Iš Varėnos kilęs renginių organizatorius Egidijus Jaskonis (daugeliui žinomas kaip Egis EJ) Londone skaičiuoja jau septintus gyvenimo metus. Savo verslą įkūręs vyras neslepia turėjęs nueiti sunkų kelią, jog galiausiai atsidurtų ten, kur šiuo metu yra.
Nuo griovimo darbų statybose, beldimo į svetimų žmonių duris ir kurioziškų skambučių pasaulio turtuoliams... iki paties rengiamo grandiozinio SEL koncerto prestižinėje Londono salėje ir pažinčių su žymiausiais pasaulio didžėjais. Savo imigracijos istorija Egidijus Jaskonis pasidalino su ANGLIJA.today skaitytojais.
Kodėl nutarėte išvykti į Londoną?
Istorija prasidėjo dar gyvenant Lietuvoje. Būdamas 19 metų Lietuvoje mečiau mokslus. Pats pirmasis mano darbas buvo „Eastcon“ kompanijoje: būdamas jaunas uždirbau tikrai neblogus pinigus, galėjau sau leisti įsigyti naują mašiną, nuomotis namą Senojoje Šeškinėje su gražia panorama, tad truputį pasipūčiau.
Dėl savo kaltės praradau tą darbą ir vėliau įsidarbinau „Bitėje“, kur nors ir uždirbau taip pat pakankamai neblogai, tačiau nebemokėjau išgyventi su mažesne alga. Nusprendžiau – išvažiuoju į Londoną, ir išėjau iš darbo dar tą pačią savaitę.
Kaip sekėsi pati pradžia, vos tik atvykus į Londoną?
Atvykau nieko nežinodamas, apsistojau pas draugus. Ieškojau darbo. Ėjo pirma, antra savaitė. Darbo neradau. Pinigai tirpo. Vieną vakarą einant į parduotuvę Leyton rajone mane užpuolė du lenkai, tiesiog smogė buteliu į galvą, nutempė į šoną ir viską iškraustė.
Su savimi, lyg tyčia, tą kartą turėjau visus savo pinigus ir dokumentus. Paryčiais mane rado kažkokia moteris. Gydytojai sakė, jog man pasisekė, nes jei dar būtų praėjusi valanda, būčiau mirtinai nukraujavęs.
Kokių darbų teko išbandyti Londone?
Darbų per šešerius metus teko pakeisti ne vieną. Pirmasis mano darbas buvo „Tiesoje“ reklamos vadybininku. Vėliau ėmiausi darbo apsaugos kompanijoje, kur išlaikiau visas licencijas. Teko bendrauti su Ken Wharf – jis 9 metus buvo pagrindinis asmuo, atsakingas už karališkosios šeimos apsaugą, taip pat buvo princesės Dianos asmeninis sargybinis.
Vėliau grįžau į reklamos vadybos sritį – įsidarbinau „Londono žiniose“. Ten kartu su kolega Vladu ėmėme darbuotis ties įdomiu projektu „Londono žinių mergaitės“, rinkdavome merginas, kurios vėliau turėjo atsidurti kalendoriuje.
Po kiek laiko nusprendžiau save išbandyti „TG Sports“ kompanijoje, kuri yra žinomos pasaulinės „Marcus Evans“ kompanijos dukterinė įmonė, – telefonu turėjau pardavinėti (kaip mes vadindavome – kaitinti „triūbelę“, nes per dieną skambindavome daugiau nei 100 žmonių) labai brangius sporto renginių paketus, pavyzdžiui, tokius, į kuriuos įeidavo bilietai į Olimpinių žaidynių atidarymo ir uždarymo renginius ir trijų sportų finalus.
Juos siūlydavau turtuoliams, tad galėjau pabendrauti su visais turtingiausiais Lietuvos žmonėmis, tokiais kaip Nerijus Numavičius ar amžinatilsį Bronislovas Lubys. Šis darbas man sekėsi. Kurdavau absurdiškas istorijas, kad gaučiau svarbių žmonių telefonų numerius. Lubio kontaktus gavau paskambinęs ir apsimetęs atstovu iš „Gazprom“.
Bene absurdiškiausia istorija buvo tada, kai bandžiau susisiekti su vienos rusų oligarchų kompanijos vadovu. Žinojau, jog šis žmogus neseniai buvo Afrikoje. Susisiekęs su oligarcho asistente, pasakiau, jog skambinu iš Afrikos, pabandžiau „primesti“ įdomų akcentą, pasakiau, jog jis nusipirko dramblį, o dramblys susilaukė vaiko ir jis prižadėjo pirkdamas dramblį, jog šiam gimus per pusę valandos suteiks dramblio naujagimiui vardą, nes kitu atveju mūsų kaimelį esą ims persekioti nelaimės.
Mano vadovas vėliau buvo nustebęs, sužinojęs, jog man pavyko gauti vieno iš 10-ies turtingiausių Rusijos žmonių telefono numerį.
Vėliau teko padirbėti ir pinigų pervedimo įmonėje „Ria Financial Services“ pardavimų vadybininku, po to įsidarbinau aktyvių pardavimų kompanijoje, kur tekdavo vaikščioti po žmonių namus ir belstis į duris, siekiant juos įtikinti kažką įsigyti.
Po šio darbo sekė kitas, labai panašus, skirtumas tik tas, jog ten dirbant tekdavo belstis ne į privačių namų, o į įmonių duris. Tai sykį teko netyčia užeiti į vieną nekilnojamojo turto kompaniją, aš vadovei bandžiau kažką įsiūlyti, o ji, pasirodo, buvo lietuvė, ir man pabaigus kalbėti sako: žinai, aš galiu tau čia pasiūlyti darbo.
Neturėjau nieko bendra su nekilnojamuoju turtu. Bet sutikau. Ir iš tiesų, butus nuomoti man sekėsi puikiai. Tačiau sykį neatėjau į darbą visą savaitę, tad teko ieškoti kito darbo.
Vėliau nesunkiai įsidarbinau kitoje nekilnojamojo turto įmonėje „Kinley“, kuri yra viena garsiausių šios srities kompanijų. Išnuomodavau visus butus, dėl manęs net teko vienai darbuotojai išeiti iš darbo. Buvau pagal darbo rezultatus pirmoje pozicijoje.
Teko dirbti ir „juodus“ darbus – daugiau nei mėnesį atlikau statinių griovimo darbus. Išbandžiau ir darbo vietą prestižiniame žurnale „New European Economy“ bei kompanijoje, kuri dirba su garsiausiais pasaulio kino festivaliais. Sekėsi neblogai, bet vėliau pabodo. Pora darbų paminėti gal dar ir pamiršau (juokiasi).
Galiausiai kilo mintis paskambinti Egidijui Dragūnui – pasiūliau jam surengti koncertą Londone. Taip ir gimė mano renginių organizavimo verslas. O su E.Dragūnu susibendravome taip, jog jis net atvyko į Londoną mane pasveikinti gimtadienio proga – jaučiausi pagerbtas.
Iš kur kilo jūsų renginių organizavimo kompanijos „We can FFeel“ pavadinimas?
Kompanijos pavadinimas gimė prieš 3 metus, kai mes su mano dabartine mergina Šarūne, su kuria tada dar buvau neseniai susipažinęs, važiavome taksi ir jai sakau: įamžinkime šį momentą, pasidarykime tatuiruotes. Ji manęs klausia: kokias tatuiruotes? Sakau: užsirašykime bet ką, kad ir „we can f***ing feel“.
Nors tada to padaryti nepavyko, bet po kurio laiko kurdamas renginių organizavimo verslą prisiminiau šį momentą. Pavadinime „We can FFeel“ dviguba „ff“ paryškina žodį „jausmas“. Iš tiesų, nuo pat pirmos akimirkos daugelį dalykų darome kartu su drauge, ji man buvo didžiausias įkvėpimas ir paskatinimas bei spyris į priekį.
Kas svarbu norint suorganizuoti gerą renginį?
Pirmiausia kreipiu dėmesį ne į pelną, o į kokybę ir geras emocijas, taip pat, be abejo, į naujoves, pavyzdžiui, apšvietimą ar kokybiškus ekranus. Man, kaip organizatoriui, svarbu, jog žmonės būtų patenkinti. Taip pat renginių nebūtų be svarbių stabilių partnerių, kurie padeda įgyvendinti didelius projektus.
Jei pateiksi daugiau nei žiūrovas tikisi, tai net ir išleidęs bilietui 50 svarų, renginyje jis „nuleis“ dar 100 svarų. Mano rengiamuose šou svečiai atsipalaiduoja, nėra laiko kada galvoti apie muštynes, nors, kaip taisyklė, 1% tokių žmonių visada atsiras. Pavyzdžiui, pirmosios Londone organizuotos Joninės pritraukė 4,500 žmonių.
Į pirmąjį SEL koncertą visi bilietai buvo išpirkti, tai buvo 3,100 žmonių. Antrasis koncertas, kuris vyko dar tais pačiais metais, surinko 2,700 žmonių. Timati koncertas – buvo pirmasis bandymas su rusų publika, šis renginys pritraukė daugiau nei 2000 žmonių. Šiemet organizuotos Joninės pritraukė rekordinį skaičių lietuvių – iš viso net 8,500 svečių.
Kokių turite ateities planų?
Kitąmet turime didelių planų ir užmojų. Pirmasis renginys bus SEL koncertas sausio 15 dieną Londono prestižinėje koncertų salėje „O2 Academy Brixton“. SEL koncerte bus aukščiausio lygio garso sistema, lazeriai ir specialieji efektai, ir t.t. Mums, kaip organizatoriams, tai bus tik dar vienas laiptelis į viršų. Planuojame daugiau tarptautinių renginių.
Šiemet apkeliavome garsiausius pasaulio festivalius, tokius kaip „Ultra Europe“ ir „Tomorrowland“, nes kitąmet planuojame daryti specialius paketus ir suteikti galimybę lietuviams bei kitiems ten nuvykti ir būti kartu su „We Can FFeel“. Į tokius renginius bilietai išperkami per 1 min 35 s.
2017 metais turime planų galbūt ir į Lietuvą atvežti pasauliniam lygiui prilygstantį festivalį. Tai būtų didelis įvairius profesionalus subursiantis projektas.
Ne paslaptis, jog visai neseniai buvo atšauktas SEL koncertas Peterbore. Ar SEL grupė tikrai atvyks į Londoną?
SEL koncerto Peterbore situacijos negalėčiau komentuoti, nes šiuo renginiu užsiėmė kiti organizatoriai. „We Can FFeel“ pasižymi stabilumu, nes turime numatę projektus visiems ateinantiems metams, tarp jų – ir SEL koncertas Londone.
Jei negalėtume išpildyti renginio organizavimo pažadų, tuomet mums nebūtų atvertos durys į prestižines Londono sales ir klubus. Nesame naujokai, Londone jau esame surengę du SEL koncertus, tad žmonės gali būti ramūs, jog ir šis renginys įvyks.
Kokie momentai lepina labiausiai sukantis pramogų versle?
Organizuojant renginius teko susipažinti su įvairiais Lietuvos atlikėjais. Taip pat daugelyje žymių Londono vietų, net ir garsiausiame Londono klube „Ministry of Sound“, esu sutinkamas kaip specialus svečias, galiu užeiti į užkulisius, sėdėti prie vieno stalo su pasauliniais atlikėjais.
Teko bendrauti su Dash Berlin – į top 10 patenkančiu geriausiu didžėjumi pasaulyje, taip pat su klubinės kultūros dievaičiu Maceo Plex, house muzikos didžėjumi Hernan Cattaneo, visiems pažįstamu David Guetta ar trance muzikos duetu Cosmic Gate ir daug kitų žinomų vardų.
Kalbant apie Rusijos estradą, pavyzdžiui, teko pabendrauti su komiku Alexander Revva. Tačiau kol kas dar nesijaučiu, jog esu pasiekęs viską, jog galėčiau savimi pilnai didžiuotis, tai tik pirmi žingsniai.
Ar turite mėgstamiausias vietas Londone? Kur rekomenduotumėte nueiti?
Nuvykstu į „Ministry of Sound“ kai atvažiuoja įžymūs atlikėjai, taip pat įspūdinga vieta yra „KOKO“, „Troxy“ bei „Electric Brixton“. Priklausomai nuo renginių ir atlikėjų taip pat verta užsukti į „O2 Academy Brixton“ bei daugelį kitų, net ir mažesnių klubų.
Jei eini paklausyti savo mėgstamo atlikėjo, vieta gali būti visai nesvarbi. Apskritai renginiai visada buvo mano hobis. Anksčiau dažnai keisdavau darbus, nes mėgau renginius – kurdavau absurdiškiausias priežastis, kodėl neatvykau į darbą (juokiasi).