Pirmadienio vakarą žurnalistė Erika Umbrasaitė savo bičiules ir kūrybos gerbėjas pakvietė į susitikimą – Vilniaus kačių kavinėje surengtas knygos „Vienos krūties istorija“ bei jos tęsinio „Moteris katė ir jaunas mėnulis“ pristatymas.
„Pirmoje knygoje groja liga, o antroje – gyvenimas“, – pirmadienio vakarą į knygų pristatymą susirinkusiems svečiams sakė autorė E.Umbrasaitė.
Vieta pasirinkta gerai apgalvojus – pati būdama didelė kačių mylėtoja ir moteryse dažnai įžvelgianti „katiniškumą“, autorė neabejojo, kad puikiausia vieta antrosios knygos „Moteris katė ir jaunas mėnulis“ pristatymui bus būtent kačių kavinė.
Susirinkę svečiai sveikino autorę pratęsus pirmąją knygą, turėjo progą su ja pabendrauti, gauti autografą ar užduoti rūpimą klausimą. Į juos autorė atsakinėjo šmaikščiai, priversdama svečius ir šypsotis, ir kvatoti.
Liga ir gyvenimas
Antroji E.Umbrasaitės knyga gimė iš neblėstančio moterų domėjosi pirmąja autorės knyga „Vienos krūties istorija“, kurios jau kurį laiką nebuvo prekyboje.
E.Umbrasaitę maloniai nustebino tai, jog šią knygą skaitė ir nesergančios moterys bei įvertino ją kaip įkvepiančią, užkrečiančią optimizmu. Kai kurios skaitytojos net prisipažino, kad tragikomiška knyga apie jaunos moters kovą su vėžiu paskatino jas, pavyzdžiui, nutraukti nelaimingus santykius ir pradėti naują moters gyvenimą.
Todėl buvo nuspręsta perleisti „Vienos krūties istoriją“, ją papildant ir keliasdešimčia puslapių iš gyvenimo laikotarpio po vėžio. Bet netikėtai tie keliasdešimt puslapių virto dviem šimtais ir tapo atskira knyga – „Moteris katė ir jaunas mėnulis“.
Naujoje knygoje persipina kiekvienai panašaus amžiaus moteriai aktualios temos – baimė kažką keisti, nes jau esi per sena ar per stora, slegianti prabėgančios jaunystės nuojauta, poroje sklandanti nuobodulio šmėkla bei amžinai kankinantis noras mylėti ir būti mylimai, netikėtos meilės pavojai, tuštėjančio šeimos lizdo sindromas ir akistata su tėvų senatve...
Autorė sukasi gyvenimo rate kolekcionuodama geras ir blogas akimirkas, drąsiai pasitikdama už kampo tykančias meilę ir mirtį, gaudama neįkainuojamų pamokų ir suprasdama, kas yra tikroji, besąlygiška meilė – sau, tėvams, vaikams, mylimiesiems.
Tačiau E. Umbrasaitė į visą tai žvelgia linksmai, su saviironija ir sarkazmu, todėl knygos skaitytojai tikrai neliūdės. Ši juodojo humoro kupina istorija turėtų patikti ir vyrams, ypač tiems, kurie nori perprasti, ką iš tiesų galvoja moterys.
„Moteris katė ir jaunas mėnulis“ man pačiai atrodo lyg sapnas ar kino filmo scenarijus. Mano naujas gyvenimas užsisuko kaip sename gerame prancūziškame kine, tad beliko vaidinti jame ir kartais įsižnybti, kad patikėčiau – nesapnuoju, visos šitos komedijos, dramos ir tragedijos iš tiesų yra mano gyvenimo dalis. Pasirodo, gyvenimas kartais gali būti įdomesnis net už knygą ar filmą... Svarbiausia, mokėti nukritus išdidžiai atsikelti, pasitaisyti pakrypusią karūną ir toliau drąsiai žingsniuoti per gyvenimą kaukšint aukštakulniais“, – naująją savo knygą pristato E.Umbrasaitė.
Autorė neslepia, kad nauja jos knyga yra persmelkta ne tik pačios Prancūzijos, bet ir joje atrastų naujų įvaizdžių, įžvalgų ar naujų sutiktų žmonių. Iš čia, anot E. Umbrasaitės, ir intriguojantis knygos pavadinimas – „Moteris katė ir jaunas mėnulis“.
„Labai mėgstu stebėti žmones ir kurti apie juos istorijas, o taip pat lyginti į kokį gyvūną jie yra panašūs. Tarkime, stebėdama paryžietes padariau keistą atradimą. Egzistuoja du moterų tipai – moterys ežiukai ir moterys katės. Moterys ežiukai geria šampaną, kai joms liūdna, o moterys katės – kai yra tiesiog ištroškusios. Ir nors nesu ezoterikė, linkusi tikėti burtais, per jauną mėnulį nusiuntusi visatai keistą norą, pajutau, kad mano gyvenimas taip kryptelėjo, jog pačiai netikėtai po kelių dienų verslo klase su šampano taure rankoje atsidūriau Venecijoje ir nuo tada jau nebe aš valdžiau savo gyvenimą, o tik leidausi jo nešama. Tad logiška, kad moteris katė knygoje buvo suporuota su jaunu mėnuliu. Jeigu skaitysite knygą, nusišypsosite ir viską suprasite“, – apibendrina E. Umbrasaitė.