„Žiūrėk, kokia gera nesąmonė!“ – entuziastingai šūkteli žmona vyrui, uždavusiam klausimą, ko ji norėtų Kalėdoms dovanų. Ta „nesąmonė“ – maratonas Antarktidoje. Neprabėgo nė metų, ir verslininkė Roma PUIŠIENĖ (42) maratoną nubėgo pirma. Tokių „nesąmonių“ Romos gyvenime – ne viena.
Labiau tikėtina, kad moteris svajotų apie atostogas Maldyvuose, o ne apie maratoną šalčiausiame žemyne.
Man patinka iššūkiai. Maldyvuose neturėčiau ko veikti – trečią dieną išplaukčiau iš tos salos krauliu (kvatoja).
Esu turėjusi tingių atostogų, tačiau tai duoklė šeimai. Vykstame su vyro tėvais, brolio šeima, mano mama – didelė itališka kompanija. Tokių atostogų tikslas – pabūti visiems kartu ir pabendrauti, nes dažnai per darbus pritrūkstame laiko.
Apie ką galvojote bėgdama tas 5 valandas 3 minutes ir 32 sekundes, per kurias įveikėte 45 kilometrus 195 metrus?
Nieko. Galva tuščia, buvau panirusi į meditacinę būseną. Tuo metu vyksta fizinis darbas, dėlioju kojas, jos smenga, nes bėgu puriu sniegu. Kas pusvalandį supypsi laikrodis, bėgdama išsitraukiu specialių angliavandenių geliukų ir pasistiprinu, nes kitaip galima atsimušti į energijos trūkumo sieną – stadiją, kai nebegali judėti. Maistą turėjome su savimi ir tai buvo geras strateginis mūsų su vyru sprendimas. Kiti 59 maratono dalyviai stabtelėdavo punktuose atsigerti ir užvalgyti. Tam sugaištamos kelios minutės, mat Antarktidoje, skirtingai nei kituose maratonuose, negali pasiėmęs stiklinę bėgti. Ten negali išlieti nė lašelio, numesti šiukšlytės, nes taip saugoma gamta, kitaip viskas liks amžiams. Net batus atvykę turėjome nusiplauti, kad neįneštume savų bakterijų.
O kaip tas lemtingas trisdešimtas kilometras, nuo kurio, sako, ir prasideda tikrasis maratonas, kai sunkiausia bėgti?
Antarktidos maratonui su vyru intensyviai ruošėmės visus metus, padėjo treneris, tad tokius niuansus jau žinojome. Su vyru bėgdami paskutinį ratą juokaudavome: „Na, ar prabudo tas antras „aš“, kuris bėga už tave?“ – „Ne, mano dar miega.“ (Juokiasi.) Maratoną įveikiau su pasimėgavimu, ypač paskutinį iš keturių ratų, nes žinojau, kad nuo varžovių esu atsiplėšusi visa valanda. Matyt, būtų buvę kitaip, jei kas būtų lenkęs ar alsavęs į nugarą.
Nebuvo ir sunkiausios akimirkos. Nesame su vyru bėgę maratono, tačiau kartu esame dalyvavę multisporto varžybose, kuriose šešias ar devynias valandas važiuoji dviračiu, irkluoji, bėgi, orientuojiesi. Ta patirtis leido susidėlioti tinkamą bėgimo tempą, kad jėgų užtektų ilgam.
Koks pergalės skonis?
Žiauriai fainas (šypsosi). Penkerius metus su Lietuvos rinktine dalyvavau Europos ir pasaulio orientavimosi sporto kalnų dviračiais čempionatuose, bet nebuvau priartėjusi prie laimėtojų podiumo, o čia jau artėdama prie finišo mėgavausi mintimi, kaip pasieksiu jį su trispalve rankose. Tai pirmas mano maratonas, tarp dalyvių buvo patyrusių bėgikių. Tos varžybos – labiau nuotykis, savęs įveikimas nei kova dėl prizo. Man patinka sportuoti turint planą. Tačiau mane jis saugo ne nuo tinginio – aš galiu laisvai perlenkti lazdą: rytą nueiti į „CrossFit“ treniruotę ir vakare dar norėti bėgti keliolika kilometrų. Bet jau metas dažniau pažvelgti į pasą, nes po pusmečio tokio nesuplanuoto sportavimo galima ir išsekti (šypsosi).
Šalia jūsų saugodamas nuo vėjo bėgo vyras. Odontologas Algirdas Puišys vyrų grupėje užėmė 10-ąją poziciją. Gyvenime irgi esate tokia darni bėgikų pora, vyras jus saugo?
