Asmeniniai išgyvenimai vaiko, paauglės, studento akimis: kaip šiandien jie prisimena sausio 13-ąją?

Giedrė Žickytė, Aleksandras Pogrebnojus, Vaida Genytė, Deividas Norvilas / Žmonės.lt ir M.Meškausko nuotr.
Autorius: Žmonės.lt
Publikuota: 2016-01-13 10:14
Lietuva mini 25-ąsias Laisvės gynėjų dienos metines. Savo asmeniniais išgyvenimais ir mintimis apie Sausio 13-ąją dalijasi Žmonės.lt pašnekovai: režisierė Giedrė Žickytė, dainininkai Vaida Genytė ir Deividas Norvilas, dizaineris Aleksandras Pogrebnojus.

Giedrė Žickytė, režisierė, žurnalistė:

„Tuomet man buvo 10 metų, gyvenome Kaune. Tėvelis tą vakarą išėjo prie Sitkūnų radijo stoties, o mes su mama likome prikaustytos prie televizoriaus ekrano. Būdama vaikas viską labai stipriai išgyvenau, iki šiol labai ryškiai prisimenu, tą vaizdą, kai Bučelytė sakė kalbą ir staiga transliacija nutrūko. Tuo metu apėmė baimė. Baimė, kas bus su Lietuva, baimė, kaip laikosi tėvelis – juk nebuvo mobiliųjų, nebuvo kaip prisiskambinti.

Viganto Ovadnevo/Žmonės.lt nuotr.
Viganto Ovadnevo/Žmonės.lt nuotr.

Dabar, kai į situaciją žvelgiu jau nebe vaiko akimis, suprantu, kad tai buvo gražiausia revoliucija pasaulyje. Tokia taiki ir bekraujė, tik iš širdies ir meilės. Žmonės stovėjo ir gynė šalį vien savimi, savo buvimu, be ginklų. Tai nepaprastai tauru. Turime nepamiršti to ir šį jausmą visą laiką laikyti savo širdyje.“

Ypatingai ši data jaudina ir dainininką Deivį Norvilą. 

„Buvau vaikas. Turbūt trečiokas ar ketvirtokas... Atsimenu, kad tėtis išvažiavo iš Klaipėdos į Vilnių, kartu su savo draugais stovėjo prie Seimo. Mama labai jaudinosi... Prasidėjo šūviai prie Televizijos  bokšto, tada visa minia ėmė judėti link ten... Iki šios dienos turime gilzių, turime išsaugoję ir tokį ginklą, kuris, atsitrenkęs į kliūtį, ima šėlioti ir pjaustyti viską pakeliui“, – Žmonės.lt pasakoja jis.

Viganto Ovadnevo/Žmonės.lt nuotr.
Viganto Ovadnevo/Žmonės.lt nuotr.

Ir pats tada simboliškai prisidėjo: „Šiuo klausimu mokykloje sakiau kalbą – buvau vaikas, kuris pasidalino savo mintimis. Bet tik vėliau supratau, kokia baisi naktis tai buvo, kiek aukų ji pareikalavo. Bet iškovojome laisvę. Tai didinga diena, tai pagarba visiems kritusiems. Ačiū už tai, ką turime.“

Vaida Genytė, dainininkė:

„1991-aisiai buvau 16-metė paauglė, puikiai prisimenu sausio 13-osios įvykius. Tuo metu mano tėtis buvo politikoje, brolis mokėsi policijos akademijoje, jam lemtingą naktį teko būti Seimo rūmuose.

Namuose visuomet buvo įjungtas televizorius, stebėjome transliaciją. Iki šiol atsimenu tą nerimo jausmą, baimę, besikaupiančias ašaras tėvų akyse. Mano šeima labai išgyveno šiuos įvykius, tėčiui, broliui – jiems tai labai rūpėjo.

Viganto Ovadnevo/Žmonės.lt nuotr.
Viganto Ovadnevo/Žmonės.lt nuotr.

Dabar, kai mąstau, tuomet daug ko nesuvokiau. Tačiau labai džiaugiuosi galėdama pasakyti, kad 25 metus gyvenu laisvoje Lietuvoje. Lenkiu galvą prieš tuos žmones, kurie buvo įvykių centre, kurie kovojo, kuriems užteko drąsos. Tarp jų – ir savo broliui.“

Aleksandras Pogrebnojus, dizaineris:

„Sausio 13-ąją buvau prie Parlamento, kaip ir mano visi aktorinio kursiokai, tuo metu ten mokiausi. Labiausiai įsiminė kulkos ir nerimo jausmas, kai niekas dar nežinojo, kaip čia bus toliau.

Ši diena man reiškia tai, kad visi galime gyventi laisvoje šalyje ir nuo mūsų priklauso, kur mes eisime toliau, ką darysime ir kaip gyvensime. Gal tai ir savotiška iliuzija, bet ji gera.“

Viganto Ovadnevo/Žmonės.lt nuotr.
Viganto Ovadnevo/Žmonės.lt nuotr.
Žmonės.lt

Naujausi straipsniai