Estų rašytojas Reinas Raudas: neegzistuoja „aukštasis“ ir „žemasis“ menas

Diskusija „Populiari kultūra? Gėda! Gėda!“ / Pauliaus Peleckio nuotr.
Diskusija „Populiari kultūra? Gėda! Gėda!“ / Pauliaus Peleckio nuotr.
Rūta Giniūnaitė
Šaltinis: Žmonės
2018-10-19 19:02
AA

Antrąją MO muziejaus atidarymo dieną menotyrininkė Linara Dovydaitytė ir estų rašytojas, kultūrologas Reinas Raudas kvietė lankytojus diskutuoti apie populiariąją kultūrą ir muziejaus vaidmenį visuomenėje – kokią komunikaciją turėtų pasirinkti meno renginiai, kad žmonės į meną nežiūrėtų kaip į aukštą materiją? Diskusiją moderavo publicistas Vaidas Jauniškis.

Menas skirtas tik elitui?

Estų rašytojas diskusijos pradžioje kvietė susimąstyti, ką mes laikome populiariąja kultūra. Jo nuomone, neegzistuoja „aukštasis“ ir „žemasis“ menas.

„Meno kūrinys yra tuo geresnis, kiek jis gali sukelti viena kitai prieštaraujančių interpretacijų, nes besiginčydami dėl meno mes augame patys. Būna, kad net reklama kuria meninės vertės efektą ir nereiškia, kad tai kažkoks žemesnio sluoksnio menas. Man nelabai priimtinas žmonių požiūris, kad jei tu menininkas, tai tavo kūriniai turi rūpėti tik elitui“, – apie meno kategorizavimą kalbėjo R. Raudas.

Diskusija „Populiari kultūra? Gėda! Gėda!“ / Pauliaus Peleckio nuotr.
Diskusija „Populiari kultūra? Gėda! Gėda!“ / Pauliaus Peleckio nuotr.

Kaip sudominti menu auditoriją? L. Dovydaitytė įsitikinusi – publika nėra kvaila, žmonės patys moka interpretuoti kūrinį ir susieti jį su asmenine patirtimi, todėl būtina apgalvota komunikacija: „Šimtai žmonių kuria prierašus prie paveikslų, bet jie dažniausiai neskaitomi. Kokiai auditorijai informacija apie autorių svarbi? Tik meno tyrėjams. Pirmasis sakinys turėtų patraukti akį ir pasakyti kažką netikėto.“

R. Raudas pateikė vieną geros komunikacijos pasiūlymą. „Parodose po paveikslais rašoma: „X periodo šalies menininkas...“. Man tai neįdomu, galėtų būti vienoje salėje eksponuojami įdomiausių nosių paveikslai ir jų tapytojai. Tai keltų susidomėjimą“, – juokavo kultūrologas.

Muziejus – tarsi bažnyčia ir tvirtovė

Menotyrininkė L. Dovydaitytė pasakojo, kad muziejus XVII-XIX a. susiformavo kaip masėms prieinama vieta, nes susitikdavo įvairūs visuomenės sluoksniai, tačiau pamažu muziejus buvo pradėtas laikyti moderniųjų laikų bažnyčia, atsiribojusia nuo kasdienybės.

„Toks įspūdis gajus iki šių dienų. Mes tikimės, kad muziejus bus didelis ir tuščias, tačiau jis gali būti ne tik šventovė, bet ir forumas, kur renkasi skirtingų patirčių žmonės. Jei muziejai apklaustų auditoriją, sužinotų, kad dauguma lankytojų į muziejų eina ne ko nors sužinoti, ne pamatyti garsių paveikslų, bet nori socializuotis ir kartu kažką patirti“, – įsitikinusi menotyrininkė.

Diskusija „Populiari kultūra? Gėda! Gėda!“ / Pauliaus Peleckio nuotr.
Diskusija „Populiari kultūra? Gėda! Gėda!“ / Pauliaus Peleckio nuotr.

Anot jos, muziejus turi suvokti, kad yra socializacijos vieta ir kiekvienas lankytojas ten turi jaustis svetingai: „Jei norime, kad muziejus būtų tik ramybės oazė, eliminuojame didelę žmonių grupę. Daug kas neaplanko parodų, nes turi vaikų, negali ten išgerti kavos, bendrauti su žmonėmis. Tačiau muziejus turi mus šviesti per pramogą ir sugalvoti naujų būdų patraukti dėmesį.“

L. Dovydaitytei antrino ir R. Raudas.

„Egzistuoja ir muziejaus kaip tvirtovės idėja – esame tarsi ant kalno, esame elitas ir nenorime nieko įleisti vidun. Muziejus sukuria įspūdį, kad turime būti tylūs. Tačiau esu matęs, kaip vaikai džiaugiasi šiuolaikinio meno instaliacijomis. Tai yra tas momentas, kuriame gali prasidėti žmogaus santykis su menu. Muziejus turi siūlyti užsiėmimus šeimoms, taip atsiranda smalsumas ir intelektualiniai pojūčiai“, – apie muziejaus kaip visuomenės švietimo vaidmenį pasakojo R. Raudas.