Ar dar būna šitokių laimingų žmonių? Toks klausimas kyla, kai pokalbio suvirsta visa lietuvių Rolando šeimyna iš Argentinos. Būna. To patvirtinimas – Buenos Airėse visada visiems atviri Jūratės (41) ir jos vyro Marcelo ROLANDO (50) namai bei širdys.
Keliautojas Vytaras Radzevičius juokauja: užtenka nusileisti Buenos Airių oro uoste ir pasakyti, kad norėtum susirasti Rolando, – iškart būsi nukreiptas reikiama kryptimi.
„Atrodo, lyg būtume kartu ėję priimti komunijos“, – jam atitaria kolega Martynas Starkus, viešėjęs Argentinos lietuvių namuose.
Jūratė su Marcelo visada laukia svečių, jais pasirūpina – aprodo šalį, palepina savo namų kieme keptais asado – jautienos kepsniais – ir empanadomis – argentinietiškais pyragėliais su įvairiais įdarais.
Marcelo saugo savo svečius ne tik lepių atostogų metu, bet ir ekstremaliajame Dakare - lydėjo Vaidoto Žalos ekipažą, buvo prisijungęs prie Benedikto Vanago komandos. Jūratė ir Marcelo vadinami neoficialiais Lietuvos ambasadoriais Argentinoje.
Pačių Jūratės ir Marcelo susiėjimas neįtikėtinas – juodu sieja Lietuva, o kibirkštį įskėlė argentinietiški šokio ritmai. Marcelo Rolando Katinas gimė Argentinoje, kaip ir jo tėvai. Mamos tėvai – iš Vidurio Lietuvos, į užjūrį pabėgo nuo nepriteklių po Pirmojo pasaulinio karo.
Jūratė Žukaitė Rolando gimė ir augo Kaune. Universitete studijavo verslo administravimą, paskui nusprendė metams atidėti studijas ir pasidairyti užsienyje – ko gi ten visi taip lekia? 1997 metais ji pagal „Au pair“ programą išvyko į Detroitą prižiūrėti vaikų, viskas taip gerai susiklostė, kad darbdavių šeima tapo bičiuliais, negana to – sutiko gyvenimo meilę. Būtent gražus jubiliejus – 20 santuokos metų – tapo priežastimi dabar atvykti į Lietuvą ir iškelti didelę šventę su įžadų atnaujinimo ceremonija.
Rolando į Lietuvą atsiskraidino didžiausią savo turtą – tris vaikus: 19-metį Tomą, 16-metį Justiną ir 8-metę Karoliną. Į šventę susirinko ir tie, kurie lankėsi pas Jūratę ir Marcelo Argentinoje. Vienas svečias Jūratei įteikė dovaną, ji tapo ypač brangi, todėl artimiausiu metu neketina skirtis nė minutei, – Benediktas Vanagas jai ant kaklo užkabino Vyčio pakabutį.
Marcelo, jūs puikiai kalbate lietuviškai – nors jūsų tėvas argentinietis, mamai pavyko išmokyti gimtosios kalbos?
Ilgai nemokėjau lietuviškai, nors kiekvieną šeštadienį šokau tautinius šokius Buenos Airių lietuvių klube. Slėpiau tai, sakydavau, kad einu žaisti futbolo, – kitaip dėl šio sporto išprotėję argentiniečiai bendraamžiai būtų pamanę, jog esu homoseksualus (juokiasi).
Kalbos išmokau Vokietijoje, Vasario 16-osios gimnazijoje. Senelis dar abejojo, ar verta važiuoti, bet kai po kelerių metų išgirdo, kaip grįžęs prabilau lietuviškai, – apsiverkė. Svarbiausia – visada žinojau, kad mano žmona bus lietuvaitė.
Visi mūsų vaikai supranta lietuviškai, kiek sunkiau jiems kalbėti. Geriausiai sekasi Tomui, nes jis daug bendravo su lietuviais, kurie dalyvavo Dakare.
Jūrate, ką tokio įžvelgėte, prieš 20 metų sutikusi argentinietį, turintį lietuviškų šaknų?
Susitikome Detroite per bendrus draugus lietuvius. Mudu suvedė šokis. Išvykstant iš Lietuvos, labiausiai buvo gaila palikti kolektyvą „Žilvitis“. Šokau tautinius šokius, labai patiko lotynai. Ir štai šokam mudu su Marcelo per jo gimtadienį Detroite ir kažkaip gerai pataikome į ritmą (juokiasi). To ritmo rezultatas – mūsų atžalų trijulė.
Kaip auklėjate vaikus?
Lietuviškai... Stengiamės suteikti tai, ko neturėjome patys, – dažnai keliaujame, bet ir bandome įdiegti, kad iš dangaus niekas nekrinta, reikia užsidirbti patiems. Tad namuose vaikai pjauna žolę, valo baseiną, tvarko kambarius. Norime, kad jie suvoktų, jog reikia dalintis. Mūsų svetingumas – to dalinimosi pavyzdys. Švęsdami santuokos dvidešimtmetį, svečių prašėme vietoj gėlių atnešti po žaislą. Surinkome jų kalną! Paskui nuvežėme organizacijai Aukokdaiktus.lt, kartu vyko ir vaikai – norėjome, kad būtinai dalyvautų. Mano mama augusi vaikų namuose, gal dėl to vis jaučiu pareigą padėti tam, kam reikia pagalbos.
Per kelis gyvenimo dešimtmečius, ko gero, teko įveikti vieną kitą santykių Dakarą? Judu dalyvaujate ir raliuose – Argentinos „CaNav“ čempionate jūsų duetas „Delta Racing Team“ buvo antras! Kur lengviau sutarti – automobilyje ralio metu ar virtuvėje?
Marcelo: Visur sunku.
Jūratė: Marcelo juokauja, kad visada aš vadovauju paradui, o šiais metais, kai ralyje pradėjome dalyvauti kartu, dar ir automobilyje nurodinėju, į kurią pusę sukti. Bet aš juk jo šturmanė! (Juokiasi.)
Šiaip lengvi dūmai rūksta kasdien, Marcelo – karštesnio būdo, o aš stengiuosi viską priimti su šypsena.
Mūsų šeimai buvo sunkiausias laikas, kai nusprendėme kraustytis į Argentiną. Detroite Marcelo dirbo „Ford“ gamykloje, aš – oro linijų kompanijoje „American Airlines“. Be to, turėjome verslą – teikėme žolės pjovimo ir sniego valymo paslaugas. Tačiau 2008-ųjų krizė skaudžiai smogė Detroitui – gamyklų miestui. Klientų mažėjo, išsilaikyti tapo sunku. Porą metų Marcelo skraidė į Argentiną – ten vystė mūsų renginių organizavimo įmonės „Eiffel Eventos“ veiklą, tuo verčiamės ir dabar.
Kai Marcelo pasiūlė visai šeimai persikelti į Argentiną, metus spyriojausi. Kaip – juk jau pripratau prie Amerikos, sukūriau šeimą, gimė du sūnūs, mus supa geri draugai? Kai gyveni svetur, jie tampa itin brangūs, kartu švęsdavome visas lietuviškas šventes. Baugino ir tai, kad teks mokytis ispanų kalbos. Bet paskui apsisprendžiau dėl šeimos. Ir netrukus supratome, kad tas lūžis dar labiau mus sustiprino. Buenos Airėse gimė Karolina, pasistatėme namą. Išmokau ispaniškai, susiradau vietos lietuvių bendruomenę, įsiliejome į jos veiklą. Prieš dvejus metus vietos lietuvių klubas „Lietuvių centras“ šventė 89 metų sukaktį. Mes šokome kartu su šio klubo kolektyvu „Inkaras“, kuriame vaikystėje šoko Marcelo. Reikia pasiryžimo kiekvieną šeštadienį skirti valandą nuvykti į repeticiją. Bet mano siela dainavo, verkiau iš džiaugsmo, kai iškilmių metu vilkėdama tautinius rūbus lipau į sceną šokti. Šoko ir mūsų duktė.
Emigracijoje vis dėlto pasigendate savumo, kaip dabar svečiuojantis atrodo gimtinė?
Jūratė: Taip, juk argentiniečiui nepasakysi: „O pameni, kaip prie Nemuno buvo...“ Mums Lietuvoje labai patinka, taip gera... Skamba daina – moki žodžius. Palangoje buvome „Rondo“ koncerte – siela tiesiog švytėjo iš džiaugsmo. Argentinos ritmai gražūs, bet vaikystės sentimentai niekur nedingo.
Atvykę į Lietuvą, abu su Marcelo kaskart stebimės, nes ji taip gražėja. Kai dar gyvenome Amerikoje, nebuvo tokio ryškaus skirtumo, o dabar Vilnius, palyginus su Buenos Airėmis, atrodo toks tvarkingas ir švarus, kad, regis, imk nuo žemės ir valgyk. Viskas net blizga, kaip sutvarkyta.
Praėjusią vasarą su vaikais apvažiavome Lietuvą, gėrėjomės gamta, skynėme mėlynes – jiems tai atrodė lyg stebuklas, o aš pasakojau, kad taip augau. Prisiminėme Marcelo istoriją, kaip jis pirmąsyk atvyko pas tetą į Lietuvą ir jos nerado namuose. Nieko apie svečią nežinodamas, dar mažas tetos sūnus pasakė, kad tėvai išvažiavo grybauti, ir užtrenkė prieš nosį duris. Grybauti?! Marcelo, nors jau mokėjo lietuviškai, niekaip nesuprato, ką tai reiškia, nes ispanų kalboje net nėra tokio žodžio.