Vargu ar pirmą vasarą Jungtinėje Karalystėje praleidęs klaipėdietis Marius BUKIS (28) tikėjosi, kad kada nors čia grįš gyventi. Paauglį neaprėpiamų galimybių šalis tuomet pasitiko nesvetingai – teko dirbti žirnių laukuose, gyventi čia pat sustatytuose metaliniuose konteineriuose. Nuo to laiko prabėgo daugiau nei dešimtmetis, o Marius į Stratfordo žirnių laukus sugrįžti ketina nebent dėl fotosesijos, rašo Jungtinės Karalystės lietuviams skirtas žurnalas „Žmonės UK“.
Prieš pusmetį Londone jis atidarė savo vardo fotostudiją „M Studio by Marius Bukis“ – apie tokią vietą jaunas vyras svajojo jau senokai. O kantrių ir darbščių žmonių svajonės anksčiau ar vėliau išsipildo. Juolab kad Marius dėl savo tikslo nebijo rizikuoti ar atsidurti nepatogioje padėtyje – tokios nemalonios akimirkos priverčia tobulėti kelis kartus greičiau.
Išties nepatogu Mariui būna tik tuomet, kai brangiems žmonėms tenka priminti, kad juos jam norisi matyti gyvai, o ne fotografijose. „Kai esu su žmogumi, norisi bendrauti. Tikrai nenoriu imti kameros į rankas ir fotografuoti. Kartais net nebežinau, mane žmonės į savo šventes kviečiasi kaip draugą ar kaip fotografą, – juokiasi Marius. – Štai visai neseniai tuokėsi vieni pažįstami. Pirmiausia manęs paklausė, ar galėsiu ateiti į jų vestuves iš pat ryto. Nusistebėjau dėl tokio prašymo, nes žinojau, kad ryte bus tik šeimos nariai. Galiausiai išaiškėjo, kad jaunieji norėjo, jog ateičiau ir pafotografuočiau jų pasirengimą šventei. Atsakiau, kad ateisiu arba kaip draugas, arba kaip samdytas fotografas. Anksčiau sutikdavau padaryti draugams paslaugų, bet per bičiulių vestuves aš noriu švęsti, o ne dirbti.“
Papasakokite, kokie keliai jus, klaipėdietį, atvedė į Londoną.
Iš Lietuvos išvažiavau baigęs dvylika klasių. Tuometinė mano draugė pasiūlė kartu studijuoti Danijoje, tačiau neišlaikė anglų kalbos testo. Išvykau vienas į Daniją, ten studijavau interjero ir eksterjero dizainą. Mokslai man labai nepatiko, todėl po kelių mėnesių sumąsčiau, kad per atostogas reikia nuvykti į Angliją apsidairyti, naujo universiteto paieškoti. Taip išėjo, kad iš karto susiradau darbą ir nė nebegrįžau į Daniją daiktų pasiimti. Mama iki šiol ant manęs už tai pyksta (juokiasi).
Kartu su dviem draugais apsigyvenome Vakarų Londone, gana toli nuo centro. Į artimiausią miestelį, kur susiradau darbą „Subway“ sumuštinių parduotuvėje, tekdavo 45 minutes eiti pėstute ir paskui dar ilgiau nei pusvalandį važiuoti autobusu. Kiekviena kelionė į darbą ir iš jo būdavo ganėtinai ilga. Buvo sunkus laikotarpis.
Deja, į universitetą taip ir neįstojau. Jau buvau susiradęs tarptautinės verslo vadybos studijas, universitetui pateikęs prašymą studijuoti, net gavęs nemokamą vietą, bet tam, kad taptum studentu, reikia išlaikyti anglų kalbos testą IELTS. Tuo metu jau dirbau vadybininku „Subway“ ir būtent testo dieną susirgo keli mano darbuotojai. Nebegalėjau nueiti laikyti egzamino, mano vieta universitete buvo perleista kitam.
Prieš apsigyvendamas Jungtinėje Karalystėje jau žinojote, koks sunkus darbas laukia emigranto. Ar nebuvo baisu?
Nuo pat pradžių žinojau, kad kartu su manimi keliauja du draugai. Galbūt vienas nebūčiau skridęs.
Beje, draugai galiausiai išvažiavo, nes jiems nepavyko rasti darbo. O aš susibičiuliavau su savo vadybininke iš Lenkijos. Ji man pasiūlė nuomotis kambarį jos name, taip išsikrausčiau iš užmiesčio ir gyventi pasidarė lengviau.
O kaip jūsų gyvenime atsirado fotografija?
Už tai reikėtų padėkoti mano mamai. Ji pastebėjo, kad man patinka fotografuoti telefonu, todėl dvidešimtojo gimtadienio proga padovanojo man fotoaparatą. Tai nebuvo profesionalų naudojamas prietaisas, bet vis geriau nei telefonas.
Pirmosios mano nuotraukos buvo visiškai mėgėjiškos – eidavau į miestą ir fotografuodavau pastatus, gyvūnus, gėles (juokiasi).
Vėliau pradėjau fotografuoti vakarėlius. Pirmiausia pasisiūliau įamžinti viešbučio, kuriame tuo metu dirbau, darbuotojų vakarėlį. Vėliau dar kelis viešbučio renginius nemokamai fotografavau, kol direktorius privertė paimti atlygį. Buvau nedrąsus ir nemaniau, kad galiu prašyti pinigų už nuotraukas.
Tame pačiame viešbutyje sutikau vadybininkę, ji pasiūlė man fotografuoti jos įmonės reklamos projektams. Štai ten jau buvo studija, galėjau fotografuoti atskirus žmones. Iš pradžių buvau labai kūrybingas ir turėjau daugybę idėjų, bet per vieną dieną reikėdavo kalną nuotraukų padaryti. Man siųsdavo vieną žmogų po kito, jaučiausi taip, lyg fabrike prie konvejerio būčiau dirbęs.
Fotografuoti žmones – sudėtinga. Juk visi turi galybę kompleksų ir įvairių įsivaizdavimų apie save...
Tikra tiesa: su kai kuriais daiktais lengviau dirbti negu su kai kuriais žmonėmis. Aišku, su profesionaliais modeliais dirbti paprasta. Jiems pasakai, kokios išraiškos nori, ir jie pozuoja taip, kaip reikia. Bet labai sudėtinga fotografuoti eilinį žmogų, kuris nėra pripratęs prie kamerų. Turi daug dirbti, kad rastum, kas jam patinka.
Apskritai smagu dirbti su žmonėmis, bet kiekvienas atsineša savo charakterį ir jį reikia perprasti. Jei eiliniam žmogui pulsi aiškinti, kas tinka, o kas ne, jis ims vis labiau jaudintis ir baimintis, kad viską daro ne taip. Aš geriau leidžiu pozuoti žmogui taip, kaip jis nori, nes iš kelių šimtų kadrų vis tiek dvidešimt bus geri. Jei žmogus per fotosesiją susinervins, visai nieko tinkamo neturėsi.
Tikiu, kad geras fotografas turi turėti psichologo gyslelę, mokėti bendrauti, žinoti, kaip pralinksminti žmones.
Ar pritariate minčiai, kad nėra nefotogeniškų žmonių, yra tik prasti fotografai?
Kiekvienas žmogus savaip gražus, tereikia mokėti tai parodyti. Esu matęs ne vieną pavyzdį, kai pažįstamas žmogus nuotraukose atrodo prasčiau nei realybėje. Taip negali būti. Įprastai nuotraukose žmonės atrodo gražiau, nes šiuolaikinės technologijos suteikia daugybę įrankių geram rezultatui pasiekti.
Prisimenate savo pirmą svarbų užsakymą?
Kai man pasiūlė įamžinti viešbučio „The London Edition“ atidarymą, kone šokinėjau iš džiaugsmo. Turėjau užfiksuoti, kaip komanda ruošiasi, kas vyksta viešbutyje paskutinėmis dienomis iki atidarymo. O vėliau buvo daugybė jo renginių ir vakarėlių – buvo net darbuotojų uniformų madų šou. Jį surengė taip profesionaliai, kad rodėsi, jog tai „Versace“ kolekcijos pristatymas.
Beveik visos mano įsimintiniausios darbo akimirkos buvo viešbučiuose. Štai sykį fotografavau „Marriott International“ restorane dainuojančią Palomą Faith. Vėliau pasisekė įamžinti kitą dainininkę – Laurą Welsh. Su ja teko šiek tiek daugiau padirbėti – mano daryta nuotrauka buvo išspausdinta britiškame žurnale „Glamour“. Gavęs tokį užsakymą pasijutau labai gerai įvertintas.
Fotografuojate jau septynerius metus. Ar užtenka tiek patirties, kad Londone būtų galima pragyventi vien iš fotografijos?
Jei turi pakankamai pinigų, kad investuotum visą save į fotografiją, tuomet gal ir įmanoma per tokį laikotarpį atidaryti studiją, susirasti klientų. Londone, kaip ir bet kur kitur, yra labai daug fotografų, todėl konkurencija – didžiulė. Manau, kad tik nuo sėkmės priklauso, tau užteks penkerių ar prireiks dešimties metų susikurti sėkmingai fotografo karjerai.
Aš pats visada turėjau antrą darbą, o apie nuosavą studiją svajojau pastaruosius penkerius metus. Visą tą laiką kartojau, kad jau šiais metais tai tikrai atsidarysiu savo studiją. Bet tai vis neįvykdavo, nes pritrūkdavo laiko arba pinigų. Tiek patalpų nuoma, tiek įranga, reikalinga fotografams, labai brangios. Tikriausiai nėra nė vieno daikto, kuris būtų pigus ir veiktų ilgiau nei pusę metų. Tačiau tai verta išlaidų. Uždirbtus pinigus mieliau išleidžiu fotografijai nei brangiems drabužiams.
Jums tenka daug dirbti su modeliais. Kaip pavyksta išvengti širdies draugės pavydo scenų?
Iš tiesų būna visko, bet aš suprantu Gabrielę. Problema ta, kad dažniausiai fotografų merginos nelabai suvokia, jog dėl modelių mes nealpstame. Mes į jas nežiūrime kaip į moteris. Greičiau jos mums tėra objektai, kuriuos reikia įamžinti. Štai visai neseniai dirbau su labai garsiu britų fotografu Milesu Aldridge’u – dainininkės Lily Aldridge broliu. Buvau jo pagalbinis darbuotojas per „Victoria’s Secret“ modelio fotosesiją vienam prancūzų žurnalui. Ta „Victoria’s Secret“ manekenė mane domino tik kaip darbo įrankis – stebėjau, kaip Milesas ją pastato, kaip su ja kalba, elgiasi...
Gabrielė pradėjo dirbti mano asistente, tad jau buvau ją atsivedęs į fotosesiją. Ji pati galėjo pamatyti, kaip viskas vyksta, nusiraminti. Man atrodo, po tos fotosesijos ji geriau supranta mane.
Fotografijoje egzistuoja mados tendencijos?
Bet kokios mados nuolat keičiasi. Anksčiau buvo vertinamos natūralios nuotraukos, o dabar daug kas pirmenybę teikia komercinei fotografijai, kai žmonės tiek nufotošopinti, kad sunku atpažinti. Aš pats mėgstu natūralumą fotografijose. Tikiu, tai niekada neišeis iš mados.
Instagramas išpopuliarino nuotraukų filtrus, pakeičiančius spalvas, apšvietimą... Jūs turite savo mėgstamiausią?
Niekada nenaudoju filtrų. Net susierzinu, kai klientas gavęs nuotrauką įsideda į instagramą su filtru. Kurių galų visą dieną sugaišau tvarkydamas jo nuotrauką? Apskritai žinau labai mažai fotografų, kurie naudoja filtrus, nes jie iškraipo nuotraukas. Filtrai skirti tik blogeriams, viską fotografuojantiems telefonu.
Penkmečio planą jau išpildėte – įsirengėte studiją. O kas toliau? Apie ką dar svajojate?
Turėjau labai didelį planą – norėjau atsidaryti erdvią studiją pačiame Londono centre. Svajojau, kad joje dirbtų mūsų plaukų stilistai, vizažistai... Norėjau suburti didžiulę komandą, kad atėjęs klientas viską rastų po vienu stogu. Vis dėlto pradėti teko nuo mažesnės studijos, tad dabar tenoriu plėstis tol, kol vieną dieną įgyvendinsiu savo viziją.
