Davidas Bowie ir Berlyno siena: vieno koncerto reikšmė istorijai

Autorius: Žmonės.lt
Publikuota: 2016-01-13 22:58
1987 m. birželį Davidas Bowie grįžo į padalintą Berlyno miestą – kad surengtų koncertą, kurį dalis vokiečių iki šiol laiko renginiu, padėjusiu pakeisti istoriją, rašo „Vox“ žurnalistas Maxas Fisheris.

D.Bowie gerai pažinojo Vakarų Berlyną – ten jis praleido trejus metus aštuntojo dešimtmečio pabaigoje. Schönebergo rajone jis dalijosi butu su kita muzikos legenda – Iggy Popu. D.Bowie į Berlyno ekspresionizmą ir art pop pabėgo nuo narkotikų ir ankstyvosios karjeros siautulio. Vokietijos sostinėje jis įrašė ir tris albumus. 

1977 m. – metais, kai D.Bowie įrašė antrąjį iš trijų Berlyno albumų „Heroes“, Rytų Berlyno pasienio sargai nušovė 18-metį Dietmarą Schwietzerį, mėginusį pabėgti į Vakarus per sieną. Po kelių mėnesių 22-ejų Henri Weise nuskendo bandydamas perplaukti Šprė upę.

„Heroes“ albume skamba Šaltojo karo gaidos – baimė ir izoliacija, kybojusios virš miesto. Viena populiariausių D.Bowie dainų „Heroes“ pasakoja istoriją apie du įsimylėjėlius, kurie susitinka prie sienos ir beviltiškai bando rasti būdą būti kartu.

Po dešimtmečio – 1987 m. – D.Bowie grįžo į koncertą Berlynui – trijų dienų šou po atvirtu dangumi priešais Reichstagą, kuriame jis pasirinko atlikti „Heroes“. Tuo metu miesto Rytai, kuriems vadovavo sovietai, jau buvo tapę saugesne vieta, tačiau tikrai ne laisvesne. Roko muzika buvo laikoma destabilizacijos grėsme.

Tačiau siena negalėjo sustabdyti radijo bangų. Vakarų Vokietijoje veikusi amerikiečių radijo stotis „Radijas amerikiečių sektoriuje“ buvo populiari Rytuose, ir gavo retą leidimą transliuoti visą šou. Įrašų kompanijos devintajame dešimtmetyje paprastai to neleisdavo – žinodavo, kad klausytojai įsirašinės muziką, ir tai pakenks albumų pardavimams. 

Koncertas buvo surengtas pakankamai arti sienos – minios rytų berlyniečių susirinko prie sienos išgirsti uždraustos amerikietiškos ir britiškos muzikos, plasnojančios visame mieste. Taip padalinto miesto gyventojai galėjo klausytis to paties koncerto – atskirai, bet kartu.

 

„Nuotaika buvo tokia, kai mėgaujiesi uždraustu vaisiumi, – „Deutsche Welle“ pasakojo tuomet 15-mečiu rytų berlyniečiu buvęs Olofas Pockas. – Žinojome, kad tai daroma dėl mūsų.“

Kai antrąją koncerto naktį į sceną užlipo D.Bowie, jis vokiškai prabilo į minią: „Siunčiame linkėjimus visiems mūsų draugams, esantiems kitoje sienos pusėje“. Jis atliko „Heroes“ – dainą, kurią jis prieš dešimt metų įrašė Berlyne, nepaisydamas mieste tvyrojusios baimės ir smurto.

AFP/„Scanpix“ nuotr.
AFP/„Scanpix“ nuotr.

Nors dabar „Heroes“ daina prisimenama kaip himnas optimizmui ir nepaklusimui, jos žodžiai perteikė padalinto miesto beviltiškumą ir desperaciją – kur teroras ir jėga atskyrė šeimas ir draugus Rytuose nuo mylimųjų Vakaruose.

„Norėčiau, kad galėtumėt plaukti / Kaip delfinai, kaip delfinai moka“ (angl. „I wish you could swim / Like the dolphins, like dolphins can swim“) – tai užuomina į rytų vokiečius, tokius kaip H.Weise, kurie žuvo mėgindami perplaukti upę.

Šiame kontekste dainos žodžiai skamba tragiškai. Ir kiekvienas posmas baigiasi eilute „niekas negali išlaikyti mūsų kartu“ (angl. „nothing can keep us together“).

Aš, aš prisimenu
Stovėjimą prie sienos
Ir ginklus, kurie šaudė virš mūsų galvų
Ir mes bučiavomės, tarsi niekas negalėtų sugriūti
Ir gėda buvo kitoje pusėje.

(angl. „I, I can remember (I remember)
Standing, by the wall (by the wall)
And the guns, shot above our heads (over our heads)
And we kissed, as though nothing could fall (nothing could fall)
And the shame, was on the other side“).

Daina baigiasi viltimi, kad galbūt viskas pasikeis – nors ir vienai dienai:

Mes esame niekas, ir niekas mums nepadės
Galbūt mes meluojame, tuomet tu geriau nepasilik
Bet mes galime būti saugesniais, bent vienai dienai

(angl. „We're nothing, and nothing will help us
Maybe we're lying, then you better not stay
But we could be safer, just for one day“)

„Tai buvo vienas emocingiausių pasirodymų, kokius man tekę atlikti. Aš buvau ašarose“, – vėliau koncertą prisiminė D.Bowie. 

„Mes nugirdome, kad keletas rytų berlyniečių galbūt galės mus išgirsti, bet nežinojome, kiek. O kitoje pusėje buvo tūkstančiai, prisiglaudę prie sienos. Tai buvo tarsi dvigubas koncertas, kur siena buvo atskirtis. Girdėjome juos šaukiant ir dainuojant kartu iš kitos pusės. Dieve, net dabar mane tai graudina. Man tai plėšė širdį. Niekad iki tol nebuvau nieko panašaus daręs savo gyvenime, ir tikriausiai niekada nepadarysiu“, – kalbėjo jis.

Kitą dieną po D.Bowie pasirodymo Vakarų Vokietijos transliuotojas Christophas Lanzas, kuris vadovavo koncertui, aplankė draugą Rytuose. „Kai atėjo laikas man išvykti, jis ašarų kupinomis akimis man pasakė, kaip norėtų galėti išvykti kartu, – paskui prisiminė Ch.Lanzas. – Viskas, ko jis norėjo – tai pamatyti koncertą. Man vis dar šiurpsta oda, kai tai prisimenu.“

 

Vėliau tą vakarą, kai trijų dienų koncerto paskutinę dieną pasirodė roko grupė „Genesis“, Rytų Vokietijos valdžia nusprendė, kad jau gana. Policija šalia sienos, kur jauni rytų berlyniečiai rinkosi klausytis muzikos, žiauriai juos išvaikė – buvo naudojamos vandens patrankos, suimta apie 200 žmonių.

„Jie suiminėjo žmones, vilko juos grindiniu. Tai buvo tarsi siaubo filmas. Mes buvome įsiutę“, – pasakojo liudininkas „Deutsche Welle“.

AFP/„Scanpix“ nuotr.
AFP/„Scanpix“ nuotr.

„Daug liudininkų tikino, kad žiaurus policijos susidorojimas trečiąją koncertų naktį buvo lemtingas pasikeičiant gyventojų nuotaikai valdžios atžvilgiu“, – rašė „The Guardian“. Neadekvačiai reaguodami Rytų Vokietijos pareigūnai koncerto klausymąsi pavertė griaunamuoju politiniu aktu.

Rytų Berlyne susirinkusios minios, galbūt kartu su D.Bowie subtilia, tačiau visiškai aiškia politine žinute, padėjo taip išgąsdinti Rytų Vokietijos valdžią, kad ji sureagavo visiškai neadekvačiai, o tai įaudrino ir įkvėpė jaunus rytų berlyniečius.

Po savaitės JAV prezidentas Ronaldas Reaganas apsilankė Vakarų Berlyne, ir stovėdamas prieš Brandenburgo vartus kreipėsi į Sovietų Sąjungos lyderį Michailą Gorbačiovą ragindamas nugriauti šią sieną.

R.Reagano kalba, kartu su prieš savaitę vykusiu koncertu Berlynui, padėjo pakeisti nuotaikas aplink sieną, su kuria užaugo viena karta. Į ją buvo žvelgiama su atsinaujinusiu pykčiu, ir į ją buvo žiūrima kaip ne į tokią amžiną, kokią galbūt ją laikė D.Bowie, kai įrašinėjo „Heroes“.

Berlyno siena griuvo vos po dvejų metų. Nuo to laiko netyla diskusijos, kokį vaidmenį tam turėjo koncertas Berlynui, ir ypač – D.Bowie pasirodymas.

Daug kas teigia, kad Rytų Berlyne susirinkusios minios, galbūt kartu su D.Bowie subtilia, tačiau visiškai aiškia politine žinute, padėjo taip išgąsdinti Rytų Vokietijos valdžią, kad ji sureagavo visiškai neadekvačiai, o tai įaudrino ir įkvėpė jaunus rytų berlyniečius, kurie galbūt priešingu atveju koncerto ir savo dalyvavimo jame nebūtų laikę politiniu.

Vokietijos Užsienio reikalų ministerija, atrodo, laikosi šios nuomonės. Po to, kai šią savaitę buvo pranešta apie D.Bowie mirtį po kovos su vėžiu, ministerija savo „Twitter“ paskyroje padėkojo jam už pagalbą nuverčiant Berlyno sieną ir pridėjo nuorodą į „Heroes“.

 

Visgi M.Fisheris priduria, kad nors ši istorija apie Berlyno likimą apvertusį koncertą be galo žavi, iš tikrųjų Berlyno siena griuvo labiau dėl pokyčių Rytuose, o ne pastangų iš Vakarų. Istoriją šia linkme pakreipė M.Gorbačiovo reformos, sovietinio bloko valstybių pastangos atsiskirti, betvarkė Rytų Vokietijos valdžioje ir pačių Rytų vokiečių veiksmai. 

D.Bowie pasirodymas, kaip ir R.Reagano kalba, nenulėmė Berlyno likimo. Tačiau tai mažų mažiausiai įkvėpė ir sustiprino jėgas, kurios sugriovė Berlyno sieną. Todėl nenuostabu, kodėl tiek daug vokiečių brangina šią savo šalies istorijos versiją, kurioje optimizmas triumfuoja.

Naujausi straipsniai