Biografinė juosta apie lietuvių rašytoją, kunigą, literatūros istoriką ir vieną iškiliausių XX amžiaus pirmosios pusės asmenybių Juozą Tumą Vaižgantą režisieriui, muzikantui Eimantui Belickui tapo rimta užduotimi. „Anksčiau Juozas Tumas Vaižgantas atrodė tarsi senelis, „praslinkęs“ pro mane nepastebėtas, kai dar sėdėjau mokyklos suole.“ – prisimena Eimantas, dabar apie iškilų Lietuvos žmogų galintis papasakoti kur kas įdomesnių istorijų, atskleisti jo kitą, nematytą pusę.
Prisidedant prie Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo šimtmečio minėjimo, sukurti filmą apie Juozą Tumą Vaižgantą buvo sugalvota prieš ketverius metus. Scenarijų parašė Liudvika Pociūnienė, o pagrindiniu aktoriumi, įkūnijusiu garsųjį vyrą, tapo Ramūnas Cicėnas. „Tumo kodekso“ režisierius Eimantas Belickas sako, kad patys filmavimai vyko du sezonus, tačiau idėjos patvirtinimas bei kur kas anksčiau prasidėjęs medžiagos ir faktų rinkimas kūrybinei grupei kainavo tikrai daugiau laiko.
Eimantai, kodėl pasirinkta kurti filmą būtent apie šią asmenybę?
Juozas Tumas Vaižgantas be abejo yra viena iš minimo Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo šimtmečio iškiliausių figūrų, todėl visiškai nenuostabu, jog jis tapo mūsų kūrybinės grupės herojumi. Viso proceso pradžią inicijavo scenaristė Liudvika Pociūnienė, su kuria anksčiau dirbome kurdami istorinę laidą „Laiko ženklai“. Vėliau mūsų keliai išsiskyrė, aš įnikau į kiną, atsiribojau, bet likimas ir vėl suvedė. Mano rankose atsidūrė biografinės juostos scenarijus. Pamenu, kai tais laikais, kol dar kartu su Liudvika kūrėme, vieną savo laidų ciklą skyrėme Juozo Tumo Vaižganto laikų asmenybėms apžvelgti. Jau tuomet kalbėjome ne apie vadovėlinį, oficialųjį Tumą, bet apie kitą šio šviesaus asmens pusę. Parodyti tą pusę nusprendėme ir žiūrovui.
Panašu, iki filmo J. T. Vaižgantas nebuvo jūsų herojumi. Įsitraukęs į juostos apie šią asmenybę režisavimą, tikriausiai atradote šią asmenybę iš naujo?
Mokykloje jis kažkur tarsi „pasimetė“, pro jį „prabėgome“, šiek tiek mokėmės, bet kūryba visiškai manęs „neužkabino“. Man asmeniškai, daug labiau patiko Vaižganto to etapo laiškai, „prašokę“ laiką. Juos atradau kur kas vėliau. Ruošiantis filmavimams man teko susipažinti su nemažai įdomios medžiagos. Nagrinėjome ir skaitėme ne tik Vaižganto laiškus, bet lindome į archyvus, ištraukėme į dienos šviesą jo šmaikščiąją pusę. Filme apstu įdomių vietų, kur žiūrovas gali pamatyti jį kitokį, atrasti spalvingą Juozo Tumo Vaižganto pusę.
Vaižgantas yra neatsiejamas nuo bažnyčios, tikėjimo. O pats jūs esate religingas?
Neslėpsiu, filme parodoma ir šioji Vaižganto pusė. Bažnytiniai kanonai tais laikais buvo gan griežti, tačiau Vaižgantas stengėsi juos laužyti. Jį iš vienos parapijos dėl to dažnai perkeldavo į kitą. Tai buvo žmogus, nešiojęsis savy labai stiprų vidinės laisvės užtaisą. Pasidomėjus Vaižganto santykiu su bažnyčia – krumpliai vienas su kitu ne visuomet sueidavo.
Aš pats religingas nesu. Aišku, tikiu aukštesnėmis materijomis, tačiau su bažnyčia mano santykis yra grynai pažintinis. Ten užeinu vedamas smalsumo, pažiūrėti, koks buvo tų laikų menas. Žinoma, dirbdamas prie šios kino juostos su tikėjimu ir bažnyčia aš susidūriau ne kartą. Man padėjo Liudvika, kuri yra tikinti, todėl su ja leisdavomės į diskusijas, ieškodavome būdų, kaip kino ekrane perteikti Vaižganto ryšį su bažnyčia.
Taigi, J. T. Vaižgantas filme nekeliamas ant pjedestalo?
Taip, idėja tokia ir buvo – parodyti jį kaip žmogų, sprendusį buitinius reikalus, problemas, dalyvavusį visuomeninėje veikloje pagal savotiškus standartus. Filme daug kalbama apie tikrąsias tiesas, laisvę. Tačiau tai yra Juozo Tumo Vaižganto tiesos, jo kodeksas. Nesinorėjo visų tų lozungų. Juk to meto žmonės kalbėdavo taip pat natūraliai, be dirbtinos pompastikos. Visuomet sakiau, jog nevaikšto niekas kasdieną pasitempęs, aukštai iškelta galva ir pamokslų neskaito.
Kaip Ramūnui Cicėnui taip profesionaliai pavyko atkartoti tų laikų dialektą, juk Juozas Tumas Vaižgantas turėjo gan stiprų?
Esu laimingas radęs draugą-ekspertą iš Kupiškio. Jis gyveno visai netoliese Vaižganto gimtinės, todėl padėjo Ramūnui išmokti dialekto. Aušrys Kopūstas „Tumo kodekse“ atlieka ir nediduką vaidmenį, būtent šio žmogaus dėka gavome vertingiausius patarimus. Aušrys skaitydavo, o Ramūnas klausydavo ir mokėsi. Prieš kiekvieną vaidinimą mes repetuodavome, o mano bičiulis parodydavo, teisinga linkme pakreipdavo.
Ramūnas į Vaižgantą panašus ir vizualiai. Jau anksčiau su scenariste apie tai diskutavome. Tiek Ramūnas Cicėnas, tiek Juozas Tumas Vaižgantas – nestokojančios humoro jausmo, energijos asmenybės. Prisiminimuose apie J. T. Vaižgantą dažnai rasi, kad šis žmogus nevaikščiojo, jis visur tarsi skriejo, skubėjo, lėkė.
Aktorius Rolandas Kazlas šioje juostoje atliko Petro Klimo vaidmenį. Iki šių metų (neseniai pasirodė filmas su R. Kazlu „Širdys“) jis buvo atsiribojęs nuo viešumo, lengvai įkalbinote vaidinti juostoje apie Vaižgantą?
Prisidėjau ir prie filmo „Širdys“, todėl smagu, kad taip greitai pasirodo ir antrasis bendras darbas. Kazlas su Petru Klimu ir vizualiai panašūs. Tą vaidmenį jis įkūnijo kuo puikiausiai. Nusiuntėme Rolandui Kazlui scenarijų, jis perskaitė ir sutiko. Nuoširdžiai apsidžiaugėme. Iš tikrųjų filmas „Tumo kodeksas“ yra įtraukianti istorija apie to meto žymiausius visuomenės veikėjus, ne tik vieną pagrindinį herojų.
Filmas vertingas edukacine prasme?
Manau, kad jame atskleidžiama tikra to meto dvasia, o personažai pasakoją realią istoriją. Pirmoji vertintoja, kuriai parodžiau filmą, buvo mano dukra. Peržiūrėjusi ji sakė, kad buvo tikrai įdomu. Tai nėra komercinis kinas, manau, kad stengsimės filmą parodyti mokyklose, žiūrėsime, kaip mums viskas seksis. Tikiu, ši juosta turi išliekamąją vertę.
Kaip darbą kine jums pavyko suderinti su muzikine veikla? Tikriausiai ją teko nustumti į šalį?
Ne, viskas išėjo puikiai. Su Andriumi Mamontovu turėjome tik kelis koncertus, o šiuo metu jis įrašinėja albumą su simfoniniu orkestru, toodėl aš galiu susikoncentruoti į kiną. Be to, filme „Tumo kodeksas“ daug dirbome ir su garso takeliu, man, kaip muzikantui, buvo svarbu surasti kinematografišką muziką. Gabrieliaus Zapalskio ir grupės „WhaleSounds“ kūriniai suteikė filmui dar gražesnių spalvų.
„Tumo kodeksas“ – pažintis ne tik su iškiliausiais to meto žmonėmis, bet tuo pačiu ir kūrybiška biografinė juosta leidžianti šių laikų žmogui įkvėpti šimtmečio dvasios.
Dokumentinės juostos „Tumo kodeksas“ premjera gruodžio 7 d. 18 val. Vilniaus kino teatre „Multikino“. Vėliau ji bus rodoma Vilniaus, Kauno ir Panevėžio kino teatruose.
