagogai, kurie buvo mylimi tiek kolegų, tiek ir mokinių.
Toks buvo ir Vilniaus Užupio gimnazijoje dešimtmetį dirbęs lietuvių kalbos ir literatūros mokytojas Alius Avčininkas, kuris šią savaitę jautriu įrašu pranešė pavargęs nuo mokytojo darbo ir jo atsisakantis.
Ketvirtadienį mokyklą paliekantis pedagogas 15min atvirai papasakojo apie savo sprendimo motyvus ir tiesiai šviesiai išsakė, ką mano apie dabartinę švietimo sistemos būklę.
Ką sako iš darbo išeinantis mokytojas?
- Viena pagrindinių priežasčių – žeminantis požiūris
- „Tai nėra spontaniškas apsisprendimas“
- Dabar ketina atostogauti – skirti laiko sau
- Palaikymo iš ministerijos nesulaukė
- Apie galimą grįžimą: „Uždarau duris, bet palieku plyšį“
- Dirbo keletą darbų, nes mokytojo alga buvo nedidelė
- Mokyklos darbams per dieną skirdavo 10–12 valandų
Kodėl vis dėlto nusprendėte išeiti iš darbo mokykloje, kurioje dirbote 10 metų?
Vieno atsakymo, nepasakyčiau, kad yra. Čia yra kompleksinės priežastys. Visų pirma, tai – valstybės požiūris į mokytoją, jis atsainus, abejingas, menkinantis, žeminantis, nuvertinantis.
Kai per 10 metų švietimo situacija Lietuvoje eina ne geryn, o prastyn, kalbant ir apie mokytojų emocinę, psichologinę būklę, apie darbo krūvį, apie apmokėjimą, kuris nėra proporcingas darbo krūviui, tai visi šitie dalykai prisideda prie mano išėjimo iš darbo, nes nebematau daugiau sveiko proto galimybių, kad būtų verta mokykloje likti, nors ir be galo gaila atsisveikinti su mokykla. Žeminantis požiūris į mokytoją būtų turbūt viena iš pagrindinių priežasčių.
Reikia turbūt ir save šiek tiek pasaugoti, taip?
Save saugoti būtina. Kaip ten sakoma, kad nuvarytus arklius nušauna, tai ir čia tas pats – kam tu būsi reikalingas? Ir šiaip, dabar tu niekam nereikalingas, nes jeigu būsi išsunktas, tai tada absoliučiai jokių galimybių likti toje sistemoje adekvačiam ir naudingam, patirti darbo džiugesį nebėra.
Aš manau, kad didžioji dalis mokytojų irgi sutiktų, kad jaučiasi nevertinami, nuvertinti, menki, bejėgiai ir tikrai tų galimybių dirbti ir džiaugtis tuo darbu lieka vis mažiau.
O kaip kolegos reagavo į jūsų išėjimą?
Kolegos, su kuriais per tuos 10 metų labai glaudžiai bendravom, tai aišku, kad visi patiriame nuostolį, ir aš patiriu nuostolį nebeturėdamas tokių kolegų greta, ir jie liūdi. Atsisveikinimas buvo šiltas, gražus, jaukus.
O kaip reagavo mokiniai? Vis dėlto, gimnazistai jau ne maži vaikai ir turbūt supranta priežastis?
Aš mokiniams tiesiai šviesiai pasakiau, kai apsisprendžiau tvirtai, kodėl aš išeinu. Aš jiems nieko negražinau ir pasakiau rimtas priežastis, kodėl aš išeinu, kadangi jie tikrai jau pakankamai sąmoningi žmonės ir gali įvertinti visą tą situaciją.
Jie tikrai supranta, jog visur yra ribos, kad gana save kankinti, kad gana leistis būti kankinamam.
Jie tikrai palaikė, nors nemažai daliai tikrai buvo liūdna ir norėjosi jiems, kad likčiau, bet jie tikrai supranta, jog visur yra ribos, kad gana save kankinti, kad gana leistis būti kankinamam.
Apie kankinystę šiek tiek hiperbolizuoju, bet pasišnekėjome adekvačiai – kaip su suaugusiais žmonėmis, ir jie supranta situacijos absurdą. Atsisveikinome tikrai gražiai ir jaukiai, su ašaromis ir su pajuokavimais, kad išsiskiriame tikrai ne visam gyvenimui.
Ar jūsų darbe buvo kažkur tas lūžio taškas – įvykis, kai jau pasakėte, kad viskas – gana?
Ne, tai nėra kažkoks spontaniškas apsisprendimas. Aš daug laiko apie tai galvojau ir kad kažkas nutiktų taip, kad sugalvočiau, jog priėjau tą ribą, tai ne.
Čia yra turbūt bendras buvimo sistemoje nuovargis, kuris ir privedė prie tos ribos. Konkretaus įvykio tikrai neprisimenu, kad jis būtų išprovokavęs mano apsisprendimą.
Jūs dar dirbate ir kitose keliose vietose – dėstote Vilniaus universitete, rašote vadovėlius, vedate nuotolines pamokas „Digiklasėje“, ar šių darbų irgi ketinate atsisakyti?
Tikrai negaliu atsakyti į šitą klausimą. Dabar aš tiesiog noriu ilsėtis, atostogauti, o kaip toliau susiklostys mano profesinė veikla, tai aš pats iki galo dar nežinau.
Ką veiksite per atostogas, jeigu ne paslaptis?
Išjungsiu mobilųjį telefoną, skaitysiu knygas, gulėsiu prie jūros, prie ežero ar prie kito kokio nors vandens telkinio. Žodžiu, bandysiu atgauti sveiką protą ir emocinę pusiausvyrą, nes dar nesusitaikau su mintimi, kad ta mokykla jau yra tam tikras baigtas etapas – kažkaip gal dar reikia susigulėti. Bet tikrai leisiu per atostogas sau ilsėtis ir kurį laiką pabūti kur nors ne ryšio zonoje. Nežinau, ar pavyks, bet sau tokį lūkestį išsikėliau.
Galbūt jau nusimatėte pirmą knygą, kurią perskaitysite?
Turiu kaip tik pasidėjęs ją prie lovos. Pirma mano knyga bus Juano Gabrielio Vasquezo „Taip skamba krintantys“.
Kodėl būtent šią knygą pasirinkote?
Nežinau, suintrigavo pavadinimas, nusipirkau tą knygą. Nieko nežinau nei apie autorių, nei apie knygos turinį – tiesiog mėgstu nustebti. Mėgstu netikėtus atradimus.
– Kalbant apie literatūrą, jūs vakar pasidalinote labai įdomia nuotrauka, kur sėdite su Salomėjos Nėries nuotrauka, ar čia turėjote kažkokią paslėptą mintį?
Ne, visi, kurie mane pažįsta, žino, jog man S.Nėris yra numeris 1, tai aš su ja jau daug metų savotiškas bendražygis toje filologinėje veikloje – dar nuo mokyklos suolo.
Iš mokyklos mane visi atsimena deklamuojantį jos eiles. Visi, kas mane kaip draugą pažįsta, žino, kad deklamuoju eiles ir visi mokiniai žino, kad S.Nėris yra viena iš tų poečių, rašytojų, kuri man labai artima. Čia taip simboliškai – aš su S.Nėrimi atėjau į mokyklą ir su S.Nėrimi išeinu iš mokyklos.
Vakar jūsų įrašas pasklido labai plačiai internete, ar sulaukėte palaikymo žinučių galbūt ir iš Švietimo ministerijos?
Švietimo ministerijos? Iš jos tikrai nesulaukiau – labai, labai nustebčiau, jeigu kas nors iš ministerijos kaip nors adekvačiai į tai sureaguotų ir pasidarytų išvadas. Man atrodo, kad būtų neįtikėtina, tai apie tai net nesvajoju.
O šiaip, sulaukiau nemažai palaikymo žinučių iš mokytojų, kurie taip pat šiais mokslo metais išėjo iš mokyklos lygiai tokia pačia skaudančia širdimi. Mes pasikalbėjome, kad išgyvename panašiai tą patį, kalbėjome apie ribos peržengimą, kad reikia tausoti save, gerbti, jog vis dėlto turi įvykti fundamentalūs pokyčiai visoje švietimo sistemoje.
Labai, labai nustebčiau, jeigu kas nors iš ministerijos kaip nors adekvačiai į tai sureaguotų ir pasidarytų išvadas. Man atrodo, kad būtų neįtikėtina, tai apie tai net nesvajoju.
Mokytojai tikrai palaikė, solidarizavosi ir suprantu, kad tikrai ne aš vienas mokytojų bendruomenėje taip jaučiuosi. Bet aišku, tai parodo visos bendrojo ugdymo sistemos smegduobes.
Ar matote galimybę kada nors vėliau grįžti dirbti į mokyklą, neužbraukiate brūkšnio visiškai?
Ne, neužbraukiu, bet jeigu neįvyks valstybiniu mastu kokia nors pertvarka, požiūrio kaita, kad mokytojas yra reikšmingas kuriant valstybę, formuojant žmonių pasaulėžiūrą, tai iki tol aš manau, kad labai stipriai pagalvosiu, ar verta lipti į tą patį laivą. Kol kas prošvaisčių, kad kas nors fundamentalaus įvyks valstybiniu mastu vertinant mokytoją, jo darbo esmę, tai aš nematau, kad net ir iniciatyva tokia būtų.
Kol kas uždarau duris, bet palieku plyšį – galbūt jeigu įvyks tie pokyčiai, aš norėčiau pareiti, bet esant tokiai situacijai švietime tai kol kas padedu kelionės lazdą.
O jeigu ne paslaptis, kiek uždirbdavote mokykloje per mėnesį?
Uždirbau tiek, kad buvau priverstas dirbti dar kelis papildomus darbus, kad galėčiau sumokėti būsto paskolą, mokesčius ir dar liktų bent jau šiokiam tokiam asmeniniam gyvenimui. Mokyklos atlyginimo tam tikrai neužteko.
O kiek valandų per dieną skirdavot su mokykla susijusiam darbui – pamokoms, rašinių taisymui?
Išeitų, sakyčiau, kokios 10–12 valandų.
O savo gyvenimui laiko rasdavote?
Savaitgaliai būdavo. Šeštadienį, pirmiausia, bandai išsimiegoti truputėlį, tada kažką pasikrapštai namie, o sekmadienį išgyveni ir vėl tą naują stresą, kad pirmadienį į darbą – ar jam tinkamai pasiruošta, ar visi darbai padaryti.
Tada dar yra vasaros atostogos – liepą bandai suprasti, kad jau atostogos ir atsipurtyti nuo minties, jog tau šiuo metu nieko daryti nereikia. O nuo rugpjūčio vidurio vėl mintimis grįžti į mokyklą ir pradedi ją sapnuoti. Aš pradėdavau visą laiką sapnuoti mokyklą, stresas jau imdavo – ar pailsėjau, ar viską padariau, ar pasirengiau kitiems metams. Tiesiog imdavo nerimas.
Bet iš esmės, gyveni savaitgaliais šiek tiek ir dar vasaros atostogomis, o daugiau, tai tiesiog eini iš inercijos ir galvoji, kaip ištverti dar dieną, savaitę. Supranti, kad laukdamas tų atostogų tu tiesiog nebesimėgauji nė viena diena. Tai nėra gyvenimas taip inertiškai eiti tuo autopilotu – nematyti nei pavasario, nei žiemos, ir tai mane varė į neviltį, to aš daugiau nebenoriu.