Šiais steriliais, neglitiminiais laikais sveriame kiekvieną žodį, nes labiau už marą bijome įžeisti, o įsižeidžiančiųjų ratas kasdien plečiasi. Iš didelio rašto pradedame išeidinėti iš krašto ir rašome už visų įmanomų sveiko proto paraščių. Visuomenę skaldo naujas žodžių derinys – „cultural appropriation“, kultūrinis pasisavinimas, meksikietiška skrybėlė gali būti mirtinas įžeidimas, o baltieji a priori kalti dėl visų protėvių nuodėmių.
Į Oksfordo žodyną jis trauktas neseniai. Tai reiškinys, kai vienos tautinės grupės, dažniausiai mažumos, papročius, idėjas, praktikas netinkamai pasisavina kita grupė, dažniausiai dominuojanti.
Tik štai, ką reiškia tinkamai pasisavinti svetimos kultūros gabalėlį ar skudurėlį, žodynas nerašo. Užtat apie tai rašo internautai – nes juk kas tu būtum šioje žemėje, jei nepareikštum pasauliui savo tokios svarbios nuomonės visais gyvenimo klausimais. Ypač tos arogantiškai teisuoliškai davatkiškos nuomonės – „tik aš žinau, kas yra gera ir teisinga, amen“. Ir nesvarbu, kad daugumai juodaodžių nė motais, jog tu su dredais, o indams nerūpi, kad turi auskarą nosyje ar tašką kaktoje, –teisuolių choras išvadins nesusipratėliu rasistu ir prikals prie gėdos stulpo. Argumento, kad kaip tik pareiškimas, jog juodaodžių ar azijiečių simboliai negali būti naudojami kitų rasių, yra jų kultūros segregacija, niekas negirdi. Kliuvo ir Marcui Jacobsui už dreduotus manekenus, ir Kate Perry už geišos įvaizdį, ir paprastiems mirtingiesiems.
Pradedu įtarti, kad jeigu pasaulis ir toliau bus toks lengvai įsižeidžiantis, mano antikvarinių kimono laukia tamsūs laikai ir amžinas dulkėjimas spintoje. Pasirodo, neturiu teisės jų nešioti vien dėl smagumo – ar mados. Užkliuvo netgi joga. Tai, pasirodo, irgi kultūrinio Indijos paveldo vagystė ir priminimas Indijai, kad kažkada ji buvo britų kolonija, kurioje joga tų pačių britų buvo uždrausta.
Mėgstate didelius auskarus žiedus ausyse, bet nepriklausote juos nešiojančių etninei grupei? Teks jų atsikratyti – tai primena vergų laikus ir įtvirtina engiamojo ir engiančiojo santykį visuomenėje.
Amerikos universitetuose įvestos vidines taisykles, kuriomis norima reglamentuoti studentų aprangą vakarėlių ar net paskaitų metu. Gali vaidinti ufonautą – jie kol kas nepareiškė pretenzijų, bet jokiu būdu nesidėk sombrero į Heloviną ir neorganizuok vakarėlio meksikietiška, žydiška, arabiška tematika – studentai iš šių etninių grupių iškart ims protestuoti dėl diskriminacijos. Norisi paklausti, ar kam nors dar rūpi šiais laikais tiesiog linksmybės? Ar mes jau pradėsime linksmintis pasiskirstę etninėmis grupėmis patyliukais ir neįžeidžiai?
Linksmų plaučių kudakuojanti Netta, laimėjusi „Euroviziją“, sulaukė visų įmanomų antikomplimentų. Interneto inkvizicijai užkliuvo ir tai, kad apetitiškas jos kūnelis buvo įspraustas į kimono, o nuo scenos pasauliui letenelėmis mojavo laimę nešančios maneki-neko katės. Ji išvadinta japoniškos kultūros „vagilka“ ir menkintoja. Faktas, kad Netta nuo mažens yra manga gerbėja, tiesiog vidinės geišos reinkarnacija stambiagabaričiame judėjiškame kūne galingu balsu davatkų choro nenutildė.
O patys japonai visiškai nesijautė apvogti. Internete jie svarstė, ar kultūra ko nors verta, jeigu jos niekas net nesikėsina kopijuoti. Japonai netgi iškėlė mintį, kad socialiai ir kultūriškai visko bijantys vakariečiai pernelyg daug svarsto apie kvailus dalykus ir ieško be kaltės kaltų. Taigi, einu užsimesiu šimtametį meno kūrinį kimono ir papūskit jūs man į skvernus, davatkiški teisuoliai, – tai ne įžeidimas, o mano vidinės geišos pagarbos reveransas Tekančios Saulės šaliai ir protestas prieš cenzūros šmėklą.