Dainininkės Monikos Katunskytės gyvenimas – lyg amerikietiški kalneliai. Dvejos skyrybos, žlugęs verslas, besivelkantis skolų šydas – jai likimas nepagailėjo įvairių išbandymų. O kur dar du mažamečiai vaikai. Natūralu, kad reikėjo užsidirbti, o iš dainavimo pragyventi tapo sunku.
Prieš porą metų susikrovusi lagaminus Monika priėmė sprendimą išvykti užsidirbti. Tačiau šiandien ją gyvenimas vėl parbloškė atgal į Lietuvą. Jos mamai, dainininkei Vitalijai Katunskytei pašlijo sveikata, teko net atlikti skubią klubo sąnario keitimo operaciją. Monika grįžo jos prižiūrėti.
„Grįžau, nes mamytės sveikata man svarbiau už viską. Kiek liksiu Lietuvoje, dar nežinau, bet kol kas nuleidau sparnus, lauksiu, kol ji atsigaus, kol atsities, pasveiks“, – Žmonės.lt sakė Monika.
TAIP PAT SKAITYKITE: Po klubo operacijos atsigaunanti Vitalija Katunskytė: „Dėl skausmo į sceną teko lipti pro ašaras“
Dainininkė neslepia – į Londoną ji išvyko ieškoti geresnio gyvenimo ir užsidirbti pinigų, kurių reikėjo skoloms grąžinti. „Kiekvieno gyvenime būna sunkių etapų. Išvykau, nes kitaip būčiau neišgyvenusi. Dabar jau gerai, bet kai baigiasi vieni išbandymai, prasideda kiti“, – pasakojo ji.
Išvykote į Londoną, kuriame šiandien gyvenate iš muzikos. Tačiau pačioje pradžioje susirasti gerai apmokamą patinkantį darbą veikiausiai nebuvo lengva? Kiek laiko prireikė, kad galėtumėte leisti sau daryti tai, kas džiugina?
Lengva tikrai nebuvo, o atsitiesti prireikė maždaug metų. Vos atvykusi į Londoną įsidarbinau sandėlyje, nors darbas nebuvo sunkus – reikėjo rūšiuoti vokus, pašto siuntas. Vienintelis minusas, kad tuomet dirbau naktimis, o tai laikui bėgant irgi išvargina.
Vėliau sulaukiau pasiūlymo dirbti kitame fabrike, galiausiai įsidarbinau viešbutyje valytoja. Tai turbūt buvo slogiausias laikas, ten buvo sunkiausia. Tačiau man reikėjo pinigų, norėjau užsidirbti. Suvokiau, kad jei pati nesistengsiu, niekas už mane tų pinigų neuždirbs, todėl, kaip sakau, nuleidau akis, užsispyriau ir dirbau.
Ne paslaptis, kad Londone dirba daug lietuvių. Ar teko su jais susidurti, ar jus ten atpažįsta? Nesulaukėte kokių piktų replikų?
Oo, taip, jų ten tiesiog knibždėte knibžda! Daug lietuvių dirbo viešbutyje, buvo, kad ir pirštais baksnojo, šnabždėdavosi, apkalbėdavo, kad, štai, va, Katunskytė atėjo dirbti čia. Buvo skaudu ir truputį pikta. Ypač apkalbėdavo vyresnės moterys, bet aš žiūrėdavau į jas ir galvodavau, kad toks žemas lygis... Pačios tokį pat darbą dirbo, visos buvome vienodos, kaip juokiuosi – tokios pat žiurkutės, tai kam čia stebėtis?
Man ne gėda dėl jokio darbo. Nedariau nieko nešvaraus, tiesiog juodai, sąžiningai ariau. Atidirbau, uždirbau, savo skolas susitvarkiau.
Ne kartą sakėte, kad į užsienį išvykote užsidirbti pinigų, kad galėtumėte grąžinti skolas. Jas atidavėte, tačiau savo ateitį vis dar siejate su Londonu. Ar nekyla minčių grįžti atgal į Lietuvą?
Prieš išvykdama buvau labai patriotiškai nusiteikusi, sakiau, tikrai norėsiu grįžti. Tačiau dabar mąstymas kiek pasikeitė, šiandien man ten neblogai sekasi. Kiekvieną savaitgalį koncertuoju lietuvių kabakėliuose. Ar grįšiu į Lietuvą visam laikui – didelis klaustukas. Negaliu skųstis, kad Lietuvoje blogai, bet Londone gyventi kokybiškai gerokai lengviau, ten visai kitas pragyvenimo lygis.
Dabar uždirbu iš koncertų tiek, kad galiu ir save išlaikyti, ir mamai pinigų nusiųsti, ir vaikams, ir atostogoms lieka. Jei ten įsitvirtinsiu, jei pasieksiu tai, ko noriu – vešiuosi į Londoną ir mamą, ir vaikus.
O jūsų mama Vitalija – ar ji norėtų kraustytis? Kalbėjote šia tema?
Kalbėjome ir ne kartą, tačiau žinot, kaip sunku vyresnį žmogų prikalbinti. Jai yra ir kalbos barjeras, ir draugų ten neturi, ir šiaip įpročius tektų keisti... sunku ištraukti vyresnį žmogų iš jo gimtinės. Kol kas ji kategoriškai sako „ne“, nors gal dar ir persigalvos. O gal ir pati persigalvosiu, gal sugalvosiu vieną dieną grįžti – juk mano gyvenimas kaip kokie amerikietiški kalneliai.
O kaip vaikai? Jiems turbūt nėra lengva gyventi be mamos, kai ši nuolat užsienyje, o jie priversti gyventi Lietuvoje.
Kai beveik prieš trejus metus išvykau – nežinojau, kuriam laikui pakeliu sparnus. Tuomet sūnus buvo pradėjęs eiti į mokyklą. Nebuvau tikra, ar man pavyks įsitvirtinti, ar teks greitai grįžti, todėl nenorėjau jam kelti streso ir vežtis kartu. Norėjosi viską susistyguoti, o tuo metu pati blaškiausi.
Esu be galo dėkinga savo mamai ir buvusiam vyrui, kuris yra nuostabus žmogus ir geras draugas, jis man labai padėjo prižiūrėti sūnų. Padeda iki šiol. Sako, Monika, nesijaudink, susitvarkyk gyvenimą pati, o tada nuspręsim, kaip geriau.
Mano sūnus labai protingas berniukas, jis viską supranta. Jis žino, kad man reikia išvykti, nes mama privalo uždirbti pinigų, kad galėtų garantuoti jam geresnį gyvenimą. Ir jis tikrai nejaučia, kad mamos nėra – nuolat vienas kitą lankome, kartu atostogaujame, jam skiriu tikrai daug laiko.
Londone skaičiuojate jau trečius metus. Ar kada nors teko pasigailėti dėl savo sprendimo išvykti? Ar galėdama atsukti laiką atgal, ką nors keistumėte, darytumėte kitaip?
Negaliu pasakyt, kad labai džiaugiuosi, jog viskas taip susiklostė, jog teko išvykti. Tačiau praėjau labai didelį gyvenimo universiteto koridorių ir dabar į daugelį dalykų žvelgiu kiek kitaip.
Nesigailiu nieko. Tebūnie, teko ir juodo darbo paragauti, ir santuokos dvi nenusisekė. Bet tik dėl to supratau, ką reiškia gyventi vienai, ką reiškia išgyventi, kai augini du vaikus. Daug mąsčiau, turėjau suprasti, ką darau ne taip, pasidaryti išvadas, nuryti viską ir žengti toliau.
Jūsų akimis žiūrint – tamsusis gyvenimo periodas dar tęsiasi ar jau liko praeityje?
Manau, kad viskas jau praeityje. Ta juoda korta, tas juodas čirvas jau praėjo pro mane. Dabar džiaugiuosi gyvenimu: mama, vaikais, koncertais... Esu laiminga moteris ir nebijau to pasakyti garsiai.
O širdis – ar užimta? Turite kokį naują draugą?
(Juokiasi.) Praleiskime šitą klausimą. Galiu pasakyti tik tiek, kad gyvenimas nuolat teka sava vaga, o nestovi.