„Stasys Šaltoka: vieneri metai“ – Lietuvos literatūrinę padangę supurtęs romanas. Pernai laimėjęs Jurgos Ivanauskaitės premiją, šiemet jis taikosi ir į metų knygos nominaciją. Gabijos GRUŠAITĖS sukurtas tinklaraščio personažas sėkmingai virto puikia istorija, kuri smarkiai veržiasi ir į užsienio rinkas.
Kaip gimė „Stasys Šaltoka“? Kokia jo istorija?
Stasys Šaltoka, kaip veikėjas, gimė labai seniai, prieš maždaug dešimt metų, studentiškoje Londono virtuvėje, kai studijuodama „Goldsmiths“ koledže su kambariokais juokais svarsčiau, kaip pavadinti tinklaraščio personažą. Stasys Šaltoka buvo žodžių žaismas su anglišku žodžiu cool, o Stasys atrodė senamadiškas vardas, todėl labai linksmas. Pradėjau rašyti kasdienes istorijas iš trisdešimtmečio vyro pozicijos ir pati nustebau, kad jos sulaukė daug skaitytojų. Taip kilo mintis parašyti Stasio istoriją – kas jis, kodėl toks nelaimingas ir ar jo laukia happy ending. Ironiška, bet knygą sugebėjau parašyti tik pati sulaukusi trisdešimties.
Neslepiate, kad rašymas kartais gali būti sudėtingas.
Rašymas yra labai ilgas ir tam tikra prasme vienišas procesas, nes ilgai būni paskendęs savo mintyse. Reikia daug valios ir kantrybės nebandyti teksto paleisti iškart, turint pirmą juodraštį, o ugdyti jį po truputį, vis perrašant ir taip pridedant po naują prasmės klostę. Knygą apie Stasį Šaltoką rašiau maždaug septynerius metus, per tą laiką spėjau surengti septynis gatvės meno festivalius, įsigyti du šunis, įsteigti meno centrą Penange ir šešerius metus pagyventi Malaizijoje. Tai išties ilgas laikas, bet įspūdžiai niekur nedingsta – nusėda į puslapius.
Visus rašymo metus daug dirbau prie įvairių projektų, keliavau, todėl rašydavau nedažnai, tada, kai pasitaikydavo kelios laisvesnės savaitės. Man nelabai išeina rašyti po truputį, reikia įsijausti, perjungti protą į kitą ritmą. Todėl dabar labai mėgstu rašyti išvažiavusi į rezidencijas. Šią vasarą buvau Gotlande Visbio rašytojų namuose ir Suomijoje esančioje „Villa Sarkia“.
Labai džiugu, kad romanas jau keliauja aplink pasaulį ir yra prieinamas anglakalbiams skaitytojams...
„Stasį Šaltoką: vienerius metus“ išvertė Kipras Šumskas, kuris yra ne tik puikus vertėjas, bet ir labai artimas draugas. Jis itin gerai pajuto veikėjo balsą, ritmą ir toną. Manau, kad „PM Book Prize“ apdovanojimas, kurį „Cold East“ (angliškas knygos pavadinimas) lapkritį įteikė „Penang Institute“, įrodo, kad Kipras išvertė puikiai. Problemos, su kuriomis susiduria mūsų kartos žmonės, yra universalios visame pasaulyje, todėl tiek mano leidėja „Clarity Publishing“, tiek aš tikimės, jog sudomins skaitytojus. „PM Book Prize“ komisijos pirmininkas (jam apie penkiasdešimt), teikdamas apdovanojimą, rekomendavo knygą visiems savo kartos žmonėms, kuriems sunku suprasti savo vaikus, nes „Cold East“ atskleidžia visą egzistencinį nerimą ir problematiką, su kuria susiduria šiuolaikiniai jauni žmonės. „Cold East“ buvo pristatyta „New Literature from Europe“ festivalyje Niujorke, su Violeta Kelertas ir kultūros atašė Gražina Michnevičiūte pristatėme jį vietos lietuviams, o vasarį su „Cold East“ esu pakviesta dalyvauti „Brahmaputra Literary Festival“.
Ar sulauksime dar vieno jūsų romano?
Taip, bet aš tokia lėta ir besikrapštanti rašytoja, kad turbūt vėl kokio penkmečio prireiks. Šiuo metu turiu pirmą juodraštį, bet dar reikės ne vienąkart perrašyti, be to, su vyru kuriame verslą ir įsirengiame namus, tad vis neturiu kada ilgėliau prisėsti.
Kokios knygos, rašytojai įkvepia jus pačią?
Mano mėgstamiausi rašytojai – Proustas, Hemingway, Bret Easton Ellis.