Jau šį savaitgalį „Telia Play“ platformoje žiūrovų laukia išskirtinė premjera. Po beveik 4 metų planavimo, derinimosi, strategavimo ir kitokių globalių trikdžių (pamenat pandemiją?) dienos šviesą išvydo ilgai lauktas žurnalisto Martyno Starkaus režisuotas dokumentinis filmas apie Lietuvos krepšinio žvaigždę Joną Valančiūną.
Šioje dokumentikoje režisierius lyg pro rakto skylutę žvelgia į profesionalaus sportininko kasdienybę, jo kasdieninę rutiną, atostogas Lietuvoje, požiūrį į pergales ir apskritai, ką reiškia būti sportininku pačioje konkurencingiausioje krepšinio lygoje pasaulyje. M.Starkus pabrėžia, kad filme akcentus norėjo sudėti ant žmogiškosios pusės, vengiant pasakojimų apie techninę krepšinio sritį.
Istorijos pasakojimas prasideda nuo vaizdingų lietuviškų, ramybe dvelkiančių reginių Jono sodyboje, kurią pats sportininkas įvardija kaip savo saugią zoną, kur jis gali būti labiausiai savimi. Čia krepšininkas praleido dalį pandemijos, kuomet, kaip jis pats sako, gyveno be plano ir nežinomybėje. Pamatę tuos vaizdus, tikriausiai mintimis visi grįšime į tą keistą laikotarpį, kuriame ne tik Jonas, bet ir daugelis mūsų gyvenome toje pačioje nežinioje, užsidarę nuo viso pasaulio.
Vėliau kartu su Jono šeima vykstame ir į Memfio miestą, kuriame krepšininkas atstovavo „Grizzlies“ komandai.
Matyt, reikėtų atkreipti dėmesį, kad, būnant tokio aukšto kalibro žaidėju, tavo namuose visuomet yra ir svetimų žmonių. Kartu su Jono šeima keliauja ir virtuvės šefas, ir masažuotojas, ir kiti jam svarbūs žmonės, kurių darbas – užtikrinti gerą ir kokybišką sportininko savijautą.
Jei kasdien pilni namai žmonių ar NBA lygos verslo ypatumai žiūrovui gali pasirodyt kiek keistoki, Jonas visuomet primena, kokia laikina ir trumpa yra profesionalaus krepšininko karjera. Juk jau ir jis šioje lygoje traktuojamas kaip veteranas, o dar, rodos, visai neseniai buvo pašauktas NBA naujokų biržoje.
Šiuo metu gyvendamas saulėtuose Amerikos pietuose, Jonas su nostalgija prisimena pačią pirmąją savo NBA patirtį bei pirmuosius žingsnius šioje lygoje Toronto mieste, Jono širdyje užimančiame ypatingą vietą.
Šilti jausmai abipusiai. Torontiečiai iki pat šių dienų Joną savo mieste priima kaip savą.
Nors po beveik septynerių metų kartu krepšinio komanda Toronto „Raptors“ jį be didesnių sentimentų išmainė į Memfio „Grizzlies“ klubą, pats Jonas sako, kad krepšinis krepšiniu, tačiau pirmiausia tai yra verslas ir kuo greičiau tai suprasi, tuo gyvenimas bus ramesnis.
Šiuo metu krepšininkas atstovauja jau trečiajai komandai NBA ir į visus svajonių šalies dalykus žiūri, kaip ir dažniausiai, ganėtinai paprastai.
Tą patvirtina ir jo vaikystės draugas, bendravardis Jonas iš Utenos, apibūdindamas krepšinio žvaigždę kaip žemišką ir paprastą vaikiną, kurio gyvenime sodyba, žvejyba, gamta ir ežeras jį džiugina bene labiausiai.
Žiūrint į krepšininko povyzą, jo ramų požiūrį į supantį gyvenimą (bent jau tokį Joną rodo ši dokumentika), galvoje tikrai sukasi mintis, jog ekrane matome „seną sielą“ (angl. old soul). Tai žmonės, kurie subrendę anksčiau laiko, empatiški, kantrūs ir nekreipiantys daug dėmesio į išorinį triukšmą ar dalykus, kurių patys negali įtakoti.
Žinoma, čia gal ir režisieriaus gebėjimas parodyti jį tokį, vienok visai smagu matyti mūsų vyrų krepšinio rinktinės kapitoną, gražiai atsiliepiantį apie savo gimtinę, pabrėžiantį tikras vertybes ir dedantį akcentus ten, kur ir reikėtų dėti. Tikrai susidaro įspūdis, kad krepšinio žvaigždės privalumai ir rampų šviesos nedaug ir pakeitė šį, kaip treneris Kazys Maksvytis sako, tipinį aukštaitį su geru humoro jausmu.
Matyt, didžiausią įspūdį dokumentikoje žiūrovams paliks Jono požiūris į Lietuvą, o jis yra labai panašus į daugelio už Atlanto gyvenančių lietuvių požiūrį – ne Amerika jiems yra svajonių šalis, o gimtoji Lietuva. Kaip ir dažnas užsienyje gyvenantis lietuvis, Jonas irgi sakys, kad tiek medžiai, tiek žolė ir tiek gimtinės kvapas Lietuvoje yra savesni.
Net kelis kartus Jonas patvirtina, jog po profesionalios karjeros jo planuose – tik Lietuva. Užtikrina ne tik jis, bet ir jo artimiausia aplinka. Susidaro įspūdis, kad nors ir nelaukia karjeros pabaigos, tačiau gyvenimo Lietuvoje jis išsiilgęs.
„Tikrieji namai yra Lietuva“, – užtikrintai sako mūsų krepšinio žvaigždė.
Po filmo peržiūros ir kelionių po Ameriką kartu su Valančiūno šeima tikrai jau norėsis lietuviškos vasaros, ežerų, miškų, kepamos ant laužo mėsos ir Joninių, kurios Jonui ir jo šeimai kasmet yra labai svarbi šventė.
Šį šventinį ilgąjį savaitgalį „Telia play“ žiūrovai dokumentiką „Jonas“ gali žiūrėti nemokamai.
Nuoroda į filmą - čia.