Maratone bėgti kartu sutarėme iš anksto – tiesiog mano šansai užimti aukštą poziciją buvo didesni. Čia buvo komandinis darbas siekiant maksimaliai gero rezultato. O gyvenime mudu einame kartu, kaip komanda – vienas šalia kito.
Vien startuoti Antarktidos maratone kainuoja 15 tūkstančių eurų. Kai žmonės ryžtasi tokiems tikslams, žiūrėk, kas nors iš šalies sumenkina: koks čia pasiekimas – prisigalvoja turtuoliai nesąmonių, nusiperka varžybas ir bėga.
Niekas netrukdo patiems siekti svajonių. Jei žmogus ko nors pasiekė ir garsina šalį, reikėtų tik sveikinti. Dauguma Lietuvoje seka Dakaro ralio varžybas – juk ten važiuojama taip pat už savo ar rėmėjų lėšas, bet dėl to jų žygis neatrodo menkesnis. Alpinistai užkariauti viršūnių ir iškelti trispalvės keliauja ne už kritikų ir pagiežingųjų pinigus. Ir dar milijonai veiklų, kaip žmonės, investuodami savo laiką ir pinigus, garsina šalį. Žinoma, visur yra visko. Bet tikiu, kad piktųjų pavydas ar pagieža nei man, nei kitiems, kurie siekia tikslų, įtakos nedaro. Ta pagieža kenkia tik jiems patiems ir atitraukia dėmesį nuo minties: „Ką galiu padaryti, kad ir mano svajonės pildytųsi?“
Ką veikėte iki tol, kai jus ėmė dominti „nesąmonės“ – aktyvios kelionės?
Baigusi finansų studijas Stokholmo verslo mokyklos filiale Rygoje, pradėjau dirbti vienoje didžiausių telekomunikacijų bendrovių Lietuvoje. Be atostogų variau beveik trejus metus, tačiau kartą pasakiau sau „stop, metas pailsėti“. Buvo 2003-iųjų kovas. Aktyvaus turizmo verslas Lietuvoje dar tik pradėtas kurti. Man nepatinka gulėti paplūdimyje, norėjau į kalnus, bet tokiu metų laiku nelabai kas tokias keliones organizavo. Radau informacijos, kad prancūzų kompanija planuoja plaukimą kajakais aplink Gvadelupos salą Karibuose. Prancūziškai kalbančios draugės paprašiau paskambinti ir susitarti, kad mane priimtų į tą žygį. Kelionė buvo be jokios prabangos: dienomis irkluodavome, vakarais krante patys ruošdavome valgį, miegodavome hamakuose, pakabintuose tarp palmių.
Ši kelionė buvo pirmas savarankiškai susiorganizuotas žygis. Tačiau nebuvau nukritusi iš dangaus, ekspedicinių kelionių idėja man buvo suprantama, ekstremalumo skonis pažįstamas, nes mama – orientavimosi trenerė, su auklėtiniais keliaudavo į buvusios Sovietų Sąjungos kalnus, dykumas. Pati vaikystėje perskaičiau visas kelionių nuotykių knygas, o kai per treniruotes bėgiodavau ir tapdavo sunku, galvodavau: „Varyk, lipant į Everestą bus dar sunkiau.“
Toje kelionėje į Gvadelupą pradėjau galvoti, kad gal nesu viena tokia išprotėjusi ir greičiausiai yra norinčių keliauti kitaip. Grįžusi dar pusmetį darbavausi biure, kol supratau, kad viena ranka bandau maišyti du puodus – esu panirusi į pašėlusį tempą darbe, bet ramybės neduoda idėja kurti savo kelionių agentūrą. Neturėjau šeimos, įsipareigojimų bankui, buvau sukaupusi šiek tiek santaupų – kada, jei ne dabar? Juk į korporatyvinį darbą galiu grįžti bet kada. Įkūriau kelionių agentūrą – trejus metus rengiau išvykas į Kamčiatką, Sibirą, Jordaniją, Siriją, Libaną. Sprendimas buvo teisingas.
Mokate taupyti – tam padėjo finansų studijos ar įgūdžiai, gauti šeimoje?
Mano šeima gyveno paprastai, pinigų visuomet trūko – nebuvo iš ko taupyti. Finansinę drausmę paskatino studijos – supratau, kas yra investicijos, ką reiškia planuoti biudžetą. Kai pradėjau savo verslą, dvejus metus sau nieko nepirkau. Norėjau pasiekti momentą, kai padengi investicijas ir pradedi uždirbti. Tiek laiko gyvenau iš nedidelių savo atsargų, šopintis nelabai mėgstu, bet įšokti į naujus, o ne nudėvėtus džinsus jau labai norėjau.
Susipažinę su vyru ėmėme galvoti apie bendro gyvenimo planus. Jis norėjo kurti verslą medicinos srityje. Prisidėjau, o keliones nutarėme palikti malonumui. Dabar turime vieną didžiausių odontologijos klinikų – Vilniaus implantologijos centrą, taip pat odontologinių medžiagų platinimo įmonę. Nedirbu nustatytomis valandomis, mano vyras labiau pririštas prie pacientų ir grafiko, tačiau su visomis įmonėmis yra ką veikti. Trylikametė dukra niekaip nesupranta mano darbo, net pasiprašė dieną praleisti kartu. Taip ir padarėme, pavyzdžiui, šiandien buvome susitikusios su architektais: Ignalinoje turime sodybą, norime ją paversti sporto kompleksu, į kurį galėtų važiuoti treniruotis vaikų ir suaugusiųjų sporto komandos.
Negimėte su sidabriniu šaukšteliu burnoje. Ką jums reiškia pinigai?
Laisvę ir pasitikėjimą savimi. Turėdamas pinigų gali daryti, ką nori, leisti juos savo malonumui, o dar labiau savo ego patenkini suteikdamas paramą kitiems. Kita vertus, niekas nėra nepajudinama, bet jei ką, spėju, bet kokioje situacijoje sugebėčiau mėgautis gyvenimu ir sugalvočiau, kaip išeiti iš manęs netenkinančios padėties. Esu įsitikinusi: jei nori, kad kas nors būtų kitaip ir keistųsi, reikia daryti ką nors kitaip. Komforto zonoje pokyčių nevyksta. Kiekvienam pokyčiui ir avantiūrai reikia drąsos klysti. Ir mano veikloje buvo klaidų, nepasiteisinusių sprendimų, bet be praradimų ir atradimų neužaugo nė vienas verslas.
Sakoma, kad už viską gyvenime reikia mokėti, o kiekvienoje sėkmės istorijoje įaustas ir dramos siūlas. Jūsų gyvenime taip yra?
Visi turi savo dydį atitinkančių skeletų, tik ne visi apie juos kalba. Prieš 13 metų susirgau sudėtinga nepagydoma liga, tačiau pasitelkus specialią mitybą, meditaciją, jogą ir sportą man pavyksta ją kontroliuoti. Tai tapo mano dalimi ir net nebejaučiu, kad save riboju. Dėl sveikesnio mitybos pasirinkimo apskritai jaučiuosi sveikesnė, mažiau sergu sloga, kitomis peršalimo ligomis.
Kuo domitės, ką skaitote?
Lankau jogą, medituoju rytais – galvoje būtina inventorizacija, kad neįstrigčiau prie neigiamų dalykų. Kartkartėmis važiuoju į jogos retritus, kad pabūčiau viena su savimi. Nedaug skaitau grožinės literatūros, nes labai įsijaučiu į veikėjų gyvenimą. Patinka Harukis Murakamis, gal dėl to, kad jis – ilgų nuotolių bėgikas ir triatlonininkas.
Garso knygų klausau mindama dviratį ar bėgdama, sykį grįžau apsižliumbusi – taip paveikė viena meilės istorija, gerai, kad lijo (juokiasi). Todėl sportuodama klausausi pažintinės literatūros. Pavyzdžiui, antropologinių, istorinių knygų. Nuo mokyklos laikų patinka fizika, jaučiau, kad man daug ko mokykloje nepapasakojo, todėl pusantrų metų klausiausi įrašytų fizikos paskaitų. Mane žavi kvantinė fizika, elementariosios dalelės. Jausdavausi kvailai, kai negalėdavau suprasti, ko pasaulis taip džiūgauja atradęs Higso bozoną ir kodėl ji vadinama dieviškąja dalele.
Moterims su jumis bendrauti nėra paprasta?
Mano draugės – stiprios ir protingos. Žinoma, ir mes pablevyzgojame, tačiau stereotipiška manyti, kad moterys kalba tik apie plaukus ir nagus. Ką ten kalbėti, viskas paprasta – nueini ir susitvarkai. Su draugėmis galime šnekėti apie viską, nors ir apie tą patį Higso bozoną, investicijas ar gyvenimo prasmę.
Tai kokia gyvenimo prasmė?
Tiesiog jaustis gerai, santarvėje su savimi, gyventi, kad nieko nesigailėtum, neapgaudinėtum savęs, suvoktumei tikruosius savo elgesio motyvus. Gal būdama dvidešimties metų būčiau kalbėjusi kitaip, tačiau šiandien žinau, kad universalios tiesos ar laimės formulės nėra, žmonės skirtingi, reikia mokėti priimti juos tokius, kokie yra.