Bioarcheologė Giedrė Motuzaitė-Matuzevičiūtė Keen ir jos detektyvai prie puodų

Giedrė Motuzaitė-Matuzevičiūtė Keen su vaikais
Autorius: IRMA LAUŽIKAITĖ
Publikuota: 2019-03-23 09:00
Tarp istorinių mįslių, į kurias rasti atsakymus bando bioarcheologė Giedrė Motuzaitė-Matuzevičiūtė Keen (38), atrodo, yra ir labai paprasta: kuriame pasaulio kampelyje buvo išvirti pirmieji... makaronai.

Mokslininkė neabejoja, kad tyrimai, kokie buvo mūsų protėvių mitybos įpročiai, prilygsta detektyvui, išnarpliojus jį, galima atsakyti ir į kur kas sudėtingesnius žmonijos vystymosi klausimus. „Seniausi žinomi makaronai pagaminti Kinijoje, tačiau tokio gaminio idėją toli gražu ne keliautojas Marco Polo, kaip buvo manoma iki šiol, atvežė į Europą“, – dėsto UNESCO ekspertė gastronomijos klausimais, šiuo metu prisidedanti prie Šilko kelio gastronominio atlaso projekto. Pagrindinė Vilniaus universiteto Bioarcheologijos tyrimų centro vadovės domėjimosi sritis – ką kadaise valgė žmonės, kaip kultūriniai augalai keliavo iš vieno pasaulio krašto į kitą ir kokią įtaką turėjo ne tik socialiniams, bet ir gamtiniams pokyčiams. Giedrė sulaukė įvertinimo: ji tapo antrąja lietuve, kuriai „L’Oréal Baltic-UNESCO“ skyrė stipendiją „Mokslo moterims“.

Giedrė Motuzaitė-Matuzevičiūtė Keen  / Asmeninio albumo nuotr.
Giedrė Motuzaitė-Matuzevičiūtė Keen / Asmeninio albumo nuotr.

Atrodo, kad jūsų ateitis buvo nulemta: jau vaikystėje žinojote, kas yra ekspedicijos, su tėčiu geologu Gediminu Motuza-Matuzevičiumi daug važinėjote po Lietuvą.

Pamenu, kaip bambėdavau, kai paaiškėdavo, jog lipsime į dar vieną piliakalnį... Bet tos kelionės lėmė ne tik mano, bet ir brolių (turiu tris) ateitį, jie taip pat susiejo savo gyvenimą su istorija. O dar reikia paminėti, kad mano mama – keramikė. Mano profesija – archeologija – kažkur per vidurį: šeimoje netrūksta nei piliakalnių, nei keramikos.

Vaikystėje daug kuo domėjausi: lankiau rankinio treniruotes, vėliau žaidžiau futbolą, netgi atstovavau Lietuvai merginų rinktinėje. Tiesa, Glazge škotėms pralaimėjome rezultatu 17:0. Svarbus mano gyvenime buvo gamtininkų entomologų (vabzdžių tyrinėtojų) būrelis. Į veiklą buvau labai pasinėrusi, atlikdavome tyrimus – tarkim, sudarydavome naktinių drugių paplitimo Lietuvoje žemėlapius, dalyvaudavome konferencijose. Su bendraminčiais ir prasidėjo mano kelionės – važiuodavome stebėti vabzdžių, užkabindavome paklodes ant medžių naktį, uždegdavome lempas, plaštakės į jas skrisdavo...

Giedrė Motuzaitė-Matuzevičiūtė Keen su šeima / Naglio Bieranco nuotr.
Giedrė Motuzaitė-Matuzevičiūtė Keen su šeima / Naglio Bieranco nuotr.

Vienoje iš kelionių, tiesa, jau studijų metais, jūsų laukė ir lemtinga pažintis – skamba neįtikėtinai, kad būsimą vyrą amerikietį sutikote kažkur Rusijos glūdumoje...

Su universiteto draugais vasarą nutarėme pasižvalgyti po Baikalo ežero apylinkes. Jį pasiekėme traukiniu, o į kitą ežero pusę turėjo perkelti greitaeigis kateris. Iš keleivių, sugužėjusių į laivą, iškart išsiskyrė du užsieniečiai. Vaikinas iš mūsų kompanijos vilkėjo dėvėtų drabužių parduotuvėje rastą striukę su mobiliojo ryšio kompanijos „Orange“ logotipu, vienas iš užsieniečių jį užkalbino pamanęs, kad šis irgi yra vakarietis. Taip užsimezgė pokalbis. Tiesa, su mumis bendravo ne būsimas vyras, o jo bendrakeleivis Denas. Steve’as buvo įnikęs į knygą.

Mano būsimas vyras buvo nutaręs padaryti pusmečio pertrauką karjeroje ir pakeliauti. Rusija buvo pirma stotelė, iš Sibiro jis vyko į Mongoliją, Kiniją, Nepalą, Tibetą.

Kateryje susidraugavome ir pasiūlėme dviem užsieniečiams jungtis prie mūsų – mūsų kelionės tikslas buvo karštieji šaltiniai. Susiradome kateriuką, jo šeimininkas mus penkias valandas gabeno link jų, paleido prie senos vandens tyrimų stoties ir pažadėjo po penkių dienų pasiimti. Sutartu metu niekas nepasirodė – ar laivo savininkas užgėrė, ar jam paprasčiausiai nepatiko, kad mes daug nusiderėjome... Maistas baigėsi, jo buvome atsivežę tik planuotam laikui, nuo bado gelbėjo raudonikiai – jų tose vietose augo galybė. Dar turėjome česnakų, aliejaus, druskos ir pipirų – kepėme grybus ir vien jais maitinomės. Kai po kelerių metų Denas buvo pakviestas būti piršliu mūsų vestuvėse, vis kartojo, kad, matyt, Steve’ui tada į tuos grybus kažko primaišiau...

Kaip jums pavyko ištrūkti?

Nuo kranto tris dienas bandėme važiuoti autostopu – kai tik horizonte pasirodydavo koks laivas, bandydavome kaip nors atkreipti jo dėmesį. Pagaliau pavyko – mus išgelbėjo prancūzų mokslininkai, kurie plaukė pro šalį.

O jūsų ir Steve’o pažintis peraugo į gilius jausmus?

Man jis labai patiko, tačiau mūsų ryšys brendo palaipsniui: po bendrų nuotykių Baikale jis iškeliavo toliau, siųsdavo man laiškus – tai buvo mano pirmieji elektroniniai laiškai, tik tuomet ir susikūriau paštą.

Ir tik kitos kelionės metu – drauge išsiruošėme į kalnus Kirgizijoje – užsimezgė glaudus ryšys, pradėjome susitikinėti įvairiuose Europos miestuose. Aš baigiau studijas Vilniaus universitete, tęsiau mokslus Kembridže Anglijoje. Steve’as, inžinierius, apgynė daktaro laipsnį ir įsidarbino Vokietijoje. Nežinau, kiek tūkstančių paaukojome oro linijoms. Buvo santuokoje laikotarpis, kai daugiau gyvenome atskirai, kiekvienas siekėme savo karjeros, neskubėjome kuo greičiau susilaukti vaikų, nes sutarėme, jog pirmiausia reikia susidėti taškus profesinėje veikloje.

Giedrė Motuzaitė-Matuzevičiūtė Keen su vaikais / Naglio Bieranco nuotr.
Giedrė Motuzaitė-Matuzevičiūtė Keen su vaikais / Naglio Bieranco nuotr.

Kaip susidomėjote mitybos tyrimais?

Viskas klostėsi taip, tarytum būtų buvę nulemta iš anksto. Nuo vaikystės mane traukė Centrinė Azija, daugybę kartų varčiau albumą apie Šilko kelią. Be abejo, daug lemia ir atsitiktinumai. Kaip sakoma, atsidurti tinkamu metu tinkamoje vietoje.

Studijas tęsiau Kembridže, susidomėjau įvairių tarpdisciplininių metodų panaudojimu archeologijoje – senovinių DNR, paleomitybos, archeobotanikos, stabiliųjų izotopų ir kitais tyrimais. Kaip tik vienas profesorius ėmėsi su žemdirbyste susijusio projekto, tirti, kaip iš Kinijos į Europą atkeliavo soros. Man, mokančiai rusų kalbą, pasiūlė pasidomėti Ukraina. Turėjau pradėti nuo nulio – ten, kur tuomet atlikau tyrimus, dabar karo zona: Luganskas. Tyrimus Ukrainoje finansavo Billo ir Melindos Gatesų fondas, pavyko gauti jo stipendiją.

Taip ir įsitraukiau į maisto globalizacijos pradžios priešistorėje tyrinėjimus, per metus po doktorantūros Kembridže daug važinėjau į ekspedicijas Kazachstane ir Kinijoje. Kadangi nuo paauglystės daug keliavau, man nesunku išsiruošti į ekspedicijas ir viską jose suorganizuoti. Archeologai išgyventų bet kur ir bet kokiomis sąlygomis, mes esame nepaprastai lankstūs žmonės.

Kai vykau į Tibeto plokščiakalnį, jau buvau šeštą mėnesį nėščia. Stengdavausi apsisaugoti, kai žinodavau, kad reikės šešias valandas kratytis, išsirinkdavau geriausią džipą sėstis. Sudėtingiausia buvo, kai nepavyko gauti lėktuvo bilietų ir teko parą praleisti traukinyje. Vagone pro dūmus nebuvo galima matyti kito jo galo – daug kas rūkė, ant anglių pastatytuose katiliukuose kunkuliavo arbata. Išsigandusi paskambinau vyrui, kad panaršytų internete ir pasakytų, kokio dydžio yra anglių dalelės, ar gali prasiskverbti į placentą ir pakenkti būsimam sūnui, buvau pasiruošusi išlipti iš traukinio.

Po tos kelionės supratau, koks lankstus žmogaus organizmas ir koks tobulas moters kūnas, skirtas vaikui išnešioti, – ten jis apsaugotas nuo visko. Mes juk prisitaikę po šimtus kilometrų keliauti paskui mamutų ar šiaurės elnių bandas. Visgi laukdamasi antro sūnaus taip jau neberizikavau, sėdėjau kaime įmerkusį kojas į upę, nes buvo itin karšta vasara.

Ir grįžote gyventi į Lietuvą?

Kai gimė pirmas sūnus, supratome, kad nenorime Anglijoje auginti vaikų, ir nutarėme grįžti į Vilnių, kur jautėmės gerai, čia turėjome artimuosius ir gerų draugų. Steve’ui visuomet patiko Lietuva, jis kilęs iš Mičigano, mūsų kraštovaizdis labai panašus į jo gimtąsias vietas. Ir klimatas toks pat. Steve’as visuomet čia puikiai jautėsi. Dabar jis dirba savo įmonėje, jo klientai – užsieniečiai.

O jūs dirbate Lietuvos istorijos institute, taip pat vadovaujate Vilniaus universitete įkurtam Bioarcheologijos centrui ir tyrimai neapsiriboja tik Lietuva.

Dirbu tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų, juk archeologija neturi sienų. Šią vasarą buvau ekspedicijoje Kazachstane: ten atrastos priešistorėje žmonių pastatytos megastruktūros, kurias galima palyginti su Naskos linijomis. Kartu su savo doktorante Elina Ananyevskaya iš Rusijos tyrinėjame, ką valgė žmonės, kurie juos statė, gal tai sužinoję galėsime pabandyti suprasti, kodėl jie taip darė.

Su maistu susiję klausimai žmonijai labai svarbūs. Prieš 70 000 metų žmogus buvo ant išnykimo ribos, tačiau sugebėjimas gaminti maistą, jį kepti, virti, fermentuoti ar džiovinti leido mums pasklisti po pasaulį. Šiuo metu tiriu, kaip gyvūnai ir augalai išplito po pasaulį, taigi pirmuosius maisto globalizacijos procesus, bandau išsiaiškinti, kodėl vienos ar kitos rūšys pasiekė tolimus regionus ir buvo vietinių įsisavintos, o kitos ne, kodėl vienos rūšys greičiau išplito, o kitos lėčiau.

Jūsų, kaip mokslininkės, akiratyje – tai, kas buvo valgoma prieš tūkstančius metų, o ar skiriate dėmesio tam, kas atsiduria jūsų lėkštėje dabar?

Nemažai. Ir netgi pastebiu, jog kartais tas tyrinėtojo žvilgsnis netgi trukdo – kaip dailininkui jo menas kartais gali trukdyti mėgautis kitų kūriniais. Esu gurmanė, visuomet valgydama bandau suprasti ir išsiaiškinti, kas ir kaip pagaminta. Nuo mažens mėgau gaminti kitaip, nei įprasta.

Ilgą laiką – keliolika metų – buvau vegetarė. Pradėjau valgyti mėsą tik laukdamasi pirmagimio. Gaminu įvairiausius patiekalus – indonezietiškus, tailandietiškus, indiškus. Mano vaikai pripratę prie įvairiausių eksperimentų, adaptacijų ar lietuviško maisto transformacijų į indišką. Man nereikia jokių receptų knygų, aš daug keliauju, ragauju įvairaus maisto ir savo namų virtuvėje atkuriu tai, ką teko skanaus išbandyti. Paragauju ir galiu atkurti pagal savo pojūčius. Galėčiau užrištomis akimis paragavusi maisto pasakyti, iš kokios pasaulio vietos yra kilęs.

Makaronai / Naglio Bieranco nuotr.
Makaronai / Naglio Bieranco nuotr.

Makaronų mįslė

„Į Europą makaronai atkeliavo dar prieš Marco Polo keliones, – įsitikinusi bioarcheologė. Manoma, jog jie, kaip ir daug kas, buvo perimti iš arabų. Seniausi makaronai atrasti Kinijoje, Lajia gyvenvietėje, jie buvo gaminami jau prieš keturis tūkstančius metų. Nuošliauža palaidojo visą bronzos amžiaus gyvenvietę, archeologai joje rado apvirtusį indą, ten buvo užsilikusių makaronų iš sorų. Panašiu metu į Kiniją iš Vakarų atkeliavo kviečiai ir miežiai, su šiomis kultūromis – ir girnos. Vadinasi, ir idėja grūdus trinti į miltus. Kažkas ėmė ir pabandė pagaminti miltus iš sorų, kur kas įprastesnės kultūros. Makaronų gamyba – didžiulis kulinarinis žingsnis. Juk kur kas paprasčiau išsivirti košės, o makaronams pagaminti reikia daugiau jėgų, laiko ir sąnaudų, bet skaniau. Vadinasi, ir visuomenėje tuo metu vyksta svarbūs pokyčiai.

Tik mitas

Ar iš tiesų mūsų protėviai valgė taip, kaip teigia paleomitybos propaguotojai? Tokios mitybos banga vis neatslūgsta. „Dažniausiai paleomitybos propaguotojai šią sistemą sieja su dideliu mėsos vartojimu, – sako Giedrė Motuzaitė-Matuzevičiūtė Keen. Naujausi mūsų tyrimai leidžia daryti prielaidą, jog tai mitas. Nuo giliausios senovės, paleolito, iki naujausių laikų žmonės nevartojo tiek mėsos kiek dabar. Mūsų protėviai valgė daug augalinio maisto, grybų ir ta mėsa, kuri labai retai patekdavo ant stalo, buvo gerokai liesesnė nei dabar. Iš tiesų bandyti vadovautis paleomitybos dieta beveik neįmanoma, nes beveik kiekvienas augalas ar gyvūnas, kuris patenka ant mūsų stalo, yra sukultūrintas, vienaip ar kitaip modifikuotas žmogaus.“ 

Naujausi straipsniai