Jau šią vasarą Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų kieme ateitis susidurs su praeitimi. Amžinasis gėris susigrums su amžinuoju blogiu. Trijų modernių vienaveiksmių baletų vakaras Atgimstantis žmogus pagal specialiai sukurtą Giedriaus Puskunigio muziką, pasitelkęs naujausius šių laikų vizualizacijų technikos sprendimus, konkuruos ir tuo pačiu bandys atrasti bendrą kalbą su nemariu Atgimimo epochos meno palikimu.
„Ateitis prasideda nuo minties. Kaip nuo Dievo minties prasidėjo visata, taip nuo menininko minties prasideda kūryba. Kiekvienas žmogus turi savo gimimo laiką, o epocha savo pradžią. Šio baletų triptiko pirmoji dalis – Geroji žinia, pagal Jano Van Eiko paveikslą, kuris simbolizuoja naujo Žmogaus gimimą. Lietuvos baleto primarijus Romas Ceizaris Arkangelo Gabrieliaus vaidmenyje paskelbs Gerąją žinią Marijos vaidmenį atliekančiai primabalerinai Olgai Konošenko Lietuvos baleto solistų – angelų apsuptyje. Pasirodymą lydės Baroko operos teatro orkestro atliekamas Antonijaus Vivaldžio – Makso Richterio koncertų ciklo Keturi metų laikai „Pavasaris“, - pasakoja spektaklio idėjos autorė Jelena Lebedeva.
Kiekvieno žmogaus gimimas reiškia naujo talento pradžią. Aukščiausio, nevaržomo polėkio žmogaus talentas klesti nerūpestingos ir maksimalizmo kupinos jaunystės laikotarpiu. Šis jaunystės talento polėkis vaizduojamas antrojoje triptiko dalyje Pavasaris pagal Sandro Botičelio paveikslą. Šis polėkis yra neįmanomas be jaunatviško įsimylėjimo ir aistrų, ir net amžiai bejėgiai pasipriešinti tokiai jauno žmogaus būsenai. Baleto solistė Greta Gylytė atlieka Pavasario vaidmenį, Floros bei vakarų vėjo Zefiro duetas – Jonas Laucius ir Eimantė Šeškutė bei Merkurijus – Romas Ceizaris, lydintis meilės deivę Venerą – Olgą Konošenko, skelbia pavasario pradžią, o įsimylėjusį jaunąjį menininką Botičelį įkūnija baleto solistas Igoris Zaripovas. Paveikslas persmelktas lengvumu bei vis stipriau pasireiškiančiomis patirtos prievartos metamorfozėmis, lengvą flirtą keičia sunkiu karščiu alsuojanti vasara. Orkestras griežia Makso Richterio Keturių metų laikų „Vasarą“. „Vaikšto, lekia, šoka, dvejinasi, kokie magiški jų šėlsmai ir žaidimai – tai nimfų rojaus žemė, jos melodija skambi, juk skamba net kolonos ir skliautai, stebuklo persmelkta šventovė“.
Puikybės infekcija, žmogaus kūno kultas – šiuolaikinę ir Atgimimo epochas vienijanti yda. Žmogaus kultas ir individualizmas sumaišo gėrio ir blogio suvokimą, o visko matu tampa žmogaus aistros ir priklausomybės. Atgimsta pagonybė ir bedievybė. Tai atsispindės trečiojoje, baigiamojoje triptiko dalyje Adomo sukūrimas pagal Mikelandželo freską, kurioje jau visapusiškai brandus, pripažintas bei šlovės spinduliuose besimaudantis genijus tiki, kad kuria pagal Dievo paveikslą. Skulptoriaus vaidmenį atlieka Igoris Zaripovas, jo Mūza – Olga Konošenko, o didingojo meistro skulptūros atgims Lietuvos baleto žvaigždžių šokyje. Genijus kovoje su puikybe pralaimi kaip ruduo neišvengiamai pralaimi negailestingajai žiemai. Orkestras, vadovaujamas dirigento J. M. Jauniškio, bei solo partiją atliekanti pasaulinį pripažinimą pelniusi smuikininkė Rūta Lipinaitytė atliks Maxo Richterio Keturių metų laikų „Rudenį“ ir užbaigs ciklą „Žiema“.
Spektaklio choreografiją Atgimimo epocha nuostabiai panaši į mūsų informacinių technologijų amžių, žmogus išgyvena tuos pačius procesus, kuriuos vertina ir mato per tas pačias Atgimimo epochai būdingas prizmes. Per meną ir estetiką žmogus gali realizuoti save kaip kūrėją bei atskleisti savo talentą, tačiau ar ne dabar, belaukiant Velykų, ypač dera sau pačiam užduoti klausimą, kas nulėmė Tavo talentą?
Ateities ir praeities susitikimas neišvengiamas norint rasti atsakymą į amžinąjį klausimą. Juk esame tai – kas buvome, o būsime tai – kas esame. Sakoma, kad protingas žmogus mokosi iš svetimų praeities klaidų. Apsikeitimas praeities ir ateities energijomis įvyks čia ir dabar